Kadangi voveraitės dažniausiai troškinamos svieste, pagardinamos grietinėle ir valgomos su virtomis bulvėmis, jos neturėtų būti pirmu pasirinkimu tiems, kas kovoja su antsvoriu bei laikosi dietos.
Gali rasti ir sausį
„Pirmos voveraitės gali pradėti dygti gegužės pabaigoje - birželio pradžioje, o baigiasi sulig pirmu sniegu, nors užsitęsus rudeniui grybautojai jų randa ir sausio mėnesį“, – pasakoja mikologė Jurga Motiejūnaitė bei priduria, jog tikrasis šių grybų sezonas yra laikomas liepos - rugsėjo mėnesiais.
Šių miško gėrybių ieškoti reikėtų spygliuočių miškuose, ypač ten, kur tinkama samanų danga – ten jos auga dažniausiai.
„Voveraitės neauga jaunuolynuose, nes joms reikia vidutinio amžiaus ar seno miško. Deja, jų gausumui ir plitimui itin kenkia plyni kirtimai ir dirvožemio parengimas kirtimuose medžių sodinimui, pavyzdžiui, arimas, suspaudimas“, – teigia pašnekovė.
Mokslininkė taip pat pabrėžia, jog nesvarbu, ar grybus rausite, ar nupjausite su peiliuku, svarbiausia rinkti tokius, kurie būtų išlindę iš samanų ir nereikėtų jų rausti.
Pilnos naudingų medžiagų
„Voveraitėse gausu beta karoteno, iš kurio organizme gaminamas vitaminas A, svarbus odai, regėjimui bei veikiantis priešuždegimiškai. Taip pat jose yra geležies, vitamino D, mangano, kalio, šiek tiek B grupės vitaminų. Geležis svarbi mūsų kraujo sudėčiai, tad grybai yra geras pasirinkimas veganinėje ar vegetarinėje mityboje.
Vitaminas D – geros nuotaikos vitaminas, taip pat reikalingas smegenų veiklai, imuninei sistemai, bendrai organizmo būklei palaikyti. Šiuose grybuose randama ir šiek tiek vitamino C. Voveraitėse nemažai baltymų, juk ne veltui grybai laikomi augalinio maisto mėsa, tačiau tai nėra pats vertingiausias grybas šiuo aspektu“, – pasakoja dietistė Živilė Dumbraitė, paaiškindama, kad voveraitės yra trečios kategorijos grybai, vadinasi, maistine verte nėra vieni geriausių.
Kam geriau vengti?
„Dėl voveraitėse kaip, beje, ir kituose grybuose esančios medžiagos chitino, kuri apsunkina virškinimą, šių grybų reikėtų vengti žmonėms, sergantiems skrandžio ar žarnyno ligomis, taip pat turintiesiems kepenų sutrikimų. Visiems kitiems patariu jų nevartoti vėlai vakare, nes vėlgi tai gali apsunkinti virškinimo procesus“, – pataria dietistė Živilė Dumbraitė.
Kadangi voveraitės dažniausiai troškinamos svieste, pagardinamos grietinėle ir valgomos su virtomis bulvėmis, jos, mitybos specialistės teigimu, neturėtų būti pirmu pasirinkimu tiems, kas kovoja su antsvoriu bei laikosi dietos. Jie voveraitėmis gali gardinti troškinius ar sriubas.
Kaip skaniau gaminti?
„Kad kuo daugiau chitino suirtų, reikėtų voveraites smulkinti, aišku, jas prieš tai gerai nuplovus tekančiu šaltu vandeniu. Kaip ir daugelį grybų kuo mažiau termiškai apdoroti – nepervirti, neperkepti. Voveraičių prieš troškinimą nereikia apvirti, jas galima tiesiog pakepinti ant sviesto ir uždengus dangčiu penkias dešimt minučių patroškinti“, – pasakoja dietistė.
Taip pat skaniausia jas vartoti su sviestu, grietinėle, prieskoninėmis žolelėmis (pavyzdžiui, čiobreliais, krapais), nes šie produktai geriausiai atsiskleidžia voveraičių skonines savybes.
„Voveraitės tinka tiek naudojamos kaip pagrindinis patiekalas, tiek kaip garnyras prie mėsos. Jų galima dėti į padažus. Netgi salotoms puikiai tiks svieste pakepintos jaunos voveraitės“, – priduria mitybos specialistė.
Kaip ir daugelį grybų, voveraites galima marinuoti, tačiau ilgai virdamos, vėliau užpilamos karštu marinatu, jos praranda daug vitaminų bei kitų naudingųjų medžiagų.
Geriau nešaldyti
Ž.Dumbraitė voveraites rekomenduoja jas suvartoti per 1-3 paras: „Voveraitės yra puikios tuo, kad, palyginti su kitais grybais, ne taip greitai genda ar kirmija. Jei nesuvalgysite jų šviežių, geriausia laikyti šaldytuve, daržovių skyriuje, tai sulėtins gedimo procesus. O štai šaldyti voveraičių nepatartina, nes jos šiek tiek apkarsta, bet puikai tinka džiovinti.“
Taip pat specialistė pataria nerizikuoti ir nelaikyti voveraičių pernelyg ilgai, nes yra tikimybė apsinuodyti. Tas pats gali nutikti ir netinkamai jas termiškai apdorojus.
Įdomus faktas
Kaip sako lingvistė dr. Jūratė Lubienė, dažniausiai voveraičių pavadinimas siejamas su voverėmis. Tačiau reikia prisiminti, kad skirtingose tarmėse jos vadinamos kitaip: Žemaitijoje – gaideliais, Dzūkijoje – lepeškomis.
Lotyniškas voveraitės genties pavadinimas Cantharellus kilęs iš lotynų kalbos žodžio cantharus, savo ruožtu kilusio iš graikų kantharos ir reiškusio specifinį indą, iš kurio buvo geriama.
Šie pavadinimai kaip ir visa, kas aprašyta straipsnyje, yra tik apie vieną, Lietuvoje populiariausią voveraičių rūšį – valgomąją voveraitę (Cantharellus cibarius). Lietuvoje be jos auga dar keturios voveraičių rūšys, tačiau jų dauguma žmonių nepažįsta ir nerenka. Jų išvaizda, savybės ir augimo vietos yra kitokios nei valgomosios voveraitės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą