Kartais vienintele išeitimi tampa inkstų transplantacija. Apie tai, kas lemia inkstų ligas, kaip jas atpažinti bei kada prireikia transplantacijos, Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos apsaugos ministerijos pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (LSMUL) Kauno klinikų Detoksikacijos skyriaus vadovė prof. Edita Žiginskienė.
Inkstai – nedideli organai, kurie yra išsidėstę abipus stuburo. Pagrindinė jų funkcija – palaikyti organizmo skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą kintant aplinkos sąlygoms, pavyzdžiui, pakitus mitybai, medžiagų apykaitai, fiziniam krūviui ir kitoms.
Inkstai šalina organizmui nereikalingas medžiagas, palaiko elektrolitų, rūgščių ir šarmų, osmosinio slėgio pusiausvyrą. Taip pat gamina, skaldo, aktyvina daug hormonų, dalyvauja skatinant kraujo ląstelių gamybą, reguliuojant arterinį kraujo spaudimą, kalcio ir fosforo apykaitą, kuri ypač svarbi kaulų būklei.
Kauno klinikų Detoksikacijos skyriaus vadovė prof. E. Žiginskienė nurodo, kad dažniausios inkstų ligos yra ūminis ar lėtinis infekcinės kilmės inkstų uždegimas, diabetinė nefropatija, inkstų kamuolėlių ligos. Gydytoja pažymi, kad daugėja kraujagyslinės kilmės ligų, ypač susijusių su aukštu kraujo spaudimu, o taip pat reikėtų nepamiršti ir paveldimų inkstų ligų, kaip, pavyzdžiui, inkstų policistozė.
Kas sukelia ūminį inkstų nepakankamumą?
Ūminis inkstų nepakankamumas diagnozuojamas, kai staiga sumažėja ar nutrūksta inkstų veikla, dėl ko kraujyje pradeda didėti toksinių medžiagų kiekis bei mažėja ar visai išnyksta šlapimas, vis dėlto pasitaiko atvejų, kai šlapimo kiekis išlieka ir normalus.
„Ūminio inkstų nepakankamumo priežasčių yra daug. Išskiriamos trys jų grupės: priežastys, dėl kurių poveikio yra nepakankama inkstų kraujotaka, pavyzdžiui, didelis skysčių netekimas vemiant, sunkus širdies nepakankamumas, labai mažas arterinis kraujo spaudimas;
ūminis inkstų audinio pažeidimas ar užsitęsęs inkstų kraujotakos nepakankamumas, kurį gali sukelti ūminis sunkus inkstų kamuolėlių pažeidimas, toksinų, pažeidžiančių inkstus, pavyzdžiui, alkoholio surogatų, kai kurių vaistų, poveikis, inkstų kraujagyslių pažeidimas ir panašiai;
priežastys, lemiančios šlapimo nutekėjimo sutrikdymą, pavyzdžiui, dėl šlapimo pūslės, prostatos patologijos, gimdos kaklelio vėžio ir kita“, – aiškina prof. E. Žiginskienė.
Žmogų, kuris suserga ūminiu inkstų nepakankamumu, kreiptis į gydytoją dažniausiai paskatina sumažėjęs šlapimo kiekis arba dingęs noras šlapintis. Taip pat žmogus gali jausti ir pykinimą, mieguistumą, oro trūkumą.
Prof. E. Žiginskienė nurodo, kad inkstų nepakankamumo diagnostikai būtinas kreatinino kiekio kraujyje nustatymas, o diferencinei diagnostikai tarp ūminio ir lėtinio inkstų nepakankamumo, atliekama daug kraujo, šlapimo (jei yra šlapimo) tyrimų, inkstų tyrimų, šlapimo takų ultragarsinis tyrimas ir kiti.
„Labai svarbu tikslus informacijos apie susirgimo eigą surinkimas, galimų priežasčių išsiaiškinimas. Esant sunkiam ūminiam inkstų nepakankamumui, gali prireikti ir pakaitinės inkstų terapijos – gydymo dializėmis, tačiau šis gydymas paprastai taikomas laikinai, kol inkstų funkcija pagerėja.
Ūminio inkstų nepakankamumo prognozė dažniausiai gera – inkstų funkcija atsistato ar pagerėja. Dėl sunkaus ūminio inkstų nepakankamumo gali vystytis lėtinė inkstų liga. Todėl, po sunkaus ūminio inkstų nepakankamumo rekomenduojama kraujo tyrimų sekimas, kontrolinės gydytojo nefrologo konsultacijos“, – sako Detoksikacijos skyriaus vadovė.
Kuo skiriasi inkstų lėtinis nepakankamumas?
Lėtinį inkstų nepakankamumą gali sukelti bet kuri kita lėtinė inkstų liga, jo atsiradimą sąlygoja lėtinės inkstų ligos prigimtis, jos diagnozavimo laikas ir tai, kaip ji buvo gydoma.
„Lėtinis inkstų nepakankamumas yra labai klastinga liga. Ilgai gali nebūti jokių klinikinių ligos simptomų, ir žmogus gali nežinoti, jog serga. Jo požymiai atsiranda tada, kai jis jau būna toli pažengęs, ir neretai yra reikalinga pakaitinė inkstų terapija.
Tokie požymiai galėtų būti: greitesnis nuovargis, silpnumas, apetito stoka, pykinimas, vėmimas, troškulys, atsiradęs ar paryškėjęs nerimas, dirglumas, mieguistumas ar, atvirkščiai – euforija, laipsniškas šlapimo kiekio mažėjimas, dažnesnis šlapinimasis naktį, atsiradę patinimai kūne, dusulys, odos pokyčiai, niežulys. Požymiai yra nespecifiniai, būdingi ir kitoms ligoms, o jų pasireiškimas jau rodo toli pažengusią ligą”, – nurodo prof. E. Žiginskienė.
Lėtinio inkstų nepakankamumo simptomai gali nepasireikšti ilgą laiką, todėl svarbu žinoti lėtinės inkstų ligos rizikos veiksnius, ir juos turinčius žmones tirti aktyviai dėl galimos lėtinės inkstų ligos.
„Yra 3 didieji lėtinės inkstų ligos rizikos veiksniai (cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija, širdies ir kraujagyslių ligos) – plačiai paplitusios ligos, sukeliančios inkstų pažeidimą ir sąlygojančios ligonių su galutiniu inkstų nepakankamumu skaičiaus didėjimą.
Kiti lėtinės inkstų ligos rizikos veiksniai: pasikartojančios infekcijos šlapimo takuose ir akmenligė, amžius virš 60 metų, nutukimas, dažnas analgetikų vartojimas, šeimoje buvę inkstų ligos, buvęs ūminis inkstų nepakankamumas, šlapimo takų obstrukcija, autoimuninės ligos (vilkligė, reumatoidinis artritas ir kt.).
Jau esančios lėtinės inkstų ligos ir tuo pačiu lėtinio inkstų nepakankamumo išgydyti neįmanoma, jis progresuos. Tačiau, anksti diagnozavus lėtinę inkstų ligą, nustačius jos priežastį, anksti pastebėjus besivystančias lėtinio inkstų nepakankamumo komplikacijas ir skiriant savalaikį teisingą gydymą, galima sulėtinti lėtinės inkstų ligos ar lėtinio inkstų nepakankamumo progresavimą ir tuo pačiu gerokai prailginti laiką iki pakaitinės inkstų terapijos poreikio“, – paaiškino Detoksikacijos skyriaus vadovė.
Kas daro įtaką inkstų ligoms?
Prof. E. Žiginskienė nurodo, kad pasak tyrimų, pasaulyje lėtine inkstų liga dažniau serga moterys, tačiau sergamumas galutinės stadijos inkstų nepakankamumu, ypač taikant pakaitinę inkstų terapiją, yra didesnis tarp vyrų, todėl vyriška lytis naudojama kaip rizikos veiksnys, numatant greitesnį lėtinio inkstų nepakankamumo pasireiškimo laiką.
„Tarp labiausiai susijusių su lėtinės inkstų ligos išsivystymu rizikos veiksnių bendroje populiacijoje greta hipertenzijos, širdies ir kraujagyslių ligų, rūkymo, diabeto ir nutukimo yra amžius. Lėtinė inkstų liga gali išsivystyti bet kuriuo amžiaus laikotarpiu, tačiau vyresniems nei 60 metų žmonėms yra didesnė tikimybė susirgti inkstų liga.
Rizikos veiksnių prevencija ir tinkamas jų valdymas jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių tarpe yra esminis veiksnys, siekiant apriboti lėtinės inkstų ligos paplitimo didėjimą tarp pagyvenusių žmonių. Fizinis aktyvumas visada yra svarbus veiksnys tiesiogiai ar netiesiogiai turintis įtakos įvairių ligų išsivystymui.
