„Tavo tėvas tikras bambeklis“: nekaltas komentaras ar rimtas eižėjančių santykių šeimoje ženklas?

Vis tik, jei vaikai panašius komentarus girdi dažnai ir dar iš abiejų tėvų, tai gali stipriai paveikti jų emocinę savijautą ir psichologinį funkcionavimą ilgalaikėje perspektyvoje, nes tai yra viena iš trianguliacijos, t. y. vaikų įtraukimo į tėvų tarpusavio konfliktus, išraiškų, atspindinti ydingus santykių šeimoje modelius.

Perkelia savo naštą vaikams

Neretai tėvai užuot sprendę konfliktus tarpusavyje ar išsakę parteriui tai, kas jam / jai nepatinka, įtraukia į tai savo vaikus. Kodėl tėvai taip elgiasi? Konfliktai su partneriu ir netenkinantys santykiai visada kelia nerimą ir įtampą abiem poros pusėms, kurios norima atsikratyti visais įmanomais būdais.

Ir gana didelė konfliktuojančių tėvų dalis nerimo problemą sprendžia jiems prieinamiausiu būdu, tuo, kuriuo savo konfliktus spręsdavo jų pačių tėvai – t. y. nuleisdami „garą“ vaiko akivaizdoje negirdint partneriui, nuteikinėdami vaiką prieš partnerį, taip jam keršijant, tiesiogiai prašydami vaiko paramos bei užuojautos ir pan.

Kartais vaikai matydami tėvų barnius ir vieno iš tėvų prislėgtą nuotaiką patys imasi „gelbėti“ tėvus ar guosti tą, kuris, jų nuomone, yra nuskriaustas, o tėvai tai priima, kaip savaime suprantamą dalyką.

Taigi, trianguliacija gali būti tiek labai aiškiai išreikšta, tiek ir ne taip akivaizdžiai pastebima ir gali pasireikšti, atrodytų, nereikšmingais tėvų pasisakymais vaiko akivaizdoje apie savo partnerį, tačiau verčiančiais vaiką jaustis atsakingu už tėvų tarpusavio santykių puoselėjimą ar atstatymą.

Pavyzdžiui, motina gali savo vaikui sakyti „Tavo tėvas mūsų nemyli“ arba „Tavo tėvas visada dirba ir niekada neturi mums laiko“, siekdama vaiko užuojautos.

Arba tėvas, norėdamas susilaukti vaiko pritarimo, gali sakyti: „Tavo motina visada mane kankina“ arba „Tavo motina visada per daug užsiėmusi, kad skirtų mums laiko“.

Vaikai girdėdami vieno iš tėvų pasisakymus apie kitą jaučiasi įpareigoti palaikyti besiskundžiančiojo pusę, užjausti ar rasti stebuklingus būdus, kaip sutaikyti tėvus.

Kai kurie tėvai vaikus paverčia „pasiuntinukais“, kad išvengtų tiesioginio bendravimo su partneriu: „Eik ir pasakyk jam, kad jo daugiau nenoriu matyti“, „Tu jai pasakyk, kad nustotų rėkauti, nes man jau galvą skauda“ ir pan.

Kita vertus, tėvai gali dalintis savo jausmais ir skundais dėl savo partnerio su vaiku, slapta tikėdamiesi, kad vaikas jam tai perduos.

Tai leidžia tėvams išvengti tiesioginės konfrontacijos su partneriu, didinančios įtampą ir nerimą, tačiau tokiais atvejais sumažindami savo nerimą, šią naštą tėvai užkelia ant pečių savo vaikams, nes jie yra priversti sugerti nepasitenkinimą iš abiejų konfliktuojančių pusių.

Dažnas tokios patirties išgyvenimas kelia vaikams nerimą, baimę, nes jie pergyvena dėl galimo šeimos iširimo ir prisiima sau atsakomybę sutaikyti konfliktuojančias puses.

Stiprina konfliktą su partneriu

Tėvai taip pat gali išnaudoti savo vaikus, siekdami dėmesio, užuojautos ir paramos, kurios negauna iš partnerio. Arba jie gali įtraukti savo vaikus į konfliktą, kad įgytų pranašumą ar priverstų savo partnerį jaustis blogai.

Pavyzdžiui, konflikto su partneriu įkarštyje gali kviesti vaikus sakydami „Pasižiūrėk į šitą beprotę“, „Pažiūrėk į savo netikėlį tėvą, kad pats tokiu neužaugtum“ ir pan. Tokiais atvejais vaikai visada išgyvena lojalumo konfliktą, nes jam yra svarbūs abu tėvai.

Tačiau toks vaiko įtraukimas į tėvų konfliktinius tarpusavio santykius skatina vaiką palaikyti kažkurio iš tėvų pusę ir tokiu būdu nutolti nuo kito iš tėvų, dėl ko blogėja jų tarpusavio santykiai.

Kai kurie tėvai taip pat gali įtraukti savo vaikus į konfliktus su partneriu, siekdami sumažinti savo emocinį skausmą, kylantį dėl konfliktų su partneriu.

Pavyzdžiui, po konflikto su partneriu ateiti pas vaiką ir jam guostis, koks jis yra nelaimingas dėl tokio gyvenimo. Arba visą pyktį susikaupusį dėl nesutarimų su partneriu išlieti ant vaiko, pavyzdžiui, dėl to, kad vaikas neišsiplovė puodelio, nepasidėjo į vietą batų, gavo prastesnį pažymį ir pan., t. y. už smulkmenas, dėl kurių paprastai ant vaiko nepyksta.

Yra ir dar viena trianguliacijos išraiška – tėvai gali naudoti savo vaikus, siekdami atitraukti dėmesį nuo savo problemų santykiuose su partneriu ir taip išvengti šių problemų sprendimo.

 Pavyzdžiui, kiekvieną kartą kai gresia konfliktas tarp partnerių, jie savo dėmesį nuo savo nesutarimų nukreipia į vaiko problemas, perdėtai jį kontroliuodami ar apsupdami perdėta globa.

Skiriant daug laiko ir dėmesio vaikui, partneriams nebelieka laiko aiškintis savo santykių, tačiau vaikas yra lyg po padidinimo stiklu, dėl ko jo autonomiškumo raidai kyla grėsmė.

Tėvai turėtų suprasti, kad vaiko įtraukimas į konfliktus, nors ir gali laikinai sumažinti jų pačių išgyvenamą įtampą ir nerimą, niekada nepadės išspręsti konfliktų su partneriu, atvirkščiai, vaiko įtraukimas į konfliktus signalizuoja partnerių nemokėjimą spręsti konfliktų, dėl to toks būdas visada veda prie priešingo rezultato – konflikto stiprėjimo.

Taip pat būtina žinoti, kad toks šeimos sąveikų modelis, kaip trianguliacija, gali turėti rimtų neigiamų padarinių vaikams. Kai vaikas įtraukiamas į tėvų tarpusavio konfliktus, jis gali jausti stiprų spaudimą stoti į kažkurio iš tėvų pusę, saugoti jo paslaptis, rūpintis jo emocine savijauta ir pan. Dėl to jie gali jaustis pasimetę, bejėgiai ir izoliuoti.

Patiria emocinės sveikatos problemas

Vaikai taip pat gali jausti, kad jie nėra girdimi arba kad į jų jausmus neatsižvelgiama, išgyventi nuolatinį kaltės ir grėsmės jausmą.

Vaikams taip pat gali išsivystyti pykčio, pasipiktinimo ar nusivylimo jausmai vieno ar abiejų tėvų atžvilgiu, o tai gali sukelti emocinių ir elgesio problemų, tokių kaip depresija, nerimas, agresija ir sunkumai formuojant pasitikėjimu ir saugiu prieraišumu grįstus santykius.

Trianguliacija taip pat gali paveikti vaiko savivertę, nes jie gali pradėti manyti, kad jie yra atsakingi už tėvų tarpusavio konfliktų sprendimą, tačiau jiems tai yra neįveikiama užduotis, todėl ilgainiui jie nusivilia savimi, išgyvena nesaugumo ir abejonių savimi jausmus.

Be to, konfliktai gali turėti įtakos net ir vaiko fizinei sveikatai, nes nuolatinė įtampa ir stresas dėl konfliktinių santykių šeimoje gali kelti galvos, skrandžio skausmus ir kitus fizinius simptomus.

Prieš kelis metus Lietuvoje atliktas mokslinis tyrimas patvirtino anksčiau keliamas prielaidas, kad trianguliacija turi ne tik trumpalaikes, bet ir ilgalaikes pasekmes.

Suaugusieji, kurie gimtojoje šeimoje patyrė įtraukimą į tėvų tarpusavio konfliktus, turi daugiau emocinės sveikatos problemų, didesnių sunkumų palaikant darnius santykius su savo partneriais ir patys yra labiau linkę savo vaikus įtraukti į konfliktus nei suaugusieji, kurie tokios patirties neturėjo ar ji buvo retai pasitaikanti ir neišreikšta.

Tai rodo, kad suaugusieji yra linkę perkelti gimtojoje šeimoje patirtus ydingus santykių modelius į savo santykius suaugus.

Taigi, trianguliacija gali padaryti didelę žalą vaikams netgi ilgalaikėje perspektyvoje, todėl tėvai turėtų daryti viską, ką gali, kad neįtrauktų savo vaikų į konfliktus.

Jei tėvai negali išspręsti savo problemų savarankiškai, jie turėtų kreiptis profesionalios pagalbos, pavyzdžiui, psichologo ar psichoterapeuto, kad užtikrintų, jog konfliktai neigiamai nepaveiktų jų vaikų.

Na, o kiekvieną kartą prieš adresuojant vaikui „nekaltą“ komentarą apie partnerį, derėtų pagalvoti, kaip dėl to jausis vaikas ir gal tai padės save sulaikyti nuo tokių nereikalingų, nieko nesprendžiančių, tačiau vaikui emocinę naštą užkraunančių pasisakymų.