Pažiūrėkite į jų akis. Ten nėra klausimų. Ten tik atsakymai iš vakar dienos laikraščio. Jie gyvena pagal senas antraštes, tarsi jos būtų iškalamos akmenyje. Jų programinė įranga užstrigusi. Ji nebeapdoroja naujų duomenų. Ji neatsinaujina.
Jie vis dar tiki kaukės magija. Jie buvo pasiruošę kvėpuoti per skuduriuką, ir jei rytoj vėl pasakytų – jie vėl užsidėtų. Automobilyje. Vieni kambaryje. Po atviru dangumi. Kodėl?
Nes taip liepė antraštė. Jie dėliojo skudurus vieną ant kito kaip viduramžių riteriai šarvus. Botai kartojo kaip užkeikimą: „dvi kaukės geriau nei viena“.
Jie rimtai tikėjo, kad dvigubai daugiau audinio reiškia dvigubai daugiau mokslo, trigubai daugiau kvėpavimo vargo – trigubai daugiau saugumo.
Jie tiki „socialiniu atstumu“. Jie brėžė linijas ant grindų, lyg virusas mokėtų geometriją. Jie stovėjo sustingę, kaip šachmatų pėstininkai, bijodami peržengti ribą.
Plastiko sienelės jiems buvo tvirtovės sienos. Du metrai – jų naujasis dievas. Ir jei rytoj vėl pasakytų – jie vėl brėžtų tas linijas, net jei šitas teatras jau kartą sugriovė verslus, šeimas ir protus.
Jie tiki „besimptomiais ligoniais“. Vaikščiojo kaip zombiai, medžiodami sveikus žmones. Testavo visus – vaikus, nėščias, sportininkus.
Uždarinėjo be simptomų, lyg pati sveikata būtų nusikaltimas. Ir jei rytoj kas nors vėl sušuktų „besimptominis pavojus!“ – jie vėl ieškotų ligos ten, kur jos nėra.
Jie tiki, kad „sveikata virš visko“. Jie plojo, kai uždarinėjo ligonines, kai gydytojai gaudė netikrus ligonius gatvėse, o tikrieji mirė be pagalbos. Jie plojo, kai smulkūs verslai bankrutavo.
Jie plojo, kai buvo uždaromos mokyklos, kai vaikai augo be vaikystės. Jie plojo net tada, kai medikai masiškai šoko ritualinius šokius tuščiose ligoninėse, tuo pačiu verkdami, kad jose „nebelieka vietų“ ir jos „perpildytos lavonais“. Jei rytoj pasakytų – jie vėl aukotų viską. Darbą. Laisvę. Ateitį.
Jie tiki ritualais. Skiepobusais. Dezinfekcijos tuneliais. Plastikiniais skydais. Purškiamais stalais. Jie tiki, kad rankų plovimas kas penkias minutes yra mokslas, o ne obsesija.
Jie tiki, kad uždrausti pirkti kojines, bet leisti pirkti alų – logiška. Jie tiki, kad QR kodas yra sveikatos garantas, o ne vergijos ženklas.
Jie tiki žiniasklaida. Jie kartojo kiekvieną antraštę, lyg maldą. „Uždaryti.“ – jie užsidarė. „Bijoti.“ – jie bijojo. „Skiepytis.“ – jie stojo į eilę. Jie buvo programuojami kaip marionetės. Ir tebėra. Jei rytoj vėl įjungtų sirenas – jie vėl šoktų pagal muziką.
Ar tai praeitis? Ne. Tai dabartis. Jie vis dar šalia. Jie vis dar akli. Jie vis dar kurti. Jie vis dar laukia naujų komandų.
Nes jų DI neatnaujintas. Jų programinė įranga užstrigusi. Jie nebemoka apdoroti naujos informacijos. Jie net nepastebi, kad šiandien Kenedis jau atleidžia „piktybinius humanoidus“, kad CDC pertvarkyta, kad PSO prarado savo neribotą galią. Jiems to nėra.
Jie pasiruošę vėl kartoti viską. Vėl užsidėti skuduriuką. Vėl piešti linijas. Vėl uždaryti verslus. Vėl ploti iš balkonų, atiduodami savo pačių laisvę. Vėl. Be klausimų. Be atminties. Be sąmonės.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą