„Žmona niekada neina su manim pirkti batų“

Va­di­na­ma­ja­me se­na­ja­me bui­ti­ny­je esan­čio­je batų tai­sy­ko­je per die­nas plu­šan­tis bat­siu­vys – dau­ge­lio pa­žįsta­mas ir vis dar daug kam rei­ka­lin­gas, nors sa­ko abe­jo­jan­tis, ar atei­ty ap­skri­tai kas be­re­mon­tuos ba­tus. Jau ir da­bar su­plyšę daž­niau at­si­du­ria šiukš­lių dėžėje, o ne pas meistrą.

Vi­si klien­tai – pa­žįsta­mi

„Be­veik vi­sus sa­vo klien­tus ži­nau. Ką tik bu­vo užė­ju­si vie­na mo­te­ris, pa­sku­tinį kartą ji pas ma­ne lankė­si dar kai dir­bau kios­ke prie­šais pa­štą, o čia, bui­ti­ny­je, jau esu 6-erius me­tus. Bet už­te­ko pa­ma­tyt ją ir pri­si­mi­niau vardą. Vi­sus pri­si­me­nu.

Čia – Lai­mos kup­rinė, ten, ant len­ty­nos, Pet­ro ba­tai, Li­nos aukš­ta­kul­niai...“ – var­di­na meist­ras. Nes­le­pia ir to, kad ir jį dau­ge­lis klientų at­si­me­na, pa­matę gatvė­je svei­ki­na­si. Esą būtent dėl to nei­man­tis tvar­ky­ti to­kių batų, ku­rių jau ne­beį­ma­no­ma pri­kel­ti ant­ram gy­ve­ni­mui.

„Kad ir šian­dien vieną po­rą pa­ėmiau tai­sy­ti, o dviejų – ne, pa­sa­kiau, kad rei­kia jau iš­mes­ti. Man gai­la žmo­nių pi­nigų. Sten­giuo­si sąži­nin­gai paaiš­kin­ti, kas lau­kia ban­dant dar gai­vin­ti to­kią po­rą, ir siū­lau pa­tiems nu­spręsti – tvar­kyt ir mokėt pi­gi­nus ar iš­kart at­si­svei­kin­ti.

Sa­kot, taip pra­ran­du už­sa­ky­mus? Ma­no var­das, re­pu­ta­ci­ja kai­nuo­ja bran­giau nei to­kie už­sa­ky­mai. Va, ei­nu gat­ve, su­tik­ti plun­giš­kiai nu­si­šyp­so, pa­si­svei­ki­na. Aš no­riu kiek­vie­nam į akis žiūrė­ti su šyp­se­na ir ne­bi­jo­ti, kad kas nu­si­sukęs pa­sa­kys – toks ir anoks, pa­ėmė pi­ni­gus už nieką...“

Pabėgė­lio sta­tu­sas ne­pri­li­po

Ra­či­kas ir Ala Chač­pa­no­vai Lie­tu­vo­je gy­ve­na nuo 1988-ųjų. At­sidūrė čia bėgda­mi nuo po­gromų ir žu­dy­nių Azar­baid­žia­ne, ku­riais siek­ta su­si­do­ro­ti su te­nykš­čiais armė­nais.

Vis tik vy­ras ne­no­riai leid­žia­si į pri­si­mi­ni­mus apie ta­da pa­tir­tus iš­gy­ve­ni­mus. Sa­ko, kad jo is­to­ri­ja šian­die­ni­nių įvy­kių Uk­rai­no­je aki­vaiz­do­je yra vi­siš­kai ne­beak­tua­li.

„Sa­vo gy­ve­ni­mo did­žiąją dalį aš jau nu­gy­ve­nau ir esu pa­ten­kin­tas. Ačiū Die­vui, at­si­dūriau Lie­tu­vo­je – man čia ge­rai. Aiš­ku, bu­vo ir sun­kumų, bet da­bar vis­kas jau už nu­ga­ros“, – tei­gia jis.

Iki at­si­dur­da­ma Lie­tu­vo­je Chač­pa­novų šei­ma gy­ve­no Azar­baid­žia­no sos­tinė­je Ba­ku. Vy­ras bu­vo įgijęs batų mo­de­liuo­to­jo spe­cia­lybę ir dir­bo vie­tinė­je batų ga­myk­lo­je.

Pra­sidė­jus ne­ra­mu­mams, jau­na šei­ma tik ką bu­vo su­si­lau­ku­si pir­ma­gi­mio. Su juo ant rankų bei su dviem la­ga­mi­nais ir pa­li­ko sa­vo na­mus. Lie­tu­vo­je te­ko pra­dėti gy­ve­nimą vi­siš­kai nuo nu­lio.

Pri­si­min­da­mas tas die­nas Ra­či­kas pasakoja,  kad vie­nas iš dviejų at­si­ga­bentų la­ga­minų bu­vo pri­grūstas vys­tyklų – saus­kel­nių ta­da juk ne­bu­vo, o sūnus skai­čia­vo tik ant­rą mėnesį.

„Manėm, kad sa­vo na­mus pa­lie­kam lai­ki­nai, kad vis­kas nu­rims, vald­žia ras kaž­ko­kią išeitį iš to konf­lik­to ir galė­sim grįžti. De­ja...“

Nuo ta­da nei Ra­či­kas su Ala, nei jų vai­kai (ant­ra­sis sūnus gimė jau Lie­tu­vo­je) nė sy­kio ne­si­lankė Ba­ku. Sa­ko, jei la­bai norėtų, galėtų ten nu­vyk­ti, tik var­gu ar be­galėtų grįžti at­gal. „Tik ne su mūsų pa­var­de“, – at­si­dūsta vy­ras.

„Mūsų si­tua­ci­jos nėra ko ly­gin­ti su ta, ku­rio­je da­bar yra pa­bėgėliai iš Uk­rai­nos. Ta­da jo­kios pa­gal­bos iš vald­žios ne­su­laukė­me – nei kas būstą pa­si­ūlė, nei pa­ramą. Padė­jo tik pa­vie­niai žmonės.

Bet ta­da bu­vo sunkūs lai­kai vi­siems. Kai ku­riuos pro­duk­tus galė­jai gau­ti tik su ta­lo­nais. Sto­da­vom į bendrą eilę su vi­sais. Bet mes ir ne­prašėm kaž­ko­kių išs­kir­ti­nių sąlygų. Man bu­vo gėda sa­ve va­din­ti pa­bėgėliu. Koks aš pa­bėgėlis, aš – jau­nas stip­rus 25 metų vy­ras, duo­kit man darbą ir aš dirb­siu. Tik ne­truk­dy­kit.“

R. Chač­pa­no­vas tei­gia skep­tiš­ko ap­lin­ki­nių po­žiū­rio ne­jautęs. Lie­tu­viai armė­nus pri­ėmė drau­giš­kai, pa­na­šiai, kaip da­bar prii­ma uk­rai­nie­čius – su užuo­jau­ta.

At­vy­ko tik dviem mėne­siams

Šei­ma iš pra­džių įsikūrė ki­ta­me Lie­tu­vos mies­te. Į Plungę at­vy­ko lai­ki­nai – Ra­či­kas bu­vo su­taręs, kad du mėne­sius tal­kins drau­gui. Bet taip ir li­ko. „Tie du mėne­siai nie­kaip ne­si­bai­gia, – juo­kia­si jis.

Čia ap­si­sto­jus reikė­jo pri­pras­ti prie lėtes­nio tem­po. Du mi­li­jo­nus gy­ven­tojų tu­rin­čia­me Ba­ku gy­ve­ni­mas 20–21 val. va­ka­ro tik pra­de­da vir­ti, o Plungė va­ka­rais ap­mirš­ta.

Aiš­ku, ta­da ne nak­ti­nis gy­ve­ni­mas jau­nai šei­mai rūpėjo, o ki­ti rei­ka­lai – reikė­jo įsi­kur­ti, ras­ti dar­bus. Iššū­kiu ta­po ir čio­nykš­tis kli­ma­tas. „Lie­tu­vo­je man bu­vo šal­ta. Pirmąją va­sarą pra­vaikš­čio­jau su striu­ke, o ta­da at­ėjo žie­ma... Bet pirmą kaž­kaip ištvė­riau, ant­rą, o po to pri­pra­tau.“

At­vykęs į Lie­tuvą Ra­či­kas kurį laiką dar siu­vo ba­tus, ta­čiau po per­vers­mo, griu­vus So­vietų Sąjun­gai, pa­si­darė sun­ku kon­ku­ruo­ti su įvež­ti­ne pro­duk­ci­ja iš Tur­ki­jos ir Ki­ni­jos. Kaip ir daug kitų plun­giš­kių šeimų, Chač­pa­no­vai ėmė siū­ti ran­ki­nes, pi­ni­gi­nes, bet bank­ru­ta­vo dirb­ti­nių odų ga­myk­la, ne­be­li­ko med­žia­gos.

Ga­liau­siai R. Chač­pa­no­vas nu­tarė ati­da­ry­ti batų tai­syklą. Už­sa­kymų ne­trūko, nors to­kių meistrų Plungė­je ta­da bu­vo ne vie­nas. Šio ama­to ėmėsi ir į Plungę gy­ven­ti at­si­kėlęs vie­nas Ra­či­ko tau­tie­tis, su ku­riuo Ba­ku dir­bo to­je pa­čio­je batų siu­vyk­lo­je.

Nyks­tan­ti pro­fe­si­ja

O da­bar Ra­či­kas – vie­nin­te­lis batų meist­ras Plungė­je. „Ma­no pro­fe­si­ja yra mirš­tan­ti. Kai išei­siu į pen­siją, kas to im­sis? Nėra nė vie­no kan­di­da­to“, – sako jis.

Vy­ras pa­sa­ko­jo bandęs sa­vo dar­bu su­do­min­ti sūnus. Šie, dar be­si­mo­kin­da­mi mo­kyk­lo­je, mie­lai tal­kin­da­vo tėčiui batų tai­syk­lo­je, mat už tai gau­da­vo rank­pi­ni­gių, ta­čiau nė vie­no bat­siu­vio pro­fe­si­ja nesužavėjo – abu pa­su­ko sa­vo ke­liais.

Plun­giš­kis svars­to, kad atei­ty gal ap­skri­tai ne­be­bus ma­dos tai­sy­ti ba­tus. Esą jau ir da­bar žmonės vis re­čiau ieš­ko batų meist­ro – su­ply­šu­sius ba­tus mie­liau siun­čia į šiukš­lių dėžę, o ne į batų tai­syklą.

„Bu­vo lai­kai, kai tai­sy­da­vom, ir ne po vieną sykį tą pa­čią po­rą. O da­bar... Žiūrė­jau in­ter­ne­te, ko­kios juo­kin­gos kai­nos – ir už 12 eurų ga­li po­rą nu­si­pirk­ti. Fak­tas, to­kie il­gai ne­trauks, bet kitą se­zoną vėl nu­si­pirk­si nau­jus. O ir tai­sy­ti se­nus nėra pi­gu. Ir ne todėl, kad esu toks ne­ge­ras ir no­riu lu­pi­kau­ti, tie­siog med­žia­gos brangs­ta, prie­monės.“

O pa­klaus­tas, kaip sau ren­ka­si ba­tus, vy­ras juo­kia­si, kad žmo­na jau se­no­kai su juo nei­nan­ti į batų par­duo­tuvę, mat šis vi­sus ba­tus išb­ro­kuo­jan­tis. Bet il­gai­niui ir jam te­ko nu­leis­ti kar­telę. „Kad ne­si­pyk­tu­me da­bar sa­kau, kad ne­žiūrėtų į mi­nu­sus – jei pa­ti­ko, jei pa­togūs ant ko­jos – lai per­ka. Sup­lyš – nu­si­pirk­sim nau­jus.“

Per Lie­tu­vo­je pra­leis­tus 34-erius me­tus R. Chač­pa­no­vas ne­blo­gai pra­mo­ko kalbė­ti lie­tu­viš­kai, tie­sa, pri­si­pažįs­ta, kad vis dar pa­si­tai­ko si­tua­cijų, kai ne­ran­da tin­ka­mo lie­tu­viš­ko žod­žio. Ypač bend­rau­jant su anū­kais.

Esą vy­resnė­lis ne­pra­leid­žia pro­gos pa­tik­rin­ti, ar bo­čius ži­no vieną ar kitą re­tesnį lie­tu­višką žodį. „Kas bus, kai ir ki­ti ke­tu­ri paaugs?!“– šyp­so­si vy­ras. Ir pri­du­ria, kad ne­dve­jojęs už­si­ra­šytų į lie­tu­vių kal­bos kur­sus, jei tik to­kie vyktų Plungė­je – no­rin­tis taip ge­rai iš­mok­ti lie­tu­vių kalbą, kad galėtų lais­vai dis­ku­tuo­ti su sa­vo anū­kais bet ko­kia te­ma.