Henrikas Vaitiekūnas: Kiekvienai mamai ar močiutei talentingiausi, žinoma, yra savi vaikai bei anūkai

Bet anądien jis pakeitė senąjį arbatinuką ir žiauriai supyko ant naujojo: nors švilpukas jame įtaisytas, bet, vandeniui užvirus, kažkodėl nešvilpia. Todėl apskundė prietaisą studentams.

„Tai gal vandens per daug – iki viršaus, profesoriau, pripilat?“ – paklausė vienas jo auklėtinių. Ir tai profesoriui priminė pradžios mokyklos kursą bei... mnemotechniką.

Tokia yra mūsų įžanga, skelbiama parėjus pirmai mokslo metų savaitei. Ir tai – gera proga prisiminti ne tik tam, kas pamiršta, bet ir darsyk jūsų paklausti, ar tikrai tikite, kad sėkmei pasiekti reikia vos 10 procentų talento ir 90 procentų darbo?

Bet gi tokią nuomonę mūsų antraštė jau paneigė! 

Pasirodo, Senovės Babilone ir kitose anų laikų šalyse talentingu save vadinti galėjo tik tas, kuris turėjo ne mažiau kaip... TALENTĄ aukso. 

O TALENTAS – toks didžiulis piniginis vienetas – buvo aukso pilna 26 litrų talpos amfora. („Talentingais“ vadinti ir tie, kurie amforas sidabru pripildydavo. 

Tiesa, juos jau vadindavo... mažiau TALENTINGAIS).

Kiekvienai mamai ar močiutei talentingiausi, žinoma, yra savi vaikai bei anūkai. Net tada, kai sienas spalvotais pieštukais išpeckioja, jie linkę talentus įžiūrėti. 

O svečiams atėjus ir ant taburetės laipina – leidžia aktoriniams talentams atskleisti. O paskui prasideda baleto mokyklos mergaitėms, šachmatų būreliai berniukams. Ir t.t.

Pamąstymui tylomis: puiki mokytoja, profesijos žinovė naktimis nemiega, kankinasi, kuomet reikia sudaryti formalų dviejų puslapių mokymosi planą, kurio niekas niekada neskaitys. „Neturiu talento niekus rašyti“, – sako ji. 

Tikėjimo tiesų specialistas, visos prapijos mylimas kunigas mikčioja ir po kiekvieno sakinio radijo laidoje priduria žodelyčius „ta prasme“. Vėliau paaiškina: „Čia – pauzei užpildyti, nes neturiu viešo kalbėjimo talento.“ Jis nejaučia, kad atbaido ne tik nuo savęs, bet ir nuo bažnyčios.

Kandidatas į Seimą – pasipustęs ir visokeriopai „pasikaustęs“. Bet netenka amo, paklaustas, kodėl, jo nuomone, pabrango sviestas. „Matot, mano talentai su žemės ūkiu nesusiję, – sako jis. – Bet vis vien esu prieš skiepus...“ Ir t.t.

Beje, ar jums teko girdėti, kad Dž.Rouling (knygų apie Harį Poterį autorės) rankraštį iš pradžių atmetė net 12 leidyklų? (Sakė, kad parašyta „netalentingai“!). 

Taigi, pavyzdžių – dešimtys! Beje, vienu įdomesnių galėtų tapti ir aną savaitę spaudoje rasta antraštė, skaitytojui bandanti įteigti štai tokią tiesą: „Išgyventi, gaunant 400 eurų, Lietuvoje yra... TALENTAS! (Čia raides vėl padidino H.V., kad labiau temą atlieptų).

Na, o dabar pabandykime teisingai (mokslu pasiremdami) paaiškinti, ko reikia, kad kas nors pavadintų jus talentingu. Viena pasaulinio tyrimo krypčių teigia, kad sąlygos turi būti penkios. Pirmoji: talentas turi būti (gali būti) įgimtas. Ir, teigiama, kad taip šią savybę yra įgiję – genetikos bei auklėjimo būdu – dvidešimt penki iš šimto.

Taigi, iškart ir priimame: talentingųjų – 25 procentai. Antroji sąlyga – specifinė smegenų savybė – atmintis. (Ją galima ir būtina formuoti bei nuo jaunystės treniruoti). Sporto talentai – to niekas nepaneigs – vėl kasdienis darbas. 

Tačiau bent 30 procentų olimpiečių teigia, kad ir čia be genetikos neišsisukta. Gana prieštaringas yra penktasis mokslo tyrimais pagrįstas teiginys: girdi, nemažiau kaip trečdalio gabiųjų-genialiųjų smegenyse medikai įžiūri patologijas.

O jau dėl kito sakinio prašome nenustebti!

Jei su visais, ką tik išvardintaisiais kriterijais nesutinkate – esate... talentingas. Nes jūsų smegenys ir jų neuronų jungtys diktuoja kitokius – būtent talento ir kūrybiškumo sugeneruotus – atsakymus.

Toliau: talentas gali būti erdvinis (fotografai, dizaineriai, rašytojai-žurnalistai, politikai-oratoriai); skaitmeninis (matematikai, programuotojai, DI kūrėjai). Talentas gali būti sportinis (jau aptarėme). Gali būti emocinis (aktoriai, pedagogai, psichologai, komunikatoriai). Ir... Sąrašą iki begalybės tęsti galėtumėte.

Tačiau dabar grįšiu prie šiame rašiny jau vartoto žodžio. Klausimas: prie kokių talentų priskirtumėte žmogų, kuris tam tikru laikmečiu reprezentavo Lietuvą ir jos vardą pasaulyje – Arvydą Sabonį?

Jo talentas, mokslo nuomone, įgimtas (čia vėl genetika!) kinestetikos pojūtis (kuomet informacija įsisavinama judant ir asocijuojant ją su kita aktyvia veikla) bei sėkmingas mnemotechnikos taikymas. (Taip, čia ta pati mnemotechnika, leidusi profesoriui su arbatinuku „užmiršti“ elementariąją fiziką!).

Mnemotechnika – tai įsiminimo ir atsiminimo būdų sistema, kurios esmė – gebėjimas be pašalinės pagalbos pakeisti neuronų jungtis smegenyse. 

Tai ji – mnemotechnika, jei tinkamai pasinaudosime, leidžia būti išskirtiniams ir tam tikrais gyvenimo momentais iš atminties kampelio ištraukti tai, apie ką oponentai... pamiršo. (Tiesa, didelės abejonės kyla, kad pats A.Sabonis apie šias technikas būtų girdėjęs. 

Bet yra mokslininkai, kurie „daro atradimus“ savo pačių talentų ieškodami. Gyvenimiškas tokio reiškinio analogas yra toks: dažnas literatūros kūrinio autorius nustemba sužinojęs, ką jo kūrinyje „rado“ įžvalgus literatūros kritikas).

Ant žemės paprastosios grįžkime: ar gali būti talentingas... autobuso vairuotojas? O policininkas, ugniagesys, „Maximos“ pardavėja? 

Ar turime teisę kalbėdami su jais sakyti, kad jie nėra prastesni už italų kardinolą Džiuzepę Meccofantį, mokėjusį 38 kalbas ir 50 dialektų? Ar mokantis dzūkų ir žemaičių tarmes yra gabesnis (ir kiek gabesnis?) už naują tulpių rūšį išvedusį sodininką?

Lyginti niekas nedraudžia. Bet ir niekas nežino formulės, kaip išrauti pavydo jausmą. Nes kiekvienas talentas – ir ne tik Lietuvoje – yra pavydo gaubiamas. 

Visuomet autoriui lengviau, o skaitytojui linksmiau, kai tekste šis randa užduotį. Prašome. Galėsit save vadinti talentingu, jei rasite vieną žodį, sutalpinantį net tris sąvokas: Diena, Sapnas ir Fantazija. Akademikai teigia, kad tas žodis turėtų būti Svajonė. 

Bet labiau talentingas man atrodo Albertas Einšteinas. Jis sakė, kad už bet kokius talentus svarbesnė yra vaizduotė. Dabar jau galite pradėti diskusijas.