Verslininkas, šimtametį viešbutį Liepojoje pavertęs tikra meno galerija
(1)Būtent Miestą – su visais jam būdingais atributais: bene septynios stebuklingo grožio, gilios istorijos, įvairių religinių konfesijų bažnyčios, Liepojos universiteto klasikinės architektūros rūmai, Latvijos simfoninės muzikos Meka – „Lielais dzintars“ („Didysis gintaras“), Dramos teatras, sporto aikštynai ir arenos, pajūrio parkas. Tramvajus!
Lygiai prieš 400 metų, 1625 m. kovo 18 d., Kuršo hercogas Frydrichas fon Ketleris Liepojai dovanojo miesto teises.
Lyg dailės muziejus
Ir dar. Liepoja – vėjų ir muzikos miestas! Ant šaligatvių, parko suolelių, perėjų pabirusios natos, Latvijos muzikos žvaigždžių alėja su atlikėjų ir kompozitorių rankų įspaudais, vasaros koncertų salė „Pūt vėjini“ ir lengvas brizas nuo, rodos, pačiame miesto centre esančios jūros.
Pamirškite Liepoją – uždarą karinį jūrinį anklavą, kuriame buvo bazuojami Sovietų Sąjungos povandeniniai karo laivai. Liepoja neatpažįstamai pasikeitė, o laukdama 2027-ųjų, kai taps Europos kultūros sostine, – pasipuošė ir atjaunėjo.
Štai kodėl, kurdami savo miestą, savo valstybę, turime pažinti savo brolius ir seses baltus, latvius, kalbančius sanskrito prokalbės žodžiais.
Šiandien noriu papasakoti apie vieną liepojiškį verslininką, kurio darbus būtinai pamatysite kiekviename Liepojos kampelyje. Jeigu mes turėtume tokį!
Lyg dailės muziejus – ko gero, tai būtų tiksliausias Liepojos Rožių aikštėje esančio viešbučio „Art Hotel Roma“ apibūdinimas. Paveikslai kabo rūsyje, svečių kambariuose, viešbutyje įrengtoje galerijoje.
Viešbučio pastatas – ovalas, kuriame visus kambarius jungiantis koridorius ir nedidelės fojė išpuoštos originaliais menininkų Džemos Skulmės, Girto Muižnieko, Guntaro Zakio ir kitų paveikslais. Liepojoje yra trys meno galerijos, bet Ivaro Kesenfeldo, be abejonės, yra didžiausia ne tik Liepojoje, bet ir visoje Latvijoje privati meno galerija, čia eksponuojama apie 1 000 dailės kūrinių, galerijoje nuolat organizuojamos menininkų parodos.
Ivaras Kesenfeldas – medinius namus Liepojoje restauruojančios bendrovės ir dviejų viešbučių savininkas bei galerijos steigėjas, meno mecenatas.
Miesto architektūros perlas
I. Kesenfeldas – medinius namus Liepojoje restauruojančios bendrovės ir dviejų viešbučių savininkas bei galerijos steigėjas, meno mecenatas.
Kadaise garsaus viešbučio „Hotel de Rome“ pastate 2019 metų pavasarį duris atvėrė naujas viešbutis. Šį miesto architektūros perlą 1882 m. suprojektavo ilgametis Liepojos architektas Paulas Maksas Berči.
Dabar šiame apskritos konstrukcijos viešbutyje įrengti 28 kambariai. Kiekvienas jų yra individualaus suplanavimo. Maža to, visuose numeriuose svečiai ras originalių klasikais tapusių dailininkų drobių, unikalius baldus ir interjerą. Tačiau didžiausia ekspozicijos dalis įrengta pastato rūsyje, užimančiame kone tūkstantį kvadratinių metrų, čia eksponuojama daugiau kaip 1 000 dailės darbų.
I. Kesenfeldas – labai kuklus žmogus. Kalbėjomės tamsoje, nes tuo metu galerijos rūsyje užgeso šviesa.
– Nevertinu savęs kaip kažkokio meno mecenato ar didelio kultūros rėmėjo, tiesiog man patinka menas, dailės kūriniai, tad save galėčiau įvardinti tik kaip meno mylėtoją.
Prieš septynerius metus nusipirkau šį pastatą, jame kažkada buvo viešbutis „Hotel de Rome“, tai senasis viešbučio pavadinimas, o kadangi jau buvau sukaupęs daug meno kūrinių, nusprendžiau, kad jame norėčiau įsteigti meno galeriją ir čia organizuoti Liepojos menininkų parodas.
Tad viešbutis buvo pavadintas „Art Hotel Roma“, akcentuojant čia sukauptus ir eksponuojamus meno kūrinius. Viešbutis išskirtinis tuo, kad kiekvienas jo kambarys yra suprojektuotas individualiai, koridoriuose ir kambariuose kabo originalūs paveikslai, – pasakoja Ivaras.
Labiausiai domina Latvijos dailininkai
Paklaustas, kiek paveikslų turi, I. Kesenfeldas sako, jog per dvidešimt metų – tiek apytikriai laiko kolekcionuoja dailės kūrinius – yra sukaupęs apie tris tūkstančius darbų.
Meno kūrinius suranda aukcionų internetiniuose leidiniuose, tačiau dažniausiai vyksta gyvai apžiūrėti darbų, vertina juos vadovaudamasis savo estetine nuojauta, be to, daug konsultuojasi su Liepojos menininkais.
Galerijoje eksponuojami geriausių Latvijos dailininkų darbai. Tačiau labiausiai Ivaras ieško senųjų meistrų, kurie kada nors tapė Liepojoje, kūrinių. Jam tai svarbu, nes yra tikras liepojiškis. Taigi, kolekcija nuolat pildoma.
– Esu tikras liepojiškis, čia gimiau, baigiau mokyklą ir niekad iš Liepojos nesu išvykęs. Nemažai keliauju po užsienius, dalyvauju meno aukcionuose, vykstu į Rygą, bet iš Liepojos ilgam niekada nesu išvykęs, čia mano namai, čia aš gyvenu.
Man svarbu surinkti kuo daugiau liepojiškių arba mūsų mieste kūrusių menininkų darbų, bet savo galerijos nevadinu didžiausia privačia meno galerija Latvijoje. Beje, dailininkų darbų yra ir kitame man priklausančiame – „Promenados“ viešbutyje, – pasakoja Ivaras.
Dailės kūrinių kolekcionieriaus nuomone, menas turėtų būtų prieinamas kuo didesniam žmonių ratui, ne vien parodose, bet ir mokyklose, kur mokosi jaunimas, ir viešbučiuose, kuriuose apsilanko labai daug žmonių.
Juk kai pagalvoji, viešbučio gyventojas gal neturi laiko apsilankyti parodoje ar muziejuje, o viešbutyje tai padaryti patogu ir neužima daug laiko, o svarbiausia – susipažįstama su krašto kultūra, menu, samprotauja Ivaras.
Prieš trejus metus viešbučio „Art Hotel Roma“ rūsyje esančiose patalpose įrengtas lėlių muziejus.
Apsilanko apie 6 000 meno mylėtojų
I. Kesenfeldas pasakoja, kad neseniai, prieš trejus metus, pavyko įgyvendinti dar vieną idėją – viešbučio rūsyje esančiose patalpose įrengti lėlių muziejų:
– Prieš kurį laiką mūsų galerijoje buvo eksponuojamos Rygos lėlių teatro dailininkų Inaros ir Uldžio Liepų visoje Vakarų Europoje ir Latvijoje surinktos senovinės lėlės, ta paroda sulaukė neįtikėtino susidomėjimo.
Aš pats apsilankęs joje pasijutau lyg pasakoje, įspūdis buvo nepakartojamas, mačiau, kaip į lėles – tikrus meno kūrinius – žiūri vaikai ir pagalvojau, jog tokį muziejų norėčiau įkurti ir aš.
Ir tik pamanykite – po parodos pati Inara Liepa susitinka su manimi ir pasiūlo savo lėles – kai kurioms jų daugiau kaip šimtas metų – nuolat eksponuoti mūsų viešbutyje.
Aš, žinoma, labai apsidžiaugiau – ir štai, praėjus po parodos pusei metų, mūsų viešbutyje jau buvo Lėlių muziejus.
Jame – kelios dešimtys lėlių kompozicijų, dažniausiai autentiškuose lagaminuose, senoviniai žaislai ir kalėdiniai papuošimai. Šiai unikaliai ekspozicijai viešbučio meno galerijoje skirtos trys patalpos, esančios patogiausioje vietoje – prie įėjimo.
Pasak I. Kesenfeldo, meno galerijoje kasmet apsilanko iki 6 tūkstančių meno mylėtojų, surengiama apie 10 parodų, ekspozicija nuolat atnaujinama, darbai restauruojami, tačiau paklaustas, ar iš tokios savo veiklos tikisi kokių nors ekonominių rezultatų, tik nusišypso:
– Jūs klausiate, kaip dera viešbutis, gyventojų privatumas ir didelė meno galerija, kurioje lankosi ir viešbutyje negyvenantys asmenys? Tai noriu pasakyti, kad įėjimas į meno galeriją yra atskiras.
Nors patekti galima ir per viešbučio administratoriaus patalpas, tačiau 99 procentai žmonių patenka per mūsų viešbučio pirmajame aukšte įsikūrusią meno kūrinių ir suvenyrų parduotuvę. Taigi, viešbučio gyventojų ir galerijos lankytojų keliai nesusikerta.
Ivaras – statybų verslininkas, tad pagrindinės pajamos iš ten. „Meno galerija – širdžiai, sielai ir visiems, kam svarbus menas. Ir statybos didžiąja dalimi yra susijusios su senų namų atnaujinimu ir restauravimu.
Per 25 metus mūsų bendrovė, kurioje dirba apie 80 žmonių, savo lėšomis yra nupirkusi ir rekonstravusi kelias dešimtis Liepojos senųjų pastatų“, – atskleidžia mano pašnekovas.
Toks paprastas nepaprastas žmogus I. Kesenfeldas, verslininkas, Liepojos centre esančiuose jam priklausančiuose viešbučiuose įkūręs meno galerijas, puoselėjantis atvirą, socialiai atsakingą verslo ir miesto kultūros santykį, širdimi prisidedantis, kad Liepoja būtų ne vien miestiečiams, bet ir svečiams mielas bei įdomus miestas.
O kai pagalvoji – jame gyvena vos 70 tūkstančių gyventojų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą