– Profesore, ką jums reiškia tapti Nacionalinės sveikatos tarybos nare?
– Jaučiuosi ir pakylėta, ir susirūpinusi. Tai savotiškas profesinės veiklos įvertinimas, tokios galimybės pasitaiko retai. Bet kartu suvoki, kad turi atstovauti ne tik savo organizacijai – iš tavęs tikisi, kad atneši į darbotvarkę Klaipėdos miesto ir regiono problemas. Tai nėra lengvas įpareigojimas.
Konkrečių klausimų kišenėje dar neturiu – pirmiausia reikia pajusti tarybos darbotvarkę, susipažinti su žmonėmis. Keičiasi nemaža dalis narių, tad daug priklauso nuo to, kokia bus komanda, kaip dirbsime kartu. Bet ambicijų turiu.
– Kokių?
– Pirmiausia noriu keisti požiūrį į regioną. Jis dažnai asocijuojasi su provincija, su kažkuo, kas yra už centro. Bet pasaulyje apie regioną jau mąstoma kitaip – jis tampa svarbia ašimi. Atsiranda naujas fenomenas – gyvenimo būdas regione.
Žmonės intuityviai traukiasi iš didmiesčių, kur daug skubėjimo, kamščių ir streso. Didmiesčiai vis labiau tampa erdve, kur žmonės dirba, o už jų – jau gyvena.
Turiu ambiciją kelti klausimus, kurie padėtų Klaipėdai tapti šeštąja mėlynąja zona pasaulyje. Dabar jų yra penkios – tai teritorijos, kur daug žmonių sulaukia šimto ir daugiau metų. Sveikas ilgaamžiškumas yra mėlynosios zonos vizitinė kortelė.
Visos jos yra prie jūros arba salose, apsuptose vandenyno. Klaipėda geografiškai turi didžiausią potencialą tapti tokia zona. Šis tikslas šiandien neįrašytas į jokį Lietuvos strateginį dokumentą, bet galbūt ateityje galėtų atsirasti.
Tai būtų puikus pasiekimas Lietuvai. Taip pat į Tarybos darbotvarkę norėčiau atnešti klausimą apie Klaipėdos universiteto ligoninės, kaip visai Lietuvai svarbaus centro, vystymo reikšmingumą.
– Fakultetas neseniai šventė dvidešimt penkerių metų jubiliejų. „Pažįstate“ jį nuo pirmųjų dienų. Kaip per tą laiką pasikeitė fakultetas?
– Buvome pirmasis sveikatos mokslų fakultetas Lietuvoje. Tuo metu visi kalbėjo apie medicinos mokslus, medicinos fakultetus – apie kitokį formatą universitetai dar negalvojo.
Beje, esame vienintelis Klaipėdos universiteto fakultetas, įkurtas visiškai nuo pagrindų. Kiti fakultetai kūrėsi ant kitų aukštųjų mokyklų filialų – jūros technologijų ant tuometinio KTU Klaipėdos filialo, menų ant Muzikos akademijos. Mes – be jokių sąsajų su ankstesnėmis institucijomis.
Mūsų pirmoji programa – visuomenės sveikata. Šiandien visi puikiai supranta, kas tai, bet tada reikėjo įrodinėti, kokie specialistai ugdomi, kur jie dirbs. Vėliau sukūrėme slaugos programą – irgi teko kovoti, nes vyravo požiūris, kad slaugai užtenka kolegijos. Mes išdrįsome garsiai nešti vėliavą, kad slauga yra mokslas ir universitetinių studijų programa.
Šiandien turime penkiolika studijų programų. Slauga išlieka populiariausia, antroje vietoje – radiologijos technologija. Pernai atidarėme išplėstinės praktikos slaugos magistrantūrą – įstojo penkiasdešimt aštuoni žmonės.
Kaip naujai programai, tai yra labai daug. Jau parengėme ir pristatėme ministerijai šeimos medicinos rezidentūros programą, planuojame statyti vieną didžiausių Lietuvoje simuliacijų centrų.
Tiesa, didžiausias iššūkis – pritraukti dėstytojus. Mums reikia ne šiaip akademikų – didžioji dalis mūsų dėstytojų yra praktikuojantys medikai, kurių sveikatos sektoriuje ir taip labai trūksta. Prikalbinti juos dar ir dėstyti nėra paprasta. Bet tai ir mūsų privalumas – studentams labiausiai rūpi praktinės žinios, realūs atvejai, o mūsų dėstytojai kasdien dirba su pacientais ir tą patirtį atneša į auditorijas.
Kitas svarbus dalykas – išlaikyti jaunimą regione. Mūsų patirtis vienareikšmiškai rodo: kai jaunas žmogus išvyksta studijuoti į Vilnių ar Kauną, per tuos ketverius šešerius metus įsimyli, sukuria šeimą, pasilieka. Atgal grįžta mažuma.
Todėl labai kviečiame rinktis Klaipėdą – studentai nieko nepraranda nei studijų kokybės, nei gyvenimo būdo prasme. Neseniai pas mus lankėsi tarptautinė ekspertų komisija, vertino radiologijos programą.
Pirmininkė iš Amerikos praleido visą dieną – bendravo su studentais, dėstytojais, apžiūrėjo studijų bazę. Išvykdama sakė: skleiskite šią žinią kuo plačiau – ir Vilniui, ir Kaunui, ir užsieniui – čia nuostabu.
O svarbiausia – Vakarų Lietuvoje nėra nė vienos sveikatos įstaigos, kurioje nedirbtų bent vienas mūsų absolventas. Dažniausiai dirba ir penki, ir dešimt. Esame gyvybiškai svarbūs regionui, nes tiek specialistų, kiek reikia Vakarų Lietuvai, iš Vilniaus ar Kauno neatvyktų.
– Prieš trejus metus tapote dekane. Sunkus tai darbas?
– Nelengvas. Didelis tempas, didelis krūvis – ir psichologinis, ir administracinis. Pareigos dažnai tampa ir gyvenimo būdu. Didžiausias iššūkis – rasti balansą tarp darbo, šeimos ir asmeninių interesų.
Bet mane tai veža. Tikiu fakultetu, tikiu universitetu, jaučiu palaikymą iš rektoriaus – dirbame kaip komanda. Gražiai atšventėme fakulteto jubiliejų, prisiminėme daug gražių darbų. Dabar turime dirbti taip, kad kai kolegos švęs keturiasdešimtmetį ar penkiasdešimtmetį, šį laikotarpį minėtų geriausiais žodžiais. (Šypsosi.)
Tiesa, yra dalykų, adresuotų ne universitetui, o politikams. Atlyginimai galėtų būti didesni, reikėtų daugiau finansinių resursų, kad nereikėtų tiek energijos atiduoti kovai už pinigus ir galėtume daugiau dėmesio skirti tam, kas tikrai svarbu – studijų ir mokslinių tyrimų kokybei.
– Vis pasigirsta diskusijų, kodėl vadovaujančiose akademinėse pozicijose moterų tiek mažai. Ar jums nekyla tokių klausimų?
– Moterų mažai dėl kelių priežasčių. Ambicijos ir energija dažniausiai atsiranda tuo metu, kai moteris biologiškai turi skirti laiko šeimai ir vaikams. Vėliau nemažai jų įsipatogina, susikuria komforto zoną ir nebesiryžta.
Ypač kai žiniasklaida vadovų darbą rodo kaip labai sudėtingą, kupiną konfliktų ir streso.
Socialinėse medijose matau, kad formuojasi naujas požiūris – esą vadovai aukoja savo gyvenimą. Jaunimas net gailisi tų, kurie eina vadovauti. Bet kai žiūri iš tolo – visada atrodo baugiau, sudėtingiau, ne tau. O kai dirbi, požiūris keičiasi – supranti, kad įmanoma.
Vilties teikia tai, kad šiandien atsiranda vis daugiau programų, kurios skatina moteris drąsiau galvoti apie lyderystę. Dabar jaunesnė karta turi daugiau įrankių ir pavyzdžių. Gal tai padės keisti situaciją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą