Už karo nusikaltimus Klaipėdos krašte ir Rytų Prūsijoje nubaustų nėra

(9)

Ukrainoje vykstantis kruvinas karas, kuriame nesigailima nei civilinės nei infrastruktūros, nei paprastų kariniuose veiksmuose nedalyvaujančių gyventojų, verčia prisiminti ir Lietuvoje vykusias taikių gyventojų skerdynes.

Prieš 79 metus 1944-ųjų spalio 5 d. sovietai pradėjo didelį puolimą, kuriam įsibėgėjus kraujo ištroškusi orda įsiveržė ir į Klaipėdos kraštą. Čia gyvenę civiliai patyrė tą patį, ką tenka iškęsti ir ukrainiečiams: plėšimai, žudymai, masiniai moterų prievartavimai, turto niokojimai.

Ukrainos generalinis prokuroras Andrijus Kostinas pareiškė, kad Rusijos kariai nuo invazijos į Ukrainą pradžios 2022 m. vasario 24 d. įtariami padarę per 80 tūkst. karo nusikaltimų. Bylos bus nagrinėjamos ne tik užpultosios šalies, bet ir Tarptautiniame teisme. Reikia tikėtis, kad kaltieji bus nustatyti ir sulauks atsakomybės.

Užtat 1944 m. – 1945 m. karo nusikaltimų Lietuvos ir tuometinės Rytų Prūsijos teritorijoje kaltininkams tai negresia. „Šalyje nugalėtojoje“ jie paskelbti didvyriais ir bet koks jų „diskreditavimas“ persekiojamas.

Mėmelio operacija

1944 m. spalio 5 d. prasidėjo „Mėmelio puolamoji operacija“. J. Stalinas ją vykdyti įsakė 1-ajam Pabaltijo frontui, kuriam tuo metu vadovavo armijos generolas Ivanas Bagramianas (po karo jam suteiktas maršalo laipsnis). Klaipėdą, Rytų Prūsiją ir Kuršą puolė 621 000 karių, 9000 artilerijos pabūklų ir minosvaidžių, 1350 tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų.

J. Stalinas įsakė šiai ordai kartu su 3-ojo Baltarusijos fronto 39-ąja armija smogti Klaipėdos kryptimi ir atkirsti Latvijos Kuršo pusiasalyje likusias vokiečių pajėgas nuo Rytų Prūsijos.

Priešininkų jėgos buvo nelygios - pirmajame gynybos ruože priešais 1-ąjį Pabaltijo frontą vermachto 3-oji tankų armija turėjo tik dvi silpnas folksgrenadierių divizijas, nedidelius saugos dalinius ir retai išmėtytas mažas 5-osios ir 7-osios tankų divizijų kovos grupes. Jėgų santykis – vienai vermachto kuopai viena Raudonosios armijos divizija. Tokią karinių požiūriu nesąmonę nulėmė kito „genialaus karvedžio“ Adolfo Hitlerio įsitikinimas, kad rusai smogs ne Mėmelio, o Rygos kryptimi. Kai susizgribta, kad „tautos vadas“ klydo, buvo per vėlu. 

Po uraganinės artilerijos ugnies ties Kuršėnais vokiečių pozicijas puolė devynios 43-osios armijos divizijos. Sovietų puolimo epicentre atsidūrusi 551-oji folksgrenadierių divizija, greitosiomis suformuota rugpjūtį Rytų Prūsijoje, buvo tiesiog suplėšyta į gabalus, 2500 karių dingo be žinios.

Žlungančiam frontui gelbėti vokiečiai metė 5-osios, 7-osios tankų divizijų, motorizuotosios divizijos „Grossdeutchland“, 21-osios pėstininkų divizijos dalinius sustiprintus 502-uoju sunkiųjų tankų („Tigrų“) batalionu. Elitinę „Grossdeutschland“ diviziją A. Hitleris naudojo kaip gaisrininkus gelbėti karščiausioms fronto vietoms. Bet buvo per vėlu. Raudonasis tvanas plūstelėjo Klaipėdos link.

Išplėšta pabėgėlių manta.
Išplėšta pabėgėlių manta.

