Psichoterapeutas gydo žodžiu ir vaistų neišrašo

Man visada buvo smalsu išbandyti ką nors naujo, o ir žmonėms padėti, jaučiu, yra mano pašaukimas, kurį, matyt, atsinešiau nuo prigimimo“, – teigė moteris, kuri, norėdama suteikti pagalbą, teikia psichologijos ir psichoterapijos konsultacijas.

– Kaip pasukote į psichologiją ir psichoterapiją?

– Ilgus metus dirbau „Sodroje“, teko daug bendrauti su žmonėmis, girdėti jų problemas. Darbas patiko, bet, ko gero, kaip ir mums visiems, pabodo monotonija, darbo rutina, pasikartojimai.

Vis pagalvodavau, ką galėčiau naujo nuveikti.

Po ilgų dvejonių ir, žinoma, svajonių atėjo mintis, kad noriu mokytis psichologijos. Šis mokslas man visada patiko, psichologija domėjausi nuo jaunystės – daug skaitydavau, nes žinojau, kad tai padės darbe arba bendraujant su žmonėmis.

Pasirinkau Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame baigiau ir psichologijos bakalaurą, ir magistrą.

Periodas buvo sunkus – teko ir dirbti, ir mokytis. Mokslams, manau, bet koks amžius yra tinkamas, o ir dėstytojai man sakydavo, kad studijuojant psichologiją vyresnis amžius yra prioritetas, nes, turėdamas darbo ir gyvenimo patirties, daug ką gali duoti kitiems.

Man labai patiko mokytis – toks jausmas, kad negaliu sustoti: labai dar norėčiau studijuoti.

O tiems, kurie svarsto, verta ar ne kur nors mokytis, galiu pasakyti viena: mokslas padeda ne tik keisti ar paįvairinti veiklą – jis suteikia galimybę būti tarp žmonių, patirti naujų įspūdžių ir labai gerų emocijų.

Kretingiškė Danutė Kalinkienė, nusprendusi panirti į psichologiją ir psichoterapiją, įsitikinusi, kad žmogui keisti veiklą niekada ne vėlu.

– Ar jau pabandėte pritaikyti tai, ko išmokote?

– Penkerius metus savanoriavau Klaipėdos moterų krizių centre – dirbau su grupėmis, nes išmanau psichodinaminę grupių psichoterapiją, taip pat krizes išgyvenančioms moterims teikdavau ir individualias konsultacijas. Išbandžiau save ir Kretingoje – taip pat teikiu individualias konsultacijas. Iš tiesų mokiausi ne dėl statistikos, o kad įgyvendinčiau pašaukimą, kad galėčiau būti tarp žmonių.

Ir esu labai dėkinga tiems savo gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms, kurie mane palaikė, skatino, patarė.

– Ką, remdamasi savo, kaip psichologės ir psichoterapeutės, praktika, galėtumėte patarti šių dienų žmonėms: skubantiems, daugiau dėmesio skiriantiems išorės įvykiams, bet neįsiklausantiems į savo vidinius dvasinės sveikatos poreikius? Iš to juk ir kyla nerimas, baimė, peraugantys į konfliktus šeimose ar darbo kolektyvuose...

– Žmonės apskritai išgirdę žodžius, susijusius su psichologija, psichoterapija, kažko vis dar išsigąsta, susikuria mitų, pasirašo sau nuosprendžius...

Greičiausiai visa tai yra sovietmečio palikimas, kuris asocijuojasi su baudžiamąja psichiatrija, kažkokių neigiamų etikečių pritaikymu.

Aš sakau paprasčiau: skauda dantį – eini pas odontologą, skauda pilvą – pas vidaus ligų gydytoją ar chirurgą... Tad kodėl negalima ateiti pas psichologą ar psichoterapeutą, jeigu tau skauda sielą?

Užtenka tokių pojūčių, kaip nemiga, nerimas, baimė, ir jau galima, netgi reikėtų kreiptis į psichologą, psichoterapeutą.

Negi nesinori palengvinti savo problemų, kurių, apsidairykime, mūsų gyvenime be galo daug: gedulas, skyrybos, darbo netekimas, santykiai su vaikais, sutuoktiniais, tėvais, bendradarbiais. Kartais užtenka pasiguosti psichoterapeutui, ir gyvenimas tampa gražesnis, ramesnis.

Be to, po pirmo ar antro pokalbio su psichoterapeutu pats žmogus nusprendžia, reikia jam pagalbos ar ne.

– Paminėjote psichodinaminę psichoterapiją. Kas tai yra ir kokios naudos ji suteikia žmogui, nusprendusiam apsilankyti pas psichologą?

– Psichodinaminė psichoterapija susieta su vaikystės išgyvenimais, kurie atsigamina, esant sudėtingoms situacijoms. Visi vaikystės išgyvenimai sukelia tam tikras asociacijas, kadangi iš vaikystės visi ir ateiname. Santykiai su tėvais niekur nedingsta, net jiems ir mirus.

Todėl visada sakau, kad mažiau pykime ant tėvų, o santykius su tėvais reikia susitvarkyti, kol jie yra gyvi.

Tačiau vienas žmogus to nepadarys – būtina specialisto pagalba, kad jis vestų teisinga kryptimi.

To reikia, kadangi visos situacijos išgyvenamos iš naujo, ypač – dramatiškos, neigiamos. Įdomus dalykas yra tai, kad žmogus gali ir nežinoti, jog vaikystėje jam blogai. Ir nebūtinai tas vaikas turėjo būti skriaudžiamas – regis, vaikas gyveno aprūpintoje šeimoje, niekas jo neskriaudė, bet...

Tėvai nuolat užsiėmę, neskiria vaikui dėmesio. Viskas kaupiasi viduje, kaupiasi, kol, gyvenime iškilus problemoms, visa tai išeina į paviršių.

Turime suprasti, kad ir viskuo aprūpintas, bet emocinio ryšio negavęs vaikas gali blogai jaustis. Tai – žinutė dabartiniams tėvams, kurie labai stengiasi dėl materialinės gerovės, dažnai pamiršdami jausmus.

– Tai vis dėlto, kaip gydomas žmogaus siela ir jausmai?

– Psichoterapeutas gydo žodžiu ir vaistų neišrašo. Visas problemas žmogus turi išspręsti pats, o psichologas, psichoterapeutas yra profesionalus kvalifikuotas pagalbininkas.