Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė: Istorijų kolekcionierė
VEIDRODIS
Dorzi genties kaimas, Etiopija, 2025 01 29
Tradiciniais ornamentais išpieštą apvalų veidrodėlį nusipirkau Etiopijos sostinėje, mažoje Adis Abebos krautuvėlėje. Taip pat išsirinkau rankomis austą sodriai žalią audinį tekstilės meistrų turgavietėje Širo Meda, medalioną su kryželiu - tokiais puošiasi krikščionės Etiopijos moterys.
Dažniausiai esu stebėtoja, grožiuosi ir įamžinu visa aplink, bet štai veidrodis tapo galimybe man pačiai patekti paveikslų vidun. Šį savo receptą pritaikiau ir atkeliavusi į Dorzi genties kaimą. Aukštyn stiebėsi plačialapiai bananmedžiai, ant vieno jų pasikabinau veidrodėlį. Ir jau fotografuoju savo atspindį bananinių palmių lapijoje...
Neilgai truko mano sumanytas ritualas. Mus su vyru lydėjusio genties vyruko akyse blykstelėjo nuostaba. Jis ištiesė į veidrodį rankas, prisiglaudė prie veido... ilgai, nuščiuvęs ir susižavėjęs, savo atspindį jame tyrinėjo. Vienas po kito prieidavo jo draugai, vyrai ir moterys iš to paties kaimo, sugužėjo vaikai. Kiekvienas norėjo žvilgsnio į veidrodį.
Veidrodis, kaip paaiškėjo, genties žmonėms buvo nematytas daiktas. Pasakojo, gal tik delno dydžio šukėje jiems savo atspindį yra tekę regėti. Ypač stebino gražuolės pasipuošusios moterys. Jos šukuojasi, gražinasi, dabinasi papuošalais tik viena kitą matydamos.
Taip ir liko veidrodėlis Dorzi genties kaime. Sakė, tai jiems ypač brangi dovana.
GYVAČIŲ KERĖJIMAS
Džema el-Fna aikštė, Marakešas, 2025 03 19
Buvo 2006-ieji, kai pirmąkart išvydau centrinę Marakešo aikštę, šaltiniuose minimą nuo 1573 metų. Maroke šventėme pirmąjį dukros Violos gimtadienį, tuomet ir sutikau tuos gyvačių kerėtojus, svaiginančiai besisukančius dervišus, būgnininkus ir pilvo šokėjas, būrėjus, tatuiruočių meistrus, istorijų pasakotojus... Džema el-Fna aikštė pakerėjo savo šurmuliuojančiu paslaptingu gyvenimu.
Šiemet, sausio pabaigoje, ant raudono M.A.M.A apdovanojimų kilimo pamačiau ypatinga suknele pasipuošusią savo brangią draugę Kristiną (šokėja Tina Navickaitė).
Jai patinka su manimi koketuoti: „Juk aš esu pati geriausia tavo Mūza?“ Kristina žino, ne tik grožis, grakštumas yra jos mūziškos savybės, bet ir kūrybinė aistra, ištvermė, pasišventimas paveikslams.
Kristina vilkėjo gyvatės ornamentų suknele, jos siluetas vinguriavo kaip gyvatės. Tą puikų rūbą jai sukūrė kostiumų stilistė Olga Filatova. Apipyliau jas abi komplimentais, bet oficiali renginio nuotrauka prie sienelės tik pakurstė mano vaizduotę.
Ir štai jau dviese su Kristina atsiduriame Marakešo aikštės šurmuly. Fotopaveikslo gimimas - kaip nuotykis. Susipažinti su visais gyvačių kerėtojais atėjome išvakarėse, išsirinkome patį mieliausią. Salah nesuprato angliškai, bet mes jį vis tiek įkalbėjome kitą dieną į darbą atvykti anksčiau, kol saulė dar aukštai nepakilusi, kol paveiksliška.
Ryte pasimatymui su afrikinėmis angimis, egiptinėmis kobromis ir gyvatėmis švilpikėmis ruošėmės labai atsakingai. Kedenome garbanas, ryškinome blakstienas, traukėme iš lagamino suknelę.
Kuri gyvatė šoks su mumis, pajutau vos permetusi akimis rytinę aikštę. Kerėtojas Salah, deja, nepasirodė... Jis į aikštę atėjo gerokai vėliau, nuoširdžiai atsiprašinėdamas, - pramiegojo.
Į paveikslą pakviečiau šaižiai muzikinį instrumentą zurną pučiantį kitą, irgi labai mielą užkalbėtoją Hasaną. Dėl užmokesčio nesiderėdamas, ilgai ir kantriai, sekdamas mano judesius, pūtė savo zurną į visas puses.
Hasano gyvatė nustebusi žiūrėjo tai į Mūzą, tai į mane, o aš, parklupusi ant kelių (vėliau masažo meistrė manęs klausė: „Tai kur ir vėl voliojasi, mieloji?“), 10 centimetrų atstumu nuo gyvatės, kuždėjau: „Grakščiai į viršų, taip, žvilgsniu į Mūzą!“
O Mūza... ji buvo tokia grakšti Džema el-Fna aikštės gyvatė, kad užkalbėtoją Hasaną ir jo draugus įtikinau - ne mes turėtume pinigėlius mokėti. Suprantu ir gerbiu, jie yra aikštės artistai. Betgi ir mes. Galime sakyti, kolegos! Netrukus mums į delną byrėjo aikštės artistų auksiniai.
Ryte pasimatymui su afrikinėmis angimis, egiptinėmis kobromis ir gyvatėmis švilpikėmis ruošėmės labai atsakingai. Kedenome garbanas, ryškinome blakstienas, traukėme iš lagamino suknelę.
PALAIDA KATĖ
Klaipėda, 2025 05 28
Į svečius atvyksta krikšto dukra. Atsiveža ir didžiulę gyvatę. „Mama sakė - kam jos reikia, neimk, - pasakoja man krikštadukra Airinė. - Bet aš žinojau, kad tau patiks.“
Mūsų namai pilni gyvūnų, bet ji teisi, žinoma. Gyvatėms jaučiu ypatingą simpatiją.
Svečiuodamasi Airinė visus mūsiškius pakalbina, aplanko: šuniukus, katę Žozefiną, vėžlius, gyvalazdę, žuvis. Ji pati pasipuošusi katiniška uodega ir ausytėmis. Airinė jau antrus metus jaučiasi esanti pusiau mergaitė, pusiau katė. Grakščiai straksi aplink, prisiglaudžia, miaukteli.
Ir nors pasidžiaugia visais mūsų namų gyvūnais, prisipažįsta, kad ją namų taisyklės varžo: „Suprantu, visiems reikia lyderio, namuose turi būti tvarka, bet aš noriu būti katė, kuri gyvena miškuose. Noriu būti palaida katė.
Naminės katės negali nei sienomis vaikščioti, nei sofų braižyti, nei medžioti. Būna, joms šeimininkai net nagus išrauna. O aš miškuose medžiočiau paukščius. Taip, gaila paukštelių, tai aš tik po vieną į metus. Šiaip uogas rinkčiau. Kad tik galėčiau būti palaida katė.“
VAIKŠTANTYS PADEBESIAIS
Etiopija, 2025 01 30
Važiuojame dulkėtais Omo slėnio keliais, Etiopijoje. Staiga prieš akis sušmėžuoja grakštūs laibi milžinai. Pavojingai stypčioja plonytės jų kojos, stabdome automobilį, šokame pro duris. Vienas ilgšis drąsiai keliais žingsniais liuokteli artyn, peržengia mane, paskui vėl atgal. Atverčiu galvą į viršų, o jis juokiasi, ten, aukštai, užstodamas saulę.
Tik vėliau išsiaiškinome - tai buvo Banna genties vyrukai. Omo slėnis garsėja savo etnine įvairove, čia gyvena daugiau nei 15 genčių, kurios išsaugojo beveik nepakitusius protėvių papročius.
Banna genties jaunuoliai iš kartos į kartą perima tradiciją vaikščioti kojūkais - kelių metrų ilgio medinėmis lazdomis. Manoma, kad ši tradicija susiformavo dėl praktinių priežasčių: vyrai naudojo kojūkus, kad galėtų pereiti užlietas pievas ar pelkėtą vietovę, o taip pat apsisaugoti nuo laukinių gyvūnų.
Šiandien praktika turi ritualinę ir kultūrinę reikšmę. Tam, kad grakščiai galėtų žingsniuoti padebesiais, jaunuoliams reikia drąsos, meistriškumo, puikios koordinacijos. Tai tampa jų iniciacija į suaugusių vyrų pasaulį.
Atmetusi galvą aukštyn, grožėjausi baltais ornamentais, puošiančiais tamsius vyrukų kūnus. Vienas jų, supratęs, kas man rūpi, liuoktelėjo į apačią, pamojo sekti iš paskos. Netoliese, ant kalvos, prisėdo šalia šviesių kreiduotų akmenų krūvelės ir, vieną jų paėmęs, ėmė mikliai spalvinti taškeliais, linijomis, spiralėmis dar neužpildytas piešiniu savo kūno dalis.
Banna genties vyrukams kūno piešiniai - svarbi dalis ritualo. Piešiniai turi simbolinę reikšmę, tai jų kūryba, saviraiška. Baltas molis veikia ir kaip apsauga nuo saulės bei vabzdžių. Pabandžiau brūkštelėti kreidele ir sau ant rankos, abu tik nusijuokėme. O dabar jau gailiuosi, kad neišsipiešiau visa ornamentais, gal tuomet būčiau drįsusi ir liuoktelėti su jais arčiau debesų.
TREČIAPLANIS PELIUKAS
Klaipėda, 2025 05 16
Pirmasis dešimtmetės Edilijos baleto spektaklis. Didžiulė tikrų tikriausia scena, pilna salė į premjerą susirinkusių žiūrovų. Po ilgų mėnesių repeticijų pagaliau įsižiebia prožektorių šviesos.
Bet po spektaklio, tėvelių vežama namo, mažoji balerina lieja ašaras: „Aš tik mažas nesvarbus peliukas.“ Edilija graudinasi, pasakoja, kaip daug ir gražiai šoka kitos balerinos, kaip jai tik spektaklio pabaigoje tenka su kitais peliukais išbėgti į scenos gilumą.
Mane žavi scena ir scenos žvaigždės. Visada stebiuosi ta neįtikėtina permaina, kai dramatiška scenos herojė, uždangai nusileidus ir vėl pakilus, akimirksniu pavirsta plačiai besišypsančia, publikos plojimuose besimaudančia Diva.
Man patinka matyti, kaip jai glėbiais neša gėles, gal net ir slaptus raštelius. Patinka vaizduotis, kaip maloniai nuilsusi žvaigždė grimo kambaryje lukštena dovanas ir merkia gėles į vazas. Todėl mažo peliuko istorija krenta man tiesiai į širdį.
„Kada kitas Edilijos baleto spektaklis?“ - klausiu mergaitės mamos ir ateinu ne tuščiomis. Pasiimu visą savo fotografinę amuniciją.
Teleobjektyvo man tikrai prireikia. Ilgai laukus, peliukų būrelis vienodais kostiumais pasirodo trečiame scenos plane. Nors daug pilkuoja uodegyčių ir ausyčių, pro savo kameros ieškiklį matau tik jį, tik žavingomis mimikomis kibirkščiuojantį Edilijos mažylį peliuką. Netrukus ir spektaklio pabaiga, plojimai, šviesos. Įteikiu savo Divai puokštę gėlių, šokoladinių triufelių ir kviečiu atšvęsti spektaklį restorane.
Tą popietę mažoji balerina švytėjo. Laižydamos tirpstantį šokoladą nuo pirštų galiukų, mudvi širdingai kalbėjomės.
„Žinai, po to pirmo spektaklio aš paverkiau ir man palengvėjo, - jautriai, atvirai pasakojo Edilija, - nes mama man davė pasiūlymą. Nu, kad reikia nepasiduoti, labai stengtis, daug dirbti...
Tai aš labai stengiuosi, kad gaučiau didesnį vaidmenį, kaip tų mergaičių, kurios su rožine arba mėlyna suknele. Supranti, mūsų, peliukų, yra gal 10 ar 12, mes visą spektaklį laukiame kitame kambary, o paskui tik tris minutes išbėgam į sceną. Man nuobodu būna.
Bet aš stengiuosi, visą laiką tampausi. Bandau išsėdėt špagate, kad paskui, kai jau šoksiu, kuo aukščiau koją galėčiau išmesti.
Iš scenos visi žmonės tamsūs, o aš vis tiek ieškau mamos ir tėčio. Pergyvenu, kad tik nesuklysčiau, kad paskui nepasakytų „Edilija apsižioplino“ prieš visą mūsų baleto klasę. Pats maloniausias tai tas jausmas, kai pati žinau - gerai sušokau!“
Kai žiūriu į fotografijas ir rašydama išsaugau istoriją, jaučiu - pats svarbiausias peliukas!
Mes visą spektaklį laukiame kitame kambary, o paskui tik tris minutes išbėgam į sceną. Man nuobodu būna. Bet aš stengiuosi, visą laiką tampausi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą