Urtė Jasenka. Nepraleisti gyvenimo

Domo RIMEIKOS, Sonatos LEKNICKAITĖS nuotraukos

Urte, nors esate vilnietė, jau 4 metus gyvenate Klaipėdoje. Paprastai vyksta atvirkštinis procesas, jauni žmonės veržiasi gyventi sostinėje. Kodėl atvykote į uostamiestį ir kaip čia jaučiatės?

Kiek save prisimenu, keliaudama prie jūros šį miestą skubomis pravažiuodavau. Kad ir kaip negražiai skambėtų, Klaipėda man buvo tarsi kelių minučių stotelė degalinėje prieš išplaukiant į Nidą ar važiuojant į kitus pajūrio miestus. Tikrai, per daug ja nesidomėjau. Tačiau atsitiko taip, kad mano tėtį (jis yra kompozitorius, dailininkas) pakvietė į Klaipėdos dramos teatrą kurti muziką Oskaro Koršunovo spektakliui „Pašaliniams draudžiama“, tad kurį laiką jis gyveno šiame mieste ir apie jį bendraudamas atsiliepdavo šviesiai.

Sykį nusprendžiau kelioms dienoms aplankyti jį pajūryje ir atvykusi čia - nustebau. Kaip gera, ramu! Tyrinėjant be galo gražų, vokišką senamiestį, leidžiant laiką prie jūros, miškuose, kilo stiprus jausmas, mintis, o kas, jei pasilikčiau šiame mieste kur kas ilgiau nei dvi dienas? O jei mėnesį, metus? Nuoširdžiai norėjau išsiaiškinti, ką reiškia gyventi taip arti jūros, vandens, kaip tai veiktų mane ir visą mano gyvenimą. Tokių minčių, jausmų vedama į Klaipėdą persikrausčiau be didelių abejonių ir, net sakyčiau, - be didelių pastangų.

Manau, gyvenime reikia drąsiai eksperimentuoti, būti ten, kur ir su kuo norisi, ten, kur jautiesi įkvėptas, laimingas. Man asmeniškai yra be galo įdomu pažinti kitas kultūras, miestus, žmones, gamtą - pasaulį, kuriame gyvename. Tai - gražiausia mokykla. Šiandien, po ketverių metų, praleistų Klaipėdoje, jaučiuosi įvairiai. Kartais čia trūksta žmonių, kultūros ar galimybių, tačiau vis dar į gyvenimą pajūryje žvelgiu romantiškai ir su meile. Tai - dovana.

Piešiate jau nuo mokyklos laikų. Būtent tuomet ir atradote savo išskirtinį kūrybos stilių. Papasakokite, kaip tai įvyko.

Iš tiesų piešiu nuo pat vaikystės. Kurti - paišyti, kažką konstruoti, lipdyti, dainuoti, rašyti istorijas - mane domino, atrodo, nuo pat pirmų gyvenimo dienų. Buvo, ir vis dar yra, taip gera leisti laiką savo susikurtame pasaulėlyje, jame atradinėti vis naujus ir naujus stebuklus, vėliau galėti jais dalintis su kitais - tikras džiaugsmas.

Tiesa, pradėjusi mokytis mokykloje (į kurią, beje, be galo norėjau eiti), vos po pirmos savaitės labai nusivyliau ir iš karto supratau, kad laukia nelengvi dvylika metų šioje keistoje, varginančioje, užkietėjusioje, pasenusioje, kartais net žiaurioje sistemoje. Niekada nebuvau mokyklos, sistemos vaikas, tad ir tas menamas kūrybiškumas, noras, idėja kurti, kaip ir pats veiksmas, ėmė slopti. Tik gerokai įpusėjus mokyklos laikus, gyvenimas mane sustabdė, apsuko ir vėl sugrąžino į reikiamus bėgius, vedančius „namo“.

Visgi savo braižą, stilių atradau, suformavau dar besimokydama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tuo metu, mano akimis, tarp mokinių vyravo piešimo stilius, kuriuo visi tarsi turėjo piešti, kad įtiktum mokytojams, gautum gerą pažymį ir, žinoma, kad patiktum kitiems klasės draugams. Kurį laiką ir aš bandžiau pritapti, bet kiek ilgai gali vaidinti, tiesa? Ėmiau klausti savęs, o kas esu aš, ką aš veikiu, kokia yra mano pozicija, žinutė, raiška šioje siurrealioje kelionėje, meno pasaulyje?

Labai aiškiai pamenu akimirką, kai kūryboje nusprendžiau ir leidau sau būti tik savimi. Leidau nurimti ir pamiršti visus išorinius reikalavimus, taisykles, norą patikti, įtikti ir dar sykį pajusti, atrodo, tik vaikystėje vyravusią kūrybinę jėgą ir laisvę. Tai buvo ypatingas, stebuklingas mano gyvenimo momentas. Tada nė nenutuokiau, kad iš esmės po kojomis padėjau savo viso gyvenimo pamatus.

Augote menininkų šeimoje - tėtis Antanas Jasenka - kompozitorius ir dailininkas, mama Eglė Švelnytė - pianistė, pedagogė. Kaip manote, ar augant tokioje šeimoje įmanoma pasukti ne meno keliu?

Manau, kad nėra jokių taisyklių. Viskas įmanoma.

Vaikai atkreipia dėmesį į tai, ką suaugę žmonės (nebūtinai tėvai) dirba, kuria, veikia su didžiule meile, pasimėgavimu ir užsidegimu. Tikiu, kad tai įsirašo į pasąmonę, mintis. Manau, būtent dėl tokių įkvepiančių pavyzdžių ateity vaikas gali rinktis savo kelią, paremtą būtent to gražaus prisiminimo jausmo, idėja.

Beje, Norvegijoje studijavote vokalą, bet muzikės kelio nepasirinkote, kodėl nugalėjo vizualieji menai?

Šiuo metu istorijas, kurias noriu papasakoti, galiu geriausiai, tiksliausiai, aiškiausiai išreikšti piešdama. Tačiau muzika man yra ir visados bus be galo svarbi gyvenimo dalis. Ji niekad neatsitraukia, nenukeliauja į antrą planą, o kaip tik dalyvauja visuose kūrybiniuose procesuose.

Apskritai dailė ir muzika, man atrodo, beveik vienas ir tas pats kūnas. Čia galioja tie patys principai, dėsniai. Visada galvoju, kad geras darbas skamba. Paveikslą galima išgirsti.

Dažnai akcentuojate, kad jums svarbu būti tuo, kas esate. Bet neretai ir penkiasdešimtmečiai negali sau atsakyti, kas jie ir kokia gyvenimo prasmė... Anksti suvokėte savo savastį?

Šie klausimai man buvo svarbūs nuo pat mažens. Kiekvieną dieną bandau vis iš naujo savęs klausti ir atsakyti. Atsakymai pilnėja, ryškėja, išaiškėja, o kartais išnyksta ir vėl atgimsta nauja forma.

Manau, kad tai - nesibaigianti kelionė, nėra jokio baigtinio taško žinojime, suvokime. Iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad mes iš viso nieko nežinome.

Jūsų kūryboje vyrauja minimalizmas, o gyvenime?

Su laiku vis labiau linkstu į minimalizmą. Iš tiesų niekada nebuvau daiktų kaupikė, nors ir kaip žavingai man atrodytų tokių žmonių namai - kiekviena spintelė nukrauta daiktais, smulkmenėlėmis, kurios pasakoja vis naują, įdomią istoriją, primena draugą ar svarbų išgyvenimą, kelionę. Man tokiu būdu kaupti prisiminimus natūraliai nepavyksta. Šiandien norisi, kad namai būtų neapkrauti.

Daiktus, kuriuos renkuosi turėti, yra svarūs ir reikšmingi. Geriau mažiau, bet kokybiškiau. Ta pati taisyklė galioja ir bendravime su kitais, draugais, kūryba.

Viename interviu minėjote, kad vaikystėje parodos jums atrodė vienas nuobodžiausių dalykų, bet pati organizuojate jas nuo 16-os metų. Kokia dabar jūsų nuomonė apie parodas? Beje, kiek jau jų surengėte per 30 savo gyvenimo metų?

Iš tiesų! Tikra gyvenimo ironija! Mano tėvai mane, sesę ir brolį vesdavosi į spektaklius, koncertus, parodas, įvairius kultūrinius renginius. Visur būdavo įdomu, išskyrus parodos... Nesuprasdavau, kodėl jie taip ilgai sustoję žiūri į kiekvieną ekspozicijoje esantį paveikslą, ką jau ten tiek galima išvysti. Pamenu, norėdavau kuo greičiau peržiūrėti ir išeiti.

Žinoma, požiūris pasikeitė visu 180 laipsnių kampu! Vaje, kiek daug yra įdomių, įkvepiančių kūrėjų, jų darbų... Tik spėk pamatyti!!!

Taip, dabar pati esu dailininkė ir kuriu bei organizuoju personalines, kolektyvines parodas jau nuo 16-os metų. Iš tiesų niekad neskaičiavau, kiek iš viso jų būta, bet manau, kad kažkur apie 40.

Kodėl jūsų kūryba „bespalvė“? Kodėl į savo kūrybą neįsileidžiate spalvų?

Tiesą sakant, man atrodo, kad jie tokie spalvingi! Žinoma, ne vizualiai, bet savo turiniu, personažais, istorijomis. Pašalinus spalvas iš kino juostos, fotografijų, paveikslo, manau, atsiranda gerokai daugiau erdvės žiūrovui, jo vaizduotei, mintims, suvokimui ir interpretacijoms. Man tai svarbu.

Tiesa, į savo darbą žiūriu plačiai ir daug eksperimentuoju. Visai neseniai savo kūrybai atradau nuostabiai tinkančią risografijos spaudos techniką. Naudodama šią techniką norimiems grafikos darbams galiu pritaikyti netikėtas, elektrines spalvas, kurios kuria to paties bespalvio paveikslo visiškai naują prasmę, pojūtį, atmosferą, idėją, kuria kitą suvokimą. Labai įdomu. Spalva yra galinga.

Kas suteikia impulso kurti?

Analizuodama save ir savo gyvenimą, stebėdama aplinką, supančius žmones, gamtą, pastebėdama įvairius elementus, atrandu istorijas, kurios mane įkvepia, skatina kurti. Impulsas piešti kartais atsiranda besigrožint konkrečiu vaizdiniu, muzika ar draugyste. Žinoma, veikia ir skaudūs, nemalonūs, sunkūs išgyvenimai. Įkvepia pats gyvenimas ir kasdienis darbas kuriant, piešiant. Pastebėjau, kad viena idėja gimdo kitą. Darbas neša kitą darbą.

Papasakokite, kaip gimsta jūsų darbai. Ar piešinys užgimsta jau galvoje, ar rezultatas popieriuje jus ir pačią nustebina?

Stengiuosi kurti naudodama skirtingus metodus. Kartais kyla jausmas, aiški mintis, konkreti idėja, kurią noriu perteikti popieriaus lape, tačiau būna ir taip, kad prisėdu prie darbo stalo be jokių išankstinių pasiruošimų ir piešiu leisdama rankai keliauti pačiai, stebiu, kur mane ji nuves ir ką papasakos. Abu variantai man įdomūs, reikalingi.

Kas jums svarbiau - procesas ar rezultatas?

Man svarbu procesas. Mėgautis, išjausti, džiaugtis juo ir išbūti, jei sunku. Tai yra viso gyvenimo turinys. Toks pasirinkimas keičia požiūrį į rezultatą. Jo siekimas neužvaldo visų minčių bei laiko.

Juk galiausiai tai - tik mažytė akimirka, ištirpstanti begalybėje.