Yra duomenų, kad fiziškai aktyviems žmonėms gali būti mažesnė tikimybė susirgti lėtine inkstų liga nei tiems, kurie fiziškai neaktyvūs. Reguliarus aerobinis aktyvumas yra vienas iš sveikų inkstų išsaugojimo veiksnių. Kita vertus, fiziniai pratimai yra svarbūs žmonėms, jau sergantiems lėtine inkstų liga, nes susilpnėjus inkstų funkcijai tai gali paveikti raumenis ir kaulus“, – nurodo gydytoja.
Kada gali prireikti inksto transplantacijos?
Diagnozavus galutinį inkstų nepakankamumą (5 stadijos lėtinė inkstų liga), lėtine inkstų liga sergančiam pacientui prireikia pakaitinės inkstų terapijos, kurios yra trys būdai – inksto transplantacija, peritoninė dializė ar hemodializė.
„Jei nespėjama paciento įtraukti į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašą iki dializių, dėl šio metodo galimybės sprendžiama, ir pacientas yra tiriamas, jau gydant dializėmis. Inksto transplantacija yra pranašesnė už dializes, nes tai yra fiziologiškiausias inkstų pakaitinės terapijos būdas, pagerinantis pacientų gyvenimo kokybę ir išgyvenimą.
Tačiau, ne visiems asmenims, kuriems jau reikia pakaitinės inkstų terapijos, galima atlikti inksto transplantaciją. Dėl to, prieš įtraukiant į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašą, potencialius recipientus inksto transplantacijai būtina ypač nuodugniai ir atsakingai ištirti“, – nurodo prof. E. Žiginskienė.
Žmonės, kurie norėtų inksto transplantacijos, turi kreiptis į gydytoją nefrologą. Jei asmuo jau gydomas dializėmis, dializės centro nefrologas turi atlikti pirminį ištyrimą, ir, jei nerandama kontraindikacijų inksto transplantacijai, žmogus siunčiamas konsultacijai į bet kurį inkstų transplantacijos centrą, kurių Lietuvoje yra du: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose ir Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose.
„Jei asmuo serga sunkiu lėtiniu inkstų nepakankamumu, bet dar nėra dializuojamas, jis dėl inksto transplantacijos galimybės iki dializių su šeimos ar gydytojo nefrologo siuntimu turėtų atvykti gydytojo nefrologo konsultacijai į vieną iš dviejų inkstų transplantacijos centrų“, – paaiškina Detoksikacijos skyriaus vadovė.
Užkirskite kelią ligoms iš anksto
Daugumos lėtinio inkstų nepakankamumo klinikinių sindromų pacientai nejaučia, todėl be laboratorinių tyrimų lėtinį inkstų nepakankamumą įtarti ir diagnozuoti sunku.
„Reikia gerai žinoti lėtinės inkstų ligos rizikos veiksnius ir juos turintiems žmonėms dažniau atlikinėti šlapimo, inkstų funkcijos ir kitus tyrimus, aktyviai išaiškinant lėtinę inkstų ligą ar jau esantį lėtinį inkstų nepakankamumą“, – sako gydytoja.
Taip pat labai svarbu ir tinkamas gydymas, kuris gali nutolinti galutinę inkstų nepakankamumo stadiją bei tinkamas informavimas apie galimus gydymo būdus.
„Skiriant teisingą savalaikį gydymą, galima sulėtinti lėtinio inkstų nepakankamumo progresavimą. Jei jau yra diagnozuojama 4 stadijos lėtinė inkstų liga, gydytojas nefrologas turi kalbėti su pacientu apie ruošimąsi pakaitinei inkstų terapijai ir galimus jos metodus.
Jei tik nėra kontraindikacijų, reikalinga laiku pacientą įtraukti į recipientų inksto transplantacijai sąrašą. Tokiu būdu pacientas turės inksto transplantacijos galimybę iki gydymo dializėmis pradžios. Ypatingai svarbu pokalbiai apie galimą gyvą inksto donorystę. Gyvo tinkamo donoro buvimas garantuotai leistų atlikti inksto transplantaciją, išvengiant gydymo dializėmis etapo“, – nurodo prof. E. Žiginskienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą