3-jų vaikų mama dalinasi: „Aš puikiai įsivaizduoju, kaip sunkioje situacijoje galima palūžti“

Austėja jau devynis mėnesius dalyvauja emocinės paramos programoje „Drauge“, kur kartą per savaitę susitinka su savanore Lilija. Jos kartu leidžia laiką, kalbasi įvairiomis temomis, o svarbiausia – atitrūksta nuo kasdienių rūpesčių ir buities, kuri auginant mažus vaikus yra intensyvi.

Išvargino balanso paieškos

„Prieš metus turėjau asmeniškai sunkią situaciją. Dažnai sirgau, tačiau aplink niekas nestojo – darbai, namai, trys vaikai, visi ateities planai ir panašiai. Tai labai vargino, jaučiau bejėgystę, o mano emocinė sveikata buvo nusilpusi“, – prisimena Austėja.

Negana to, dar anksčiau ji buvo patyrusį ir stiprų perdegimą. Nors po jo bandė atsistatyti lankydama terapiją, sportuodama, per viena po kitos užklupusias ligas viskam nebeužteko laiko ir jėgų:

„Nuolatinio balanso paieškos išsekino, jaučiausi tame pakankamai vieniša, trūko laisvo laiko sau ir ko nors darymo dėl savęs.“

Austėja dalinasi, kad apie emocinės paramos programą tėvams buvo girdėjusi ir anksčiau, tačiau neslepia – kreiptis pagalbos nebuvo patogu.

„Buvo daug dvejonių, galvojau – ar aš esu tinkama programai? Bet tada pradėjau galvoti – o kas yra tinkama? Kokioje situacijoje turi būti, kad tiktum? Man tuo metu buvo sunku, o kas gali įvertinti, kokiame lygyje yra sunku?

Taip, yra krizinės situacijos kaip netektys, skyrybos, sunkios ligos, bet aš ir savo situacijoje nenorėjau likti viena. Supratau, kad nesu šimtu procentų galinti pati save palaikyti“, – atvirai kalba trijų vaikų mama.

„Priėmiau savo pažeidžiamumą“

Austėja užpildė dalyvio anketą, sulaukė programos koordinatorės skambučio, tačiau net ir tada dar jautė nepatogumo jausmą:

„Galvojau – ar tikrai nesielgiu savanaudiškai prašydama pagalbos, galbūt kam nors jos reikia labiau? Bet supratau, kad aš ieškau artumo, pokalbio, kuriame galėčiau paieškoti kokio sprendimo. Kai priėmiau savo pažeidžiamumą – pirmiausia prieš save pačią, o tada ir parodžiau jį kitiems, atsitiko kažkoks virsmas.“

Moteris prisimena, kad jau pirmojo susitikimo su savanore Lilija metu pajuto, jog joms pavyks užmegztį ryšį ir susidraugauti.

„Mes bandome idealizuoti ir tikėti, kad mamos bendrauja tarpusavyje, socializuojasi, tačiau realybėje yra daug ligų, darbų ir kitų reikalų, tėvystės burbulas labai apmažina socialinių pažinčių ratą.

Su kai kuriais draugais pusmetį ir net metus esame nesusitikę, nes tiesiog nepavyksta to padaryti. Tad gyvenime retai būna, kad po 30 metų surastum artimą draugę bet, manau, mums pavyko“, – pasakoja Austėja.

Būtent programos formatas – kiekvieną savaitę vykstantys dalyvio ir savanorio susitikimai – moteriai teikė vilties, kad laiko šiai draugystei pavyks atrasti reguliariai:

„Taip išsiugdžiau įprotį skirti sau kokybiško laiko su kitu žmogumi. Nuoseklumas leidžia pažinti, sukurti ryšį, susiplanuoti, ką veiksime, ir tai įgyvendinti. Man šis pastovumas ir yra programos vinis.“

„Aš esu svarbi“

Ilgi pasivaikščiojimai kalbantis, dalyvavimas renginiuose, reguliarus keramikos užsiėmimų lankymas – tai tik kelios Austėjos ir Lilijos veiklos, kurias jos atrado per pusmetį draugystės. Per šį laiką joms pavyko užmegzti ir stiprų santykį, kuris, anot Austėjos, užgimė labai natūraliai.

„Atrodo, kad mums nieko nereikėjo daryti dirbtinai. Tapome draugėmis, nes turime panašias vertybes, patirtis, pasaulėžiūrą – tai labai suartino.

Vienas iš stipresnių dalykų mūsų draugystėje man buvo tai, kad aš labai greitai pasijaučiau pamatyta, išgirsta. Tarsi gavau užtvirtinimą, kad esu svarbi, kad mano jausmai ir išgyvenimai nėra per maži”, – šiltai kalba Austėja.

Paklausta, kaip laikosi šiandien, moteris neslepia: būna visokių dienų, tačiau bendrai ji jaučiasi pastiprėjusi ir prisipildžiusi:

„Būna, kad pervargstu, neskiriu laiko sau, bet programa man vis primena, kad turiu pasirūpinti savimi, kad tai yra labai reikalinga. Anksčiau mano varikliukas sukosi be perstojo, net vairuodama negalėdavau atsipalaiduoti ir vis galvodavau apie darbus, rūpesčius, vaikus.

Dabar aš labiau gebu atsitraukti, pastumti į šoną nuolatines mintis ir pasirūpinti savimi, būti tame žmogiškame ryšyje. Bet šis gebėjimas yra kompleksinis įgūdis, kurį padeda ugdyti nuosekli terapija, atidumas savo jausmams ir kokybiško ryšio kūrimas su kitais žmonėmis. Pasipildžiusi savo resursus, galiu grįžti į savo rutiną ir buitį.

Svarbu tiesiog pabūti

Kaip dar vieną programos naudą Austėja įvardija ir galėjimą būti tiesiog suaugusiuoju su savo poreikiais ir norais.

„Būnant namuose su vaikais retai ką nors galiu padaryti nuo pradžios iki pabaigos nepertraukiamai – matote apie ką kalbu (pokalbio metu į kambarį kelis kartus įbėgo vaikai, kurjeris atvežė maisto produktus – aut. past.), – juokiasi Austėja.

– Todėl man net ir paprastas pasivaikščiojimas, kai tavęs niekas nepertraukia, yra aukso vertės.

Aš, o tikiu ir daugiau tėvų, norime turėti laiką, kai esame tik suaugusieji – galime kalbėtis, tęsti mintį, ramiai pavalgyti. Tai tokie komforto dalykai, kurie leidžia sugrįžti į save“, – sako mama.

Ji neabejoja, kad tėvams dažnai reikia gelbėjimosi rato vienoje ar kitoje situacijoje bei žinojimo, kad jie gali kreiptis pagalbos, kad viskas su pripažinimu, jog jos reikia, yra gerai. Todėl šiandien Austėja drąsina kitus nelikti vieniems su savo sunkumais:

„Visuomenę paskutiniu metu supurto skaudūs įvykiai ir aš puikiai įsivaizduoju, kaip sunkioje situacijoje galima palūžti, panirti, nepajausti savo psichikos. Tai nenutinka per naktį, tai nutinka per nuolatinius rūpesčius, nemiegojimus, ligas.

Mes turime daryti virsmus, kalbėti apie tai, kad aš galiu nespėti, nenorėti, negalėti. Kad galiu pripažinti sau, jog man reikia pagalbos, kito žmogaus. Tai manęs nepadaro blogesne ar silpnesne. Su manimi viskas gerai, o tai, kad buitis, rutina, didelis krūvis vargina – yra normalu.“

Jei esate mama ar tėtis ir šiuo metu išgyvenate sudėtingą gyvenimo etapą – nelikite vieni. Per mažų sunkumų nebūna, todėl kviečiame nebijoti ir ieškoti pagalbos: https://programadrauge.lt/kreipkis-pagalbos/