Civiliai tarp karo girnų

Nepaisant skubotų pastangų, spalio 7 d. vokiečių frontas galutinai žlugo. Prasidėjo tikros lenktynės tarp sovietų ir vokiečių dalinių, kurie pirmiau pasieks Mėmelio placdarmą. Į karo girnas pakliuvo ir civiliai. Ne tik lietuvininkai iš Klaipėdos krašto, bet ir lietuviai iš Žemaitijos.

Dalia Sruogaitė, Balio Sruogos duktė, kuri 1944 m. rudenį savo senelio Daugirdo dvarelyje Būgiuose, netoli Viekšnių, greta Kamanų pelkių (dab. Mažeikių rajonas), slėpėsi nuo Raudonosios armijos, savo prisiminimų knygoje „Atminties archeologija“ surinko savo ir savo artimųjų prisiminimus apie tas dienas.

Nuo spalio 5-ąją prasidėjusios operacijos šeima kelias dienas nuo artilerijos ugnies slėpėsi rūsyje. Ugnies viesului praūžus žmonės išlindo į paviršių. Tai, ką jie pamatė, privertė suakmenėti.

„Spalio 8-ąją į tėvo dvarelį grįžusi D. Sruogaitės motina Vanda Daugirdaitė-Sruogienė nustėro:

Po kiemą, po sodą valkiojosi kareiviai. Tokie apšepę, skersomis, aziatiškomis akimis. Bandžiau prisiartinti prie namų. Namai tvirti, nors mediniai, šimtamečiai, stovėjo, bet subombarduoti, kiauru stogu. Staiga girdžiu: „Stoj, dura! Rastreliaju.“ Vis tiek įpuoliau į vidų: durys išlaužtos, priemenėj didžioji spinta atidaryta, iš sudaužytų stiklainių kaip kraujas teka uogų sunka, visas klanas ant grindų... Valgomajame ant kanapos svetima ožka bliauna, pagalvės supjaustytos, plunksnos, pūkai, skeveldros, šiukšlės kaip sniegas dengia grindis. Langai išdaužyti, indauja taip pat, visur šukės, ant sienos prosenelio laikrodis aplamdytas, kreivai kaba... sustojęs... Kieme arklidės, karvidės plačiai atdaros, gyvuliai iš jų išbėgioję, kai kurių lavonai žemėje guli. [...] Mūriniame pastate kiaulės žviegia, paukščiai blaškosi pakrūmiais... Pasaulio galas.“

Kartu su B. Sruogos žmona Vanda, dukra Dalia iš Vilniaus į Žemaitiją buvo pasitraukęs B. Sruogos mokinys, aktorius ir teatrologas Jurgis Blekaitis. Savo pirmąjį susitikimą su „išvaduotojais“, jaunam vyrui palikusį neišdildomą įspūdį, jis aprašė po karo savo laiške D. Sruogaitei, kuris publikuojamas knygoje „Atminties archeologija“:

„Pabiro į sodybą pirmieji rusų kareiviai. Man įstrigo detalė, kad numetę šautuvus, kur papuola, jie šoko kraustyti namus, bematant susiėmė visas maisto atsargas. [...] Atsimenat kažkokį azijatą, visą apžėlusį ežiuotais juodais plaukais ir tokia pat barzda ir nemokėjusį rusiškai (o gal išvis „žmogiškai“), nes jis nekalbėjo, o kažkaip gyvuliškai mūkė? Jis neieškojo lašinių ir duonos, kaip jo sėbrai (kurie „dėl nereikalingumo“ daužė žemėn stiklainius su vekuotom daržovėm), bet nulėkė prie avilio ir į savo katiliuką prisikrovė medaus su koriais bei užpylė vandeniu. Pasmaguriavęs kyštelėjo katiliuką ir man panosėn – atseit pasivaišink...

Visi vėliau įėję kieman kareiviai prašė maisto ir pirmiausia pasakydavo tą pačią frazę ir tais pačiais žodžiais: „Naši kuchni nie pospievajut.“ Suprask, taip smarkiai varomės priekin! Tik vienas kareiviukas, atėjęs visai vienas, liūdnu veidu ir man atrodęs gana inteligentiškas, tos frazės, berods, nekartojo, tik prašė duonos. Pasakiau jam, kad, kiek žinau, neliko jokio maisto – viską spėjo jo draugai suvalgyti. Kadangi jis neatrodė nuožmus, paklausiau, kaipgi čia yra su mityba. Kodėl visi pirmiausia puola ieškoti maisto? Kaip ten iš tikrųjų yra su maisto aprūpinimu? Ir tas jo atsakymas man taipgi liko atminty: „A vot kak, što našol, to i vzial!“ Užimk sekančią sodybą, ir pavalgysi. Jiems sakoma, kad Vokietija – „strana bogata“, ten gerai pavalgysit. Paklausiau dar apie amerikiečių teikiamą pagalbą – tik ranka numojo. Matyt, tų pėstininkų parama nesiekė.“

Klaipėdos krašto tragedija

Tą pačią spalio 7 d. prasidėjo masinė civilių evakuacija ir iš Klaipėdos krašto. Tiesa, lietuvininkai traukėsi nenoriai. Didžioji gyventojų dalis - 50000 žmonių - buvo evakavęsi dar liepos-rugsėjo mėnesiais, bet dalis jų grįžo į savo ūkius nuimti derliaus.

Nors rytuose jau buvo girdėti artėjo fronto garsai, žmonės vylėsi, kad vermachto pajėgos puolančiuosius sustabdys ir niekur nereikės važiuoti. Tas delsimas jiems buvo pražūtingas, nes spalio 9-10 d. rusų tankų grupėms prasiveržus į gilų užnugarį evakuacija virto panišku bėgimu. Ilgos bėglių kolonos nusidriekė keliuose.

Raudonieji į Klaipėdos kraštą įsiveržė 1944 m. spalio 9-10 dienomis. Iki pat spalio pabaigos truko mūšiai dėl Klaipėdos (Mėmelio). Nors miestas liko vokiečių rankose, bet kraštas buvo okupuotas. Negalėdami paimti įtvirtinto uostamiesčio, sovietai ėmė siautėti užimtose Klaipėdos krašto teritorijose. Vos per pusantro mėnesio sovietiniai okupantai parodė tikrąjį savo veidą, kuriuo pasibaisėjo net visko matę okupacinės valdžios pareigūnai. Iš kai kurių dokumentų aiškėja, kad siautėti raudonarmiečiai pradėjo pirmosiomis okupacijos dienomis.

Iki 1944 m. Rytų Prūsijoje gyveno 2,6 mln. žmonių. Per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Didelė gyventojų dalis spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės) buvo žvėriškai išžudyta. 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.

Iš Klaipėdos krašto civiliai traukėsi ir pajūriu Kuršių nerija.
Iš Klaipėdos krašto civiliai traukėsi ir pajūriu Kuršių nerija.

Memuaruose civiliai užmiršti

Sovietų karvedžiai, savo memuaruose pamėgę girtis apie puikiai įvykdytą „Mėmelio puolamąją operaciją“ nė žodžiu neužsimena, kaip su vietiniais civiliais elgėsi jų pavaldiniai raudonarmiečiai. Raudonomis žvaigždėmis pažymėtiems tankams perkirtus plentą Klaipėda-Tilžė ir atkirtus atsitraukimo kelią į Rytų Prūsiją prasidėjo masinės pabėgėlių žudynės, moterų ir mergaičių prievartavimai, turto grobimas ir niokojimas bei marodieriavimas.

Kelią Klaipėda (Mėmelis) - Heydekrugas (Šilutė), kuriuo į Rytų Prūsijos gilumą traukėsi milžiniškos pabėgėlių kolonos, sovietų tankai perkirto spalio 9-10 d. Civiliams klaipėdiškiams ir šiauriau Šilutės buvusių kaimų gyventojams buvo atkirstas atsitraukimo kelias į Rytų Prūsiją. Nuo tos akimirkos vieni skubėjo į šiaurę, į Klaipėdą (Mėmelį), kiti išsigelbėti tikėjosi įveikę Kuršių marias, todėl skubėjo į Ventę.

