Teisininkas Darius Jucys: „Medicinos teisė reikalauja ne tik žinių, bet ir patirties“

„Teisininko patirtis šioje srityje yra labai svarbi. Per eilę metų darbo praktikos susipažinau su specifiniais medicinos terminais, ligų diagnozėmis. Painiuose medicinos kalbos ir terminų labirintuose yra paslėpta daug informacijos, juose jau nepasiklysčiau. Kartais juokauju, kad per 17 darbo gydymo įstaigoje, atstovavimo jai teismuose metų pats tapau truputį gydytoju“, - šypsosi teisininkas D. Jucys.

Medicinos teisė - kokias paslaugas apima šis terminas ir kokias konsultacijas teikiate klaipėdiečiams?

Medicinos teisė - tai specializuota teisės sritis, apimanti pacientų, asmens sveikatos priežiūros įstaigų, gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų teises bei pareigas, medicininių paslaugų teikimą reglamentuojančius teisės aktus ir kitus su medicinos teise susijusius dokumentus.

Konsultacijas teikiu sveikatos priežiūros ir odontologijos įstaigoms, konsultuoju pacientų teisių ir žalos atlyginimo klausimais, galiu atstovauti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijoje, akreditavimo tarnyboje. Konsultuoju ir galiu atstovauti įstaigoms Valstybinėje ir teritorinėse ligonių kasose dėl žalos PSDF biudžetui padarymo, lėšų grąžinimo.

Teikiu konsultacijas visais darbo teisės, darbo drausmės pažeidimų klausimais, rengiu dokumentus (darbo sutartys, kolektyvinės darbo sutartys), atstovauju darbo ginčų komisijoje.

Į mane gali kreiptis gydymo įstaigose nukentėję pacientai, nesulaukę tinkamo gydymo, ir pan., taip pat - ir pačių gydymo įstaigų darbuotojai, kuriems reikalinga teisininko pagalba sprendžiant vidinius įstaigos konfliktus. Medicinos teisė yra plati sritis.

Ilgus metus dirbote vienoje didžiausių Klaipėdos gydymo įstaigų. Kokių bylų būta daugiau - vidinių įstaigos konfliktų ar nepatenkintų pacientų skundų?

Visko būta. Sprendėme ir vidinius konfliktus, buvo ir daug pacientų skundų, bylų su pacientais, kol dar ligoninė tiesiogiai atstovavo savo interesams teismuose. Vėliau buvo įvestas žalos atlyginimo be kaltės modelis ir dabar gydymo įstaigai teismuose nebereikia įrodyti, kad sveikatos priežiūros įstaiga ir medicinos personalas yra nekalti. 

Žalos atlyginimo komisija, įvertinusi ir išnagrinėjusi visa surinktą medžiagą, nusprendžia, ar ieškovui priklauso neturtinė arba turtinė išmoka. Šiame procese pačios gydymo įstaigos jau nedalyvauja.

Kokios bylos įsiminė ir kokiomis pergalėmis teismuose labiausiai didžiuojatės?

Pergalių buvo ne viena. Buvo kaunamasi dėl kiekvieno lito ar euro, todėl Klaipėdos universitetinė ligoninė niekada neturėjo neigiamo biudžeto ir tai buvo absoliuti priešingybė tiems procesams, kurie ligoninėje vyksta po reorganizacijos. Teko kovoti ir ginti įstaigos garbę prastos režisūros COVID „spektaklyje“.

Labiausiai įsimintina pergalė - prieš valstybę, tai yra prieš Sveikatos apsaugos ministerijos padalinį Valstybinę ligonių kasą. Ši įstaiga ligoninėms už suteiktas paslaugas skirsto PSDF (Privalomojo sveikatos draudimo fondas) lėšas. Ligonių kasos atlikdavo ligoninių planinius ir neplaninius patikrinimus, o rezultatus fiksuodavo tokiu dokumentu, kuris vadinosi ir tebesivadina „ekspertizės pažyma“. 

Šis dokumentas niekam nekėlė jokių abejonių dėl savo privalomumo, tačiau ligoninės, kurioje dirbau, vadovybei kilo klausimų dėl reikalavimų grąžinti pinigus. Ligoninė nesutiko grąžinti didelių sumų, prasidėjo teismų maratonas.

Tai truko ne vienerius metus. Siekėme įrodyti, kad Valstybinė ligonių kasa (VLK) nepagrįstai bando susigrąžinti lėšas iš gydymo įstaigos. Apkeliavome visus bendrosios kompetencijos, vėliau ir specializuotus teismus, mūsų byla iš naujo buvo grąžinta į bendrosios praktikos teismus. 

Ir galų gale pavyko įrodyti, kad VLK ekspertizės pažyma yra ligonių kasų vidaus dokumentas, kuris neturi jokios įrodomosios reikšmės ir tuo labiau negali įpareigoti atlyginti galimą žalą PSDF biudžetui, nes įstaiga neturi jokių ekspertų, kurie galėtų pateikti ekpertines išvadas.

Įrodžiau, jog Valstybinės ligonių kasos reikalavimas dėl galimos žalos PSDF biudžetui yra tik butaforija, pačios kasos fantazija. Pavyko įrodyti, kad VLK ne tik neturi teisės reikalauti grąžinti lėšas, bet ir reikalauja grąžinti tuos pinigus, kurių nedavė.

Tai, ką turėjo padaryti Seimas, Vyriausybė ar SAM, padarėme mes. Šis precedentas buvo aprašytas dviejuose straipsniuose, kuriuos publikavome moksliniuose žurnaluose. Teko skaityt šia tema ir pranešimus. Deja, kai kurios ligoninės nepasinaudojo šia praktika ir, nenorėdamos pyktis su valstybe, iki šiol vykdo VLK perteklinius, butaforinius reikalavimus.

Visuomenėje vis dar gaji nuomonė, kad pacientui laimėti bylą prieš gydymo įstaigą yra beveik neįmanoma. Ar ši nuomonė pagrįsta?

Manau, kad tokios kalbos yra perdėtos. Bet kuri byla reikalauja daug darbo ir pasiruošimo, kiekviena savaip panaši ir skirtinga. Kiekvienoje byloje reikia kautis, įrodinėti, nepriklausomai nuo to, kurioje pusėje esi - ieškovo ar atsakovo. Viskas priklauso nuo žmogaus valios ieškoti tiesos, siekti atlyginti galimai padarytą žalą. 

Teismas - ne pati maloniausia vieta laikui leisti. Žmogui reikia vėl ir vėl prisiminti visus išgyvenimus, vėl pereiti visas skausmingas patirtis. Yra pasitaikę ir piktnaudžiavimo atvejų, kai pacientas, pats užleidęs savo ligą, kaltina įstaigą, gydytoją. 

Atverčiu ligos istoriją, matau, kad ieškovas savo sveikata nesirūpino, nesikreipė į gydytojus laiku, nevykdė jų rekomendacijų, tačiau reikalauja atlyginti menamą žalą. 

Būta ir akivaizdžių gydymo įstaigos klaidų. Vienas iš tokių pavyzdžių - operacijos metu paciento viduje paliktos medicininės priemonės. Bylinėjimasis yra brangus reikalas, tad abi pusės laimi tada, kai pavyksta sudaryti taikos sutartį.

Ar daug taikos sutarčių esate sudaręs? Ar vis tik žmonės dažniau siekia konfliktus spręsti teismuose?

Taikos sutartis - geriausia, operatyviausia ir pigiausia išeitis abiem konflikto pusėms. Ir tai yra siektinas rezultatas. Teismai išaugina bylinėjimosi išlaidas, o kur dar įvairios ekspertizės, atlyginimai teisininkams ir pan. Deja, per visą darbo praktiką teismuose teko dalyvauti gerokai dažniau, nei pavykdavo abi puses susodinti prie derybų stalo.

Vienu metu į viešumą iškilo gana daug informacijos apie Lietuvos gydymo įstaigose klestintį mobingą. Kaip manote, ar medicina yra ta sritis, kurioje darbuotojai: gydytojai, rezidentai, slaugytojai dažnai susiduria su psichologiniu teroru?

Kalbėdami apie mobingą nepamirškime ir labai svarbaus žmogiškojo faktoriaus. Vienam kolegos ar vadovo išsakyta pastaba bus jautri ir skaudi ir jis įžvelgs mobingo faktą, kitas į analogišką pastabą sureaguos ramiai, kaip į savaime suprantamą darbo organizavimą. 

Medikai, gaisrininkai, policininkai dirba darbą, kuriame gausu stresinių situacijų, tad kiekvieną atvejį, kai kyla įtarimas, pirmiausia reikia įvertinti individualiai, be emocijų. Gaila, jog ilgainiui nusistovėjo paprotys pirma viešai skalbti apatinius, o vėliau, skundams nepasitvirtinus, nutylėti - neva nieko nebuvo.

Jei asmuo įtaria, kad jo teisės darbe yra pažeidžiamos, jei jaučia spaudimą, kitus veiksmus, kurie žemina jo garbę ir orumą, - turi visą teisę už jas pakovoti arba kreiptis į teisininką. Juk gyvename teisinėje valstybėje.

Į medicinos teisės juristą Darių Jucį dėl konsultacijų galite kreiptis: [email protected] Daugiau informacijos: www.medicinateisė.lt

Labiausiai įsimintina pergalė - prieš valstybę, tai yra, prieš Sveikatos apsaugos ministerijos padalinį Valstybinę ligonių kasą“