Psichiatras – apie tai, kas slypi už visuomenėje didėjančio nerimo: tai tik pradžia to, kas laukia

Psichiatro Jono Fugalio teigimu, viso to pasekmės – nemiga, panikos atakos ar net noras nusižudyti – dažniausiai išryškėja net ne krizės įkarštyje, o jau viskam aprimus.

Medikas neslepia, jog savo reakcijas neretai atsinešame dar iš vaikystės, o padėti kitiems, pirmiausia nepasirūpinus savimi, yra tiesiog neįmanoma.

Kaip nugalėti nerimą, kol nenugalėjo jis, ir kas iš tiesų turėtų apsilankyti ten, kur, anot vis dar gajaus visuomenės požiūrio, lankosi tik bepročiai?

– Keli pastarieji metai – itin sudėtingi: pandemija, aplinkosauginės realijos, galiausiai karas. Kaip šių įvykių kontekste keičiasi visuomenės psichinės sveikatos, psichologinės savijautos fonas? Ar tiesa, jog šios srities specialistų kabinetai perpildyti ir nusiskundimų vis daugėja? Kokie tie nusiskundimai?

– Jūs labai teisingai pastebėjot – nepraėjus vienai krizinei situacijai turim dar vieną, kuri dar labiau sumažina mūsų organizmo resursus susitvarkyti su ta situacija ir kylančiu nerimu.

Norėčiau pabrėžti, kad dabar vyksta labai panašus procesas, kuris buvo pandemijos pradžioje.

Jei prisiminsim pandemijos pradžią, visi buvo labai suinteresuoti kitiems padėti, gal kokią paramą skirti, kažkaip pagerbti dirbančius ligoninėse ir panašiai, laikytis reikalavimų ir daryti, ką gali geriausia.

Vėliau atėjo nuovargio stadija – kilo pyktis, žmonės tapo pikti, norėjo, kad visa tai greičiau baigtųsi.

Man atrodo, kad dabar vyksta panašus procesas, po šokinės reakcijos visi ieškome, kaip galime prisidėti, o paskui, natūralu, kad tikriausiai ateis nuovargis, nes tai tikrai liečia psichiką.

Psichiatrai ne pirmus metus pastebi, kad, esant šokinei reakcijai, ūmiai stresinei situacijai, psichiatro kabinetai nebūna perpildyti, žmonės nesijaučia blogiausiai šoko metu, nes kiek įmanoma susimobilizuoja organizmo resursus.

Buvo pastebėta, kad savižudybės dažniai padaugėja jau po esančio streso.

Tada, kada visiem blogai, kažkaip atsilaiko, bet tada, kada jau turėtų būti gerai, pradeda lįsti pasekmės emocinei sveikatai tokios kaip nerimas, nemiga, nuotaikos sutrikimai.

– Tai reiškia, jog yra dar vienas pavojus – mes perdegsime ir pervargsime per greitai, kas reiškia, kad ir pakenksime sau, ir negalėsime padėti kitiems, nors tos pagalbos galbūt vis dar reikės. Tad kas šiuo metu jūsų manymu yra svarbiausia žmogaus elgsenoje, jo rutinoje, siekiant patausoti psichinę sveikatą? Sekti naujienas nuolat ar tai riboti? Stengtis padėti visiems, kam galime ar apsibrėžti aiškias ribas?

– Norėčiau prisiminti tą skrydžio palydovų šokį. Vienoj jo vietoj yra sakoma, kad jei nutinka kažkas netikėto ir iškrenta kaukės (deguonies kaukės lėktuvuose, aut. past.), pirmiausia užsidėkite tą kaukę sau, mamos, užsidėkite kaukes sau, ir po to tik galite gelbėti kitus, uždėti vaikams ir pan.

Lygiai taip pat, pačiam skęstant gelbėti kitą yra nerealu. Tad norėtųsi sakyti, pats svarbiausias dalykas yra gebėti pasirūpinti.

Pirmiausia norisi pasakyti, kad yra įvairių žmonių, bet norėčiau išskirti, daug kalbėjęs su kolegomis, pacientais ir draugais, beprasmiškumo ir bejėgystės jausmą, bendrą visiems.

Turiu omeny, kad lyg kyla jausmas, jog nieko negaliu padaryti.

Vyksta tikrai labai baisūs dalykai, o aš nieko negaliu padaryti.

O tas kontrolės praradimo jausmas iš tiesų yra baisus. Kai mes jaučiamės, kad prarandam kontrolę, labai svarbu pamėginti pagalvoti, kaip aš galėčiau sau susigrąžinti kontrolės pojūtį.

Jeigu žmogus jaučia didžiulį nerimą dėl to, kad nežino, kas vyksta, tai galbūt visai nieko kartas nuo karto atsiversti oficialius šaltinius, aišku be itin traumuojančių vaizdų, ir tiesiog paskaityti, kas vyksta, kad šiek tiek nusiramintų.

Tačiau yra kitas kraštutinumas, kada žmonės įninka į visas naujienas ir neriboja informacinio srauto. Tada natūralu, kad psichika įsidirgina.

Rekomenduojama pasiskirti sau tiek laiko, kiek galime pakelti ir kiek mums atrodo svarbu, reikia žinoti.

Srautą reikėtų riboti, tačiau natūralu, kad visų ribos – skirtingos, bet pagrindinis dalykas – reikėtų vengti sukrečiančių vaizdų.

Dar kitas, labai labai svarbus dalykas – informacijos kokybė. Reikėtų sekti oficialius, nacionalinius informacijos šaltinius ir vengti neaiškios kilmės šaltinių.

Karo rūkas yra visiškai normali jo dalis ir matyt jis vyksta, siekiant savų tikslų.

Dar vienas svarbus dalykas – svarbu suprasti, kad jausti emocijas iš esmės, kad ir kokios jos kiltų šioje situacijoje, yra visiškai normalu.

Vienos jų – truputėlį gąsdinančios, kitos – keliančios siaubą, bet iš esmės emocijų funkcija – mus saugoti, padėti mums funkcionuoti ir prisitaikyti prie aplinkos.

Tai jei mes nugrūsim savo emocijas į stalčių, užrakinsim po devyniais užraktais, natūralu, kad po karo mums grįš pasekmės, kaip panikos atakos, nemiga arba net dabar miegas pradės trikti.

Tad labai svarbu nemėginti nuneigti realybės, nuo jos atsiriboti, bet pamėginti suprasti, ką man visa tai reiškia.

– Skaitau jūsų kolegų pasisakymus ir patarimus. Yra tarsi ir „auksinė taisyklė“, kad karo naujienų tikrai nederėtų skaityti prieš miegą ir pan. Ar vis dėlto tai – individualu ir kiekvienas žmogus turėtų pats sverti, kada jam tai kelia per didelį nerimą?

– Iš tiesų tai manau, jog tai – individualu. Visos taisyklės, kurios skirtos visiems, man atrodo yra truputėlį perdėtos.

Tikrai žinau, kad yra žmonių, kuriems nežinant naujausios informacijos nueiti miegoti tikrai sunku, nes tada atsiranda iš nežinomybės kylantis nerimas.

Kartais akies užmetimas, kaip laikosi Ukraina, ar neužimti miestai, ar nepaskelbta branduolinė parengtis ir pan., gali nuraminti.

Bet, matyt, čia tikrai pritarsiu kolegoms, kurie sako, kad sprogimo, numestų žmonių kūnų vaizdų būtų geriau nežiūrėti. Manyčiau, kad tai galėtų apsiriboti raidiniu informaciniu šaltiniu.

– Juk egzistuoja riba tarp to empatijos iššaukto nerimo, kurį dar galim laikyti normalu, ir to, dėl kurio jau reikėtų kreiptis į specialistus pagalbos? Kaip atskirti, kuriame lygmenyje esama?

– Kad ir kokios emocijos kyla šiame kontekste, visos jos iš esmės kokybiškai yra normalios, natūralios, sveikos, bet kada tai pradeda trukdyti funkcionuoti kasdienybėje, tada būtų galima pagalvoti, kad galbūt vertėtų kreiptis į psichologą ar psichiatrą pasikonsultuoti dėl to, kas vyksta.

Jei žmogus pradeda jausti, kad nebepavyksta laikytis kasdienės rutinos, susikaupti darbe, arba tampa itin verksmingas, nerimas užgožia, kad net nebepavyksta vairuoti, susikaupti kažkam kitam, tada galima būtų galvoti, kad organizmo resursai yra išsemti.

Natūralu, kad visų resursai nėra begaliniai, tad norėčiau pabrėžti svarbą tokių dalykų kaip nerimo dėl karo įveikos būdų.

Čia turiu omeny, kad žmogus gali jausti pasitenkinimą, jei randa, kaip prie situacijos prisidėti altruistiškai.

Dalyvaudamas įvairiose akcijose – pinigų aukojimo, drabužių nešimo ar pan. – žmogus gali jaustis, kad vėl yra šiek tiek kontrolėje.

Arba mitingas – jo metu žmogus irgi jaučia, kad prisideda, yra minioje, kur visi – vienu tikslu, tada jam gali kilti žymiai daugiau palaikymo ir iš vidaus.

Puikiai pabrėžia atsipalaidavimo svarbą – Odesoje karinis orkestras grojo „Don't worry, be happy“ dainą.

Ką tuo noriu pasakyti? Kad girdžiu žmones, ateinančius į konsultaciją ir sakančius, „Dabar karas, aš net negaliu sau leisti suvalgyti kažko skanaus, nes kiti žmonės kenčia“.

Tai noriu pasakyti, kad gyvenimas ties tuo nesustoja, tuo geriau galėsime padėti kitiems, kuo geriau padėsim sau. T

os malonios sau veiklos turėtų būti neužmirštos, nors iš tiesų vyksta karas.

Nuo to, kad mes sugriūsim, niekam nebus geriau.

– Jei teisingai suprantu, kalbate apie perdėtos kaltės, kuri paskutiniu metu pasidarė itin gaji, atsisakymą?

– Dirbdamas pastebiu, kad kaltę atsinešam iš vaikystės.

Tai yra tarsi matymas, kad mano jausmai šitoj vietoj yra nesvarbūs, kažkieno kito jausmai, kad ir kokie jie būtų, arba išoriniai pasaulio įvykiai yra visada svarbesni nei tai, ką aš jaučiu.

Tai dažniausiai, deja, ateina iš šeimos, kada vaikams neskiriamas pakankamas emocinis dėmesys arba neleidžiamas laikas kartu ir vaikas išmoksta savo poreikius nukišti į kampą.

Norėtųsi paraginti tuos, kurie turi vaikų, pamėginti juos išklausyti ir parodyti, kad jų jausmai svarbūs.

Kitaip užaugam su padidinta kalte. Taip, ši kaltė – pakankamai dažnas reikalas ir aš galvoju, kad labai svarbu pasakyti „Jeigu aš būsiu sveikas ir nesubyrėjęs, tada galėsiu padėti ir kitam ir jam ar jai nuo to bus geriau“.

– Kalbant apie duoklę iš šeimos: viename iš jūsų interviu girdėjau, jog ir nusiraminimo mechanizmus idealiu atveju turėtume atsinešti iš tėvų, bet ką daryti tiems, kurie jų negavo ar gavo nepakankamai?

– Čia yra vienas dalykas, kuris labai svarbus – nors dėl nesaugaus pasaulio matymo nusiraminimo mechanizmai mažiau dirba, bet yra vienas dalykas, kurį galime padaryti visi – yra draugai, kolegos, šeima, artimieji, vyrai, žmonos, broliai, seserys.

Nesvarbu, galbūt net nebūtina kalbėti apie tai, kas vyksta, bet vien pabuvimas kartu yra labai raminantis faktorius.

Kitas raminantis faktorius yra natūralus prisilietimas prie sau artimų žmonių. Prisilietimas ramina. Ką pirmiausia padaro mama, kai kūdikis verkia? Paima ant rankų.

Nesvarbu, kas jam nutiko, bet jau truputėlį saugiau ir ramiau.

Tai lygiai taip pat būtų svarbu nepamiršti apkabinti artimą, kai pačiam neramu arba jam neramu.

Vien apkabinimas ar prisilietimas jau ramina. Nebūtina apsikabinėti, kad ramintumėmės, bet gal galima kartu pabūti autentiškai, išjungus muziką, žinias, padėjus telefoną.

Tas autentiškas, kokybiškas laikas kartu iš tiesų gali padėti, sustiprinti silpnus nusiraminimo mechanizmus.

Galvoju, kad tai – vienas iš pagrindinių dalykų.

Be to, jei kyla pojūtis, kad aš nebekontroliuoju situacijos, viskas vyksta ne taip, kaip aš galvojau, o pasaulis – išvis bloga vieta gyventi, padėti gali įprastos rutinos susidėliojimas ir kartais net bukas jos sekimas esant krizei.

Kuo daugiau galiu nuprognozuoti įvykius ir veiksmus išorėje – tuo labiau atrodo, kad viduje galiu tai padaryti.

Kai kurie žmonės, kai nesijaučia viduje „švarūs“ arba nejaučia kontrolės, eina susitvarkyti stalčius.

Šis pavyzdys galėtų būti irgi labai neblogas variantas – susitvarkyti stalčių arba spintą.

Kitas variantas – jei tikrai nusiraminimo mechanizmai neveikia, kyla didžiulis nerimas, gal būtų visai nieko tokio pasiimti tą 72 valandų išgyvenimo sąrašą ir ramiai pereiti per parduotuves, nepirkti kažkokių perteklinių dalykų, bet pasižiūrėti „aha, namie turi būti makaronų, vandens, kruopų, konservų, galiausiai radiją su elementais“.

Natūralu, jog po truputį ateina saugumo pojūtis, kad aš vis dėlto lemiu savo emocinę būseną. Kai žmogus pamato, kad tai – laikinas dalykas, tada žymiai lengviau tai išbūti.

– Esame tokia įdomi tauta – dažno lietuvio spintelėje, savigydos tikslais, gali rasti ne tik antibiotikų, bet ir itin populiaraus nerimą malšinančio vaisto. Paskutiniu metu tenka girdėti padažnėjusį savigydos metodą, kartkartėmis išgeriant raminamųjų. Ar tai gali būti priimtina savipagalbos priemonė, jei žmogus jaučia, kad savijauta kuriam laikui pagerėja, ar tai vis dėlto – tiksinti bomba?

– Manyčiau, kad jūs – labai teisi, sakydama apie tiksinčią bombą.

Savigyda ne tik raminamaisiais vaistais, bet ir savigyda alkoholiu arba kitomis psichoaktyviomis medžiagomis.

Pamėginkime suprasti to prasmę: kyla visiškai natūralus, suprantamas, na galbūt nemalonus jausmas.

Gal ir stiprokas, bet normalus, žmogiškas jausmas. Tada savigyda yra mėginimas tai nuslopinti.

Tai reiškia, kad aš iš savęs noriu išmesti dalį savęs ir manau, kad tai, kas yra normalu – man nepriimtina.

Tai, kas natūralu – neturi būti ir aš turiu būti robotas, kuris funkcionuoja diena iš dienos, atlikdamas tik savo užduotis ir pan.

Suprantu, kada nesimiega, galima pagerti kažkokios raminančios arbatos, bet jei pradeda trikti funkcionavimas – tikrai galima pasvarstyti apie kreipimąsi pagalbos, kur specialistas gali pamatyti situaciją iš šono, paskirs tai, kas jam atrodo svarbiausia, rekomenduos tai, kas atrodo geriausia.

Tam, kad nebūtų emocinio užglaistymo, bet kartu, kad netriktų funkcionavimas.

Tikrai nereikia kentėti, tačiau nemanau, kad dėl kiekvieno streso reikia griebtis taurelės arba tabletės.

Dažniausiai žmonės tikisi stebuklingos tabletės.

Gydytojas psichiatras Jonas Fugalis © Įmonės archyvas

– Pabaigai, mūsų visuomenėje faktas, kad žmogus lankosi pas psichologą lyg ir tampa priimtinas. Tuo tarpu ėjimas pas psichoterapeutą kelia kiek daugiau klausimų, o apsilankymai pas psichiatrą, regis, daug kam vis dar asocijuojasi su beprotystės rezultatu. Tad kaip iš tiesų atrodo pirmas vizitas pas psichiatrą? Ar visada skiriami vaistai, o gal pirmiausia ieškoma kitų būdų?

– Čia labai įdomus reikalas. Iš tikrųjų bepročiams psichiatras jau nebegali padėti ir neturi, kuo padėti.

Jei kalbam apie stipraus lygio beprotystę, tada ten nebėra smegenų receptorių, prie kurių gali jungtis vaistai arba kalba kažką pakeisti.

Jei žmogus nekritiškas sau – matyt irgi ne apie pagalbą eina kalba.

Kaip tik, psichiatras gali suteikti pagalbą tiems žmonėms, kurie mėgsta mąstyti apie save, reflektuoti ir gali tai daryti.

Vadinasi, žmogaus intelektas turi būti nesutrikęs, kad galėtų apie save pareflektuoti.

Pirmas vizitas atrodo taip, kad psichiatras turi įrankius, žino, kaip žmogaus paklausti, prieiti prie labai nesaugios temos truputį saugiau.

Pasikalbėjus su specialistu iš šono, prasideda vertinimas.

Psichiatras pradeda galvoti, kaip galima situaciją išspręsti. Tikrai ne visais atvejais skiriami vaistai.

Asmeniškai tikrai ne visuomet juos skiriu, o kai kuriomis situacijomis vaistai net ir nelabai gerai.

Pavyzdžiui, mano požiūriu, laidotuvės, artimo asmens mirtis ir vėliau raminamieji einant į darbą – manau, kad tai nėra gerai.

Tikrai nereikia bijoti, kad psichiatras priskirs zombiu paverčiančių vaistų, nes, visų pirma, tokių net nebėra praktikoje.

Visų antra, psichiatras pirmiausiai yra instruktuotas, kaip emociškai žmogui padėti ir tik nesant efektyvių pagalbos būdų, galima kartu paieškoti kažkokio medikamentinio kompromiso.

– Tačiau, kalbant būtent apie nerimo sutrikimus, medikamentinis gydymas išlieka pagrindinė opcija ar nebūtinai?

– Nebūtinai. Yra du pagrindiniai gydymo būdai: nemedikamentinis yra psichoterapija, kuris labiau gilinasi į nerimo sutrikimo priežastis, ieško, kurios šaknys pažeistos, ir būdų, kaip jas truputėlį padaryti sveikesnes ir padėti žmogui pasikeisti.

Jeigu tai nebus padaryta, net ir pagydžius vaistais nerimo sutrikimą, didelis šansas, kad kažkada gyvenime jis grįš, nes tiesiog nėra nusiraminimo būdų.

Vaistai reikalingi tik tada, kai žmogus jaučia, kad kitais būdais nebegali spręsti situacijos, fizine veikla apmažinti nerimo, nusiraminti bendraudamas su kitais, ir vaistai reikalingi, kuomet reikia žmogų atstatyti, kad jis galėtų funkcionuoti ir tada spręsti savo problemas.

Nerimas dažniausiai simbolizuoja apie kažkokius vidinius dvejojimus, vaistai to neišspręs. Gali nuraminti simptomus, bet manyčiau, kad reiktų spręsti ir priežastis.

Čia pagrindinis fokusas būtų į nemedikamentinius gydymo būdus.

– Minite psichoterapiją. Čia egzistuoja nemažai rūšių – kognityvinė-elgesio, psichodinaminė terapija ir t.t. Ar yra ta, į kurią išskirtinai turi fokusuotis nuo per didelio nerimo kenčiantys žmonės?

– Buvo įdomus tyrimas, jog svarbiausia žmogui yra ne tiek paradigma, kiek ryšys, kurį jaučia specialisto kabinete.

Jeigu nėra ryšio su specialistu – kad ir koks jis būtų diplomuotas, pasiekti kažką bus neįmanoma.

Manyčiau, kad gal būtų geriausia tiesiog atrasti žmogų, su kuriuo jaučiamasi saugiai ir siekti tikslų.

Dėl specializuotų, individualizuotų tikslų galima pasidomėti – ar norisi pasidėlioti mintis, elgesį ir galbūt išspręsti greičiau simptomus, ar norisi paieškoti simptomų priežasčių, jau kalbant apie psichodinaminę terapiją.