Pirmieji su raudonarmiečiais spalio 9 d. susidūrė iš Priekulės besitraukiantys civiliai. Įsibėgėję tankai įsirėžė į bėglių vežimų kolonas, tankistai be gailesčio traiškė viską, kas pasitaikė kelyje. Iš baimės ūkininkai metė arklius, vežimus su visu savo turtu ir pėsčiomis traukėsi iki Kuršių marių. Apie 4000 civilių pavyko pasiekti Ventės ragą ir visomis turėtomis plaukiojimo priemonėmis įveikus Kuršių marias išsigelbėti. Šią improvizuotą perkėlą dengė keli „Grossdeutschland“ tankai. Kita dalis bėglių į Kuršių neriją mėgino plaukti iš Mingės. Į keltus, kurių ir taip trūko, pavyko sulipti tik nedidelei daliai bėglių. Vokiečių daliniai, siekdami laimėti laiką gyventojų išsigelbėjimui ir placdarmo paruošimui gynybai, kontratakomis bandė sulaikyti persekiojantį priešą. Evakuacija truko iki pat spalio 15-osios.

Baisėjosi patys rusai

Apie raudonųjų tankistų „žygdarbius“ prievartaujant Rytų Prūsijos moteris su siaubu prisiminimuose yra rašę patys Raudonosios armijos kariai.

31-osios armijos ryšių karininkas Leonidas Rabičevas knygoje „Karas viską nurašys“ štai kaip aprašė „išvaduotojų“ ir Rytų Prūsijos gyventojų susitikimą: „Tai nutiko prieš penkis mėnesius, kai mūsų kariuome­nė Rytų Prūsijoje pasivijo besitraukiančius civilius gyventojus iš Geldapės, Įsruties ir kitų vokiečių kariuomenės paliktų miestų. Vežimuose, automobiliuose, pėsčiomis - senukai, moterys, vaikai. Didžiulės patriarchalinės šeimos lėtai visais keliais ir šalies magis­tralėmis traukėsi į Vakarus. Mūsų tankistai, pėstininkai, artileristai, ryšininkai jas pasivijo, laisvindami sau kelią, nubloškė į šalikelės griovius jų vežimus su baldais ir sakvojažais, lagaminais, arkliais.

Tūkstančiai puolė moteris ir mergaites, pamiršę pareigą ir gar­bę, nustūmę į šalį senukus ir vaikus, pamiršę besitraukiančius vokiečių padalinius.

Moterys, motinos ir jų dukros, guli plento dešinėje ir kairė­je ir prie kiekvienos stovi kvatojanti mužikų orda nusmauktomis kelnėmis.

Srūvančios krauju ir netenkančios sąmonės nutempiamos į šalį, vaikai, puolantys joms į pagalbą, šaudomi. Garsus žvengimas, juo­kas, kriokimas, riksmai ir aimanos. O vadai, majorai ir pulkininkai stovi ant plento. Vieni juokauja, kiti diriguoja... Ne, greičiau regu­liuoja. Kad visi jų kareiviai, be jokios išimties, dalyvautų.“

„Mėmelio puolamosios operacijos“ 1-ojo Pabaltijo fronto puolimo kryptys.
„Mėmelio puolamosios operacijos“ 1-ojo Pabaltijo fronto puolimo kryptys.

Karvedys buvo aklas?

Tačiau 1-ojo Pabaltijo fronto vadas tuometinis armijos generolas I. Bagramianas nieko panašaus nematė, todėl ir prisiminti, ką jam pavaldžių armijų kareivos išdarinėjo, negalėjo.

Reikia pripažinti, kad apie pakelėse besivoliojusius lavonus I. Bagramianas užsiminė. Tačiau, jo žodžiais, tai buvo ne moterų ir ne vaikų, vien hitlerininkų, kurie sulaukė teisėto atpildo, kūnai:

„Fašistų kariuomenės atsitraukimo keliai atrodė panašūs į kovinės technikos kapines: visur voliojosi sudegę tankai, pabūklai, automobiliai. Ir lavonai... Net ir visko per ilgus karo metus mačiusiems kariams šie vaizdai kėlė siaubą. Tai buvo išties rūstus atpildas fašistams už jų padarytus nusikaltimus“.

Norisi paklausti, kuo nusikalto kelių mėnesių kūdikis? Arba garbaus amžiaus moteris, visą gyvenimą auginusi vaikus ir sunkiai dirbusi?

Tačiau tarp žmogėdrų buvo ir vienas kitas nenužmogėjęs karininkas. Deja, jų buvo mažuma. Be to, kiekvienas, parodęs gailestį, sulaukdavo griežtos bausmės.

Raudonosios armijos majoras  Levas Kopelevas bandė humaniškai pažvelgti į civilius. „Kas visgi įvyko Rytų Prūsijoje? Nejaugi tikrai buvo neiš­vengiamas ir būtinas toks mūsų žmonių sužvėrėjimas - prievarta, plėšimai?.. Mes rašėme, šaukėme apie šventą kerštą. Bet kas buvo tie keršytojai ir kam mes keršijome? Kodėl tarp mūsų kareivių atsirado tiek daug banditų, kurie bū­riais prievartavo moteris, mergaites - išpleiktas ant sniego, tarpuvartėse, žudė beginklius, triuškino viską, ko nepajėgė išsinešti, dergė, degino? Ir griovė viską - kad tik sugriautų. Kaip visa tai tapo įmanoma?“ – su siaubu knygoje „Saugoti amžinai“ rašė buvęs karininkas.

Už tokių „nerevoliucinių“ klausimų kėlimą jį įskundė draugu laikytas politinio skyriaus viršininkas. L. Kopelevas buvo apkaltintas tuo, kad raudoniesiems įžengus į Vokietijos teritoriją, „ėmė propaguoti buržuazinį humanizmą, gailestį priešui, kad gavęs užduotį ištirti moralinę politinę padėtį Rytų Prūsijoje, užuot ištyręs galimą fašistinio pog­rindžio veiklą, puolė gelbėti vokiečius, silpnino karių moralę, agitavo  prieš kerštą ir neapykantą - šventą neapykantą priešui. Per susirinkimus ir kalbėdamasis su draugais leido sau neleistinai kritikuoti vadovybę, sovietinę spaudą, draugo Erenburgo straipsnius, išreikšdavo tokių minčių, kurias karo, fronto sąlygomis reikia ver­tinti kaip demoralizuojančias, pakertančias kovinę dvasią“, - buvo rašoma skunde.

Karininkas L. Kopelevas buvo apkaltintas „buržuaziniu humanizmu“ ir tariamomis simpatijomis priešui. Jis buvo išmestas iš komunistų partijos, neteko laipsnio ir išsiųstas į koncentracijos lagerius Sibire, kuriuose praleido net 10 metų.

Tokių karininkų Raudonojoje armijoje buvo mažuma. Daugumai raudonarmiečių visi be išimties sutikti kelyje buvo fašistai, kuriuos būtina naikinti. Taip juos elgtis ragino politinių skyrių viršininkai ir instruktoriai, būti „rūstiems“ ragino propagandisto Iljos Erenburgo rašliavos frontų laikraščiuose.

1-ojo Pabaltijo fronto vadas armijos generolas I. Bagramianas.
1-ojo Pabaltijo fronto vadas armijos generolas I. Bagramianas.

Dokumentuose – prasprūdusi tiesa

Ką savo kelyje sutiko raudonomis žvaigždėmis pažymėti tankai aprašyta ir 159-osios Polocko raudonosios vėliavos tankų brigados, kurios tankai pirmieji įsiveržė į Šilutę 1944 m. spalio 9 d. - spalio 13 d., kovinių veiksmų ataskaitoje.

Kovinių veiksmų ataskaitą rašęs karininkas pabėgėlių vežimus, susimaišiusius su besitraukiančiais vermachto užnugario daliniais, tiesiai šviesiai vadina „priešo kolonomis“, kurias tankistai be gailesčio naikino.

„[...] Vystydama sėkmingą puolimą brigada 16.20 užėmė Gardamą, o 16.40 ties Barganiškiais (Bartninkais)  kirto sieną su Vokietija. Čia pirmieji tankai iššovė salvą į priešo teritoriją. Nepaisant aktyviai veikusios priešo aviacijos ir ugnies iš flangų tankistai ryžtingai veržėsi į priešo teritorijos gilumą ir 18.00 stojo į kovą Žibų prieigose. Priešas čia turėjo kelis tankus, pabūklus ir atskiras automatininkų grupes, kurios dengė savo kolonų atsitraukimą. Grioviai abipus kelio buvo perpildyti priešo automatininkų, kuriuos tankistai šaudė kulkosvaidžiais ir traiškė vikšrais.

Numušusi užtvaras, ugnimi naikindami paraleliai judančias priešo kolonas brigada 20.00 užėmė (geležinkelio) stotį, kur sunaikino 3 geležinkelio ešelonus. Priešakinis būrys gatvėje sunaikinęs priešo automašinų koloną pasiekė Žibų centrą. 22.00 miestas buvo išvalytas. Brigada užėmė gynybos pozicijas pietrytiniame miesto pakraštyje, kontroliuodama į Tilžę ir Novoje Miesto (Žemaičių Naumiestį – Aut. past.) vedančius kelius.“

Raudonasis raštvedys nevyniodamas į vatą rašo, kad „paraleliai judančias priešo kolonas“ naikino ugnimi.

Arthuras Kaušas, Šilutės ūkininkų sąjungos vadovas, taip pat prisiminė „išvaduotojų“ įžengimo į Šilutę aplinkybes. „Sutemus besitraukianti kariuomenė ir civiliai sudarė vieną ištisą kolona. Apie pusę aštuonių kolonas ir bėglių vežimų virtines, judančias išilgai Ramutter (Ramučių, dab. – Cintjoniškių) gatvės iki kiaulių turgaus, apšaudė rusų tankai. Besitraukiantie­ji šiauriau Šilutės buvo atkirsti. Kelios mašinos per Mingę keltu pasiekė Kuwertshofą (Uostadvarį). Tačiau nedidelis keltas, kalbama, sugedo. Kitomis dienomis vietiniai gyventojai jau traukėsi per Mėmelį.

159-osios tankų brigados žurnale rašoma, kad „buvo sunaikinta 1450 priešo kareivių ir karininkų“. Tikėtina, kad žurnale „automatininkais“ buvo vadinti ne tik atsilikusių dalinių kariai, bet ir civiliai, kurių tą dieną raudonieji išžudė per 1000.

Lietuvis plėšikauti neleido

Beje, knygos apie 16-ąją diviziją „Šventasis karas“ autorius Vytautas Voveris pažymėjo, kad lietuviškoji divizija, kaip mes ją bevertintume, buvo bene vienintelis Raudonosios armijos dalinys nedalyvavęs civilių žudynėse ir plėšikavime Mažojoje Lietuvoje. Tai esą tuometinio divizijos vado generolo-majoro Adolfo Urbšo, buvusio nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomenės pulkininko, nuopelnas.

„Peržengę Mažosios Lietuvos ribą, lietuviai jautėsi savojoje žemėje, toje pačioje Lietuvoje, priešingai nei rusai ir žydai, klykavę, kad štai jinai - Vokietija ir čia galima daryti ką tik nori[...]

A.Urbšas pareikalavo dokumentuose rašyti ne Vokietija, bet Klaipėdos kraštas, ne kažkoks ten Heidekrugas, bet Šilutė, o su gyventojais elgtis humaniškai.

-    Ar tau gaila, kad koks raudonarmietis vokietką parsigriaus? - stebėjosi Macijauskas. (Jonas Macijauskas (1900-1981), Raudonosios armijos politinis darbuotojas. 1942-1945 m. buvo 16-osios divizijos vado pavaduotoju politiniams reikalams. – Aut. past.)

-    Taip, taip, za sliozy našych materei... - pritariamai lingavo galva pulkininkas Rakovas.

-    Za sliozy, ar ne „za sliozy“, o marodieriauti neleisiu. Čia gyvena ne vokiečiai, bet lietu­viai, - nukirto divizijos vadas.

Savo divizijoje banditizmą užgniaužė, bet jis liejosi per kraštus rusų daliniuose. Nebeliko Klaipėdos krašte nė vienos neišprievartautos moters ir nė vienos neapiplėštos sodybos; vyrus gaudydavo ir žudydavo vietoje arba išsiųsdavo į lagerius.

Visa Raudonosios armijos vadovybė ne tik palaikė, bet ir visokeriopai skatino visas teroro prieš civilius gyventojus rūšis.“

Sovietų kariuomenės Mažojoje Lietuvoje vykdyti karo nusikaltimai sulaukė įvertinimo nepriklausomoje Lietuvoje. 2006 m. LR Seimo nutarimu spalio 16 d. įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder