Vandens – susirietus ir iš kūdros

Senbuviai priprato ir „bangų“ nekelia

„Ai, mes nuo amžių esam taip pripratę ir didelių bangų dėl to nekeliam, – šypsojosi dinastiją tęsianti ir Šv. Lauryno bažnyčioje, kaip ir mama, „pročkele“ daug metų tarnaujanti Dalicija Preibytė. – Tiek bėdos. Būna, kad aš ir pati po keliskart per dieną taip „sukursuoju“, užpilu ir ant savo artimųjų kapų, ir net ant tų, kurių nebėra, kam prižiūrėti, nes giminės išmirę.“

Dalicija aplinką stebi, nes gyvena kitapus medinės šventovės tebestovinčiame istoriniame name, kažkada pastatytame proseneliui zakristijonui. Vėliau tas pareigas, sakė, perėmęs senelis, iš šio – tėvas, deja, 63-ejų dėl ligos išėjęs amžinybėn.

„Man tą tarnystę nenorint „užmetė“ mama – sakė tik tada garbingai numirsianti, jeigu žinosianti, kad bažnyčios raktas ir toliau liks mūsų giminėj. Broliai, mokslų paragavę, išsivažinėjo kuris kur, o aš štai ir tebesu čia“, – prie krūtinės glausdama ir jai brangų didelį bažnyčios raktą, atviravo 80 metų perkopusi moteris.

Ji teigė pažįstanti lietuvio būdą artimųjų amžinojo poilsio vietas kuo gausiau ir gražiau apsodinti gėlėmis, ir tai yra širdžiai maloniausia, nepalyginsi su nauja mada, kai, kad nereikėtų laistyti, kai kurie kapus uždengia juodomis granito plokštėmis.

Vietinių gyventojų Kalnalyje, Dalicija žino, iš tikrųjų ir likę nebedaug, o tie, kurie prie kapų ir į bažnyčią mašinomis atvažiuoja, dažniausiai – iš svetur, gal todėl pretenzijų dėl nepatogumų niekam ir neturi? „Sutinku ir aš kapinėse žmonių, būna, kad pasikalbam.

Nė vienas dėl laistymo atvirai neprasitarė. Šiaip tas tvenkinukas yra netoli. Tik pasisemti vandens nėra patogu, o iki kapo atsinešti... Juk ir didelėse kapinėse, kur vandens galima prisipilti iš čiaupo, po dešimt ar keliolika metrų pilnais laistytuvais žmonės kulniuoja, ir nieko“, – sakė prie pat kapinių besišliejančios Kalnalio bažnyčios klebonas Mindaugas Nausėda.

Prašys spręsti problemą

Kalnalio bendruomenės pirmininko Stasio Kripo žodžiais, bendruomenės rūpesčiu buvo įrengti tie metaliniai laiptai, kuriais nulipę artimųjų kapų palaistyti atvykę žmonės pasiekia vandenį, be to, kai klebonu dar dirbo Egidijus Jurgelevičius, buvo išvalytas tvenkinys. Tačiau pastaraisiais metais dėl sausrų tvenkinys vis senka. Anksčiau vandens sumažėdavo apie rugpjūtį, o štai šiemet jau nedaug liko liepos pradžioje.

„O ką mes galim daugiau padaryti? Žmonėms suteikti patogesnes sąlygas pasilaistyti kapus – seniūnijos rūpestis, tad ir kreipiamės ten“, – savo nuomonę išreiškė pirmininkas.

Anot pašnekovo, kolūkio laikais Kalnalyje, ties dviem daugiabučiais gyvenvietės pakrašty, buvo išgręžtas gręžinys, beliko tik išvedžioti trasas, turint tikslą vandeniu aprūpinti gyvenvietę.

Bet, netrukus kolūkiui sugriuvus, šis planas sužlugo, matyt pritrūko lėšų. Imbarės seniūno Antano Turauskio teigimu, gręžinys išties būtų labai gerai, bet seniai nenaudojamas jis, ko gero, jau užako, o atnaujinti ir išvedžioti trasas – per daug dideli pinigai, juolab kad kapai laistomi tik vasaros sezonu. „Bet, žvelgiant į ateitį, jeigu gyvenvietė augtų, plėstųsi, būtų kas kita. Tada gręžinys galėtų pasitarnauti ir dėl Kalnalio gyventojų, ir dėl kapinių“, – svarstė A. Turauskis.

Anot Kalnalio seniūnaičio Kazio Vyšniausko, pusamžiams arba jauniems palaistyti kapus nėra taip sudėtinga, o seniems vis dėlto – tragedija. „Bet paburnoja jie, ir tuo pasibaigia, į jokias valdžias nesikreipia, nes tikrai dauguma lankytojų atvyksta iš svetur“, – pripažino K. Vyšniauskas.

Rajone yra ir daugiau mažų kapinių, tačiau tokiose, kaip Mikoliškių, Budrių, Jokūbavo, Raguviškių, yra arba įrengtas vandentiekis, arba iškasti šuliniai.

Politikės Vitalijos Valančiutės nuomone, veikiančiose parapinėse Kalnalio kapinėse problema taip pat turi būti sprendžiama, gyventojams būtina suteikti galimybę artimųjų kapus palaistyti civilizuotai. Su tokiu prašymu artimiausią posėdį ji žadėjo kreiptis į Kretingos rajono tarybą.