„Ypač mane mušdavo prancūzų kalbos mokytoja...“ – silpnaregės Danutės pasakojimas apie pilną iššūkių gyvenimą

Nors Danutė su savo negalia susitaikė, tačiau jos vaikystė Šiliškių kaime prie Labanoro girios buvo nelengva – blogai matydama mergaitė kliūdavo, krisdavo, susitepdavo drabužius.

Savo sesėms ir broliui Danutė paprasčiausiai trukdė žaisti, todėl jie mažylę lauke... pririšdavo.

„Pririšdavo mane lauke ant tokio karvės lenciūgėlio, kad jiems žaidimuose nesimaišyčiau, o taip pat ir kad kur neužkliūčiau, nenugriūčiau ir neišsitepčiau drabužių, – prisimena moteris. –  Taip ir būdavau pririšta lauke, kol jie žaisdavo... Pavalgydavau aplink augančių rūgštynių, pasnausdavau ant žemės...“

Kadangi Danutės šeima gyveno Šiliškių kaime, netoli Labanoro girios, kasdien eiti į mokyklą nebuvo sąlygų, todėl tėvai vaikus atiduodavo mokytis į internatą Švenčionėliuose.

Atidavė jie į šį internatą ir Danutę.

„Švenčionėlių internate man pirmą kartą patikrino regėjimą ir išsigando, – prisimena pašnekovė. – Nesuprato kaip aš su tokiu silpnu regėjimu išvis galiu ką nors daryti...“

Internate mergaitę mokytis vis dėlto paliko, tačiau šis vaikystės laikotarpis Danutei iki šiol sukelia sunkius prisiminimus.

„Tais laikais visuomenė kažkaip nesuprasdavo silpnaregių, – atsargiai renka žodžius Danutė. – Žinoma, man išrašė stiprius akinukus, pasodino į pirmą suolą, tačiau aš vis tiek nematydavau, ką mokytojai rašo ant lentos ir tai juos pykdė.“

Neretai mergaitę internato mokytojai tiesiog mušdavo – už tai kad ne taip parašė, kad nesupranta kas parašyta ant lentos...

Pasak Danutės, ypač ją skriausdavo prancūzų kalbos mokytoja.

„Ji žinojo, kad aš nematau, tačiau vis tiek mušdavo mane tokia didele liniuote, – prisimena Danutė. – Kartais mokytoja man leisdavo prieiti prie lentos ir iš arčiau pažiūrėti į tuos prancūziškus žodžius, kuriuos ji rašo ant lentos. Tačiau visą laiką prie tos lentos juk nestovėsi, tai ji ir mušdavo...“

Gyvenantiems kaime tėvams mergaitė apie šiuos savo pergyvenimus nepasakojo.

„Mano tėveliams ir taip buvo nelengva, – pasakoja Danutė. – Nenorėjau dar ir savo problemų jiems užkrauti.“

Kauno aklųjų internatinė mokykla

„Švenčionėlių internate mokiausi aštuonerius metus, – prisimena Danutė. – O devintoje klasėje pradėjau mokytis Kauno aklųjų internatinėje mokykloje.“

Ten Danutės regėjimas jau niekam neužkliūdavo, nes visi kiti internato vaikai turėjo tą pačią problemą.

„Kaune man buvo žymiai lengviau, – prisimena moteris. – Mano bendraklasiai ten buvo arba neregiai arba dar silpniau už mane matantys.“

Vėliau Danutė taip pat mokėsi ir Vilniaus aklųjų internatinėje mokykloje, o jį baigusi pradėjo galvoti apie savo ateities kelią.

Esant silpnarege, darbų pasirinkimas nebuvo labai didelis...

Aklųjų ir silpnaregių choras

„Esu labai dėkinga likimui, kad baigusi internatinę mokyklą Vilniuje, netikėtai sužinojau, kad vyks konkursas į Lietuvos valstybinį aklųjų ir silpnaregių chorą, – prisimena moteris. – Muzikinio išsilavinimo neturėjau, tačiau turėjau gerą klausą. Ryžausi dalyvauti konkurse, jį laimėjau ir patekau į šį chorą.“

Dainuoti valstybiniame chore Danutei buvo ne tik malonumas, tačiau ten už dainavimą ji gaudavo ir atlyginimą.

„Gyvenimas chore buvo labai įdomus, dinamiškas, nors turėjo ir savo sunkumų, – prisimena pašnekovė. – Kiekvieną kūrinį reikėjo tinkamai paruošti, o žmogui su silpnu regėjimu ir be muzikinio išsilavinimo tai nebuvo lengva.“

Lietuvos valstybiniame aklųjų ir silpnaregių chore Danutė dainavo 34 metus, tačiau palaipsniui pajuto, kad savo gyvenime kažką nori keisti.

„Supratau, kad noriu padėti žmonėms, – dalijasi mintimis moteris. – Tai greičiausiai paveldėjau iš savo tėvų.“

 Danutės mamytė buvo žolininkė.

Ji rinkdavo žoles, nešdavo jas ligoniams, statydavo jiems taures.

Gydytojų tais laikais į kaimą prisišaukti buvo neįmanoma, taigi  kiekvienas kas mokėjo kuo nors padėti būdavo labai vertinamas.

Pasak Danutės, nepaisant sunkios negalios, ji gyvenime sutiko tikrai daug gerų žmonių, kurie jai daug padėjo, todėl dabar norėjo ir pati padėti kitiems.

„Kai taip nusprendžiau, man buvo dar tik keturiasdešimt su trupučiu, – dalijasi mintimis moteris. – Žinoma, tai buvo daug kam netikėtas sprendimas, tiek mano darbe, tiek šeimai. Savo choro vadovui atsisveikindama pasakiau, kad daug metų gydžiau sielas, o dabar noriu pabandyti gydyti kūnus.“

Danutė baigė Vilniaus kolegiją ir tapo profesionalia masažuotoja.

„Savo dabartinės specialybės tikrai nekeisčiau į jokią kitą, – prisipažįsta pašnekovė. – Masažas dabar yra ir mano hobis, ir darbas. Jis man tikrai labai patinka.“

Masažuotojos darbas

„Kai baigiau masažo mokslus – atrodė, kad tikrai labai daug žinau ir moku, – pasakoja Danutė. – Tačiau kai pradėjau dirbti su sergančiais žmonėmis, supratau kad tai labai atsakinga, nes ligoniai tavimi pasitiki ir laukia rezultatų...“

Pašnekovė prisipažįsta iš pradžių net nemiegodavusi naktimis, prisimindavusi kiekvieną pacientą, jo masažą, mintyse analizuodavusi ar viską teisingai atliko.

„Pradžioje, žinoma, visko pasitaikydavo, – pasakoja Danutė. – Atsimenu, kartą atėjo pas mane masažui labai stambus vyras. Aš net nutirpau – nežinojau nei kaip prie tokio milžino prieiti, nei kaip jam atlikti masažą.“

Tačiau pradedančioji masažuotoja nepasimetė – pradžiai pasisodino didžiulį vyrą ant masažo kėdės, pamasažavo jam viršutinę kūno dalį, po to – paguldė ant kušetės ir pamasažavo kitas kūno dalis.

„Matyt, masažą padariau jam teisingai ir vyriškiui mano darbas patiko, – prisimena moteris. – Po to jis pas mane lankydavosi nuolat.“

Pasak Danutės, masažas mūsų laikais reikalingas kiekvienam iš mūsų.

„Dabar daugelis žmonių darbo metu ilgai sėdi, todėl raumenų įtampa jų kūne yra didžiulė, – dalinasi mintimis  masažuotoja. – Kaklinė dalis, rankų, riešų, menčių, kojų ir dubens raumenys yra užspausti. Tas nuolatinis sėdėjimas palaipsniui tiesiog sudarko kūną. Baisu!“

Danutės nuomone, bent jau kasdienė mankšta yra tiesiog būtina kiekvienam.

„Suprantu, kad ne visi turi laiko, noro ir jėgų sportuoti, – kalba masažuotoja. – Tačiau nors ir kaip žmonės dabar yra pervargę, savo kūną pamankštinti yra būtina jų sveikatai. Nuolatinio sėdėjimo sukeltų ligų kiekis auga labai sparčiai, susiduriu su tuo kasdien.“

Ypatinga savanorystė

„Pirmą kartą išgirdau apie hospisą, būdama Vokietijoje, – prisimena Danutė. – Ten būdavo bendri koncertais su kitais chorais ir paprastai mus apgyvendindavo vokiečių šeimose.“

Kartą Duisburgo mieste Danutę apgyvendino pas vokietę Aną Mariją. Jos sūnūs jau buvo suaugę ir turėdama laiko moteris savanoriaudavo hospise.

Ten Ana Marija skaitydavo Šv. Raštą sunkiai sergantiems žmonėms, padėdavo jiems kuo galėdavo.

„Ana, kaip jūs galite tuo užsiimti? Ar Jums nebaisu? – paklausė jos tada Danutė.

„Danute, žinokite, man tikrai nėra su jais baisu, atvirkščiai – man labai su jais gera, – atsakė vokietė. – Jaučiuosi ten kaip namuose...“

Danutė tuo metu jos tikrai nesuprato.

Tačiau prieš 2 metus, palaidojusi nuo onkologinės ligos mirusią savo dukterį, palikusią 5 metų anūką, moteris į gyvenimą ir mirtį pažvelgė jau kitaip.

„Daug apie tai galvojau, – prisipažįsta Danutė. – Supratau, kad kažko labai svarbaus savo gyvenime nepadariau ir dabar pats laikas tai padaryti...“

Į Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospisą Danutė atvyko su televizijos žurnaliste Edita Maksimovič ir pasakė norinti ten savanoriauti, pasiūlė savo masažo paslaugas.

„Iš pradžių gal hospisas ir ne visai suprato, kaip mano masažas gali padėti, – šypsosi pašnekovė. –  Tačiau sugebėjau įtikinti, kad kraujotakos pagerinimas su masažo pagalba dar niekam nepakenkė. Dabar einu į hospisą kaip į namus pas savo draugus, ten man gera...“

Pasak Danutės, ji puikiai supranta ir tuos, kurie norėtų savo paskutines valandas praleisti ne hospise, o savo namuose.

Tačiau namuose ligoniui toli gražu ne visada ir ne visur yra tinkamos sąlygos.

„Daugelio ligonių artimieji tiesiog negali jų slaugyti namuose, nes dirba, – dalijasi mintimis pašnekovė. – O slaugyti ligonius reikia, nes jie jau patys savęs apsitarnauti nebegali. Neretai ir ta liga būna tokia, kur reikia profesionalių medikų pagalbos ir artimieji tiesiog nemoka ją suteikti. Ką tokiems ligoniams daryti, kur dėtis?“

Pasak Danutės, hospisas būtent tokiems sunkiems ligoniams ir yra tikrieji namai.

„Hospise yra tikrai jauku, gera, maloniai kvepia, – pasakoja moteris. – Patys ligoniai gal ir ne visada man gali kažką pasakyti, tačiau žinau, kad jie viską jaučia. Duodi jiems ranką, jie ją glosto, paspaudžia... Taip ir susikalbame...“

Danutė jaučia, kad ligoniams gera, kai ji ateina, nors jos masažas gal ne visiems toks ir būtinas.

Moteris žino, kad jiems yra nepaprastai svarbu  pabūti su juos suprantančiu žmogumi tomis svarbiausiomis ir lemtingiausiomis jų gyvenimo valandomis.

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.

Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!

Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?

Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas