Aš pats nebūčiau to apsivilkęs: interviu su Volodymyro Zelenskio dizaineriu Viktoru Anisimovu

„Aš kostiumą apsirengsiu, kai baigsis karas“, – greitai sureagavo Ukrainos prezidentas.

Po to ginčą Ovaliniame kabinete išnagrinėjo beveik visi pasaulio žiniasklaidos atstovai. Tačiau nedaugelis žino, kad tuo pačiu metu Ukrainoje žinomas vyriškų drabužių dizaineris Viktoras Anisimovas jau dirbo prie naujojo Zelenskio įvaizdžio. 

Stilingoje visiškai juodoje aprangoje, vietoj įprasto karinio stiliaus džemperio, prezidentas pirmą kartą pasirodė Vatikane.

Kaip gimė šis naujas prezidento įvaizdis? 

Kodėl įtikinti Zelenskį pakeisti garderobą buvo nelengva ir kas dar turi tokį išskirtinį įvaizdį? 

Apie tai interviu „Telegrafui“ papasakojo pats dizaineris.

– Viktorai, paaiškinkite, ką reiškia dirbti dizaineriu karo apimtoje šalyje? Kiek sunku dabar užsiimti šia veikla ir plėtoti šį verslą?

– Ukrainoje visada buvo sunku verstis bet kokiu verslu. O mados verslas, turbūt, yra vienas iš sudėtingiausių. Ir problema visai ne talentingų žmonių trūkumas – jų yra pakankamai. 

Problema ta, kad mes iki šiol nesuformavome supratimo apie mados industriją kaip apie vientisą sistemą.

Užsienyje mados verslas yra trikampis: dizaineris, spauda ir pirkėjai (profesionalai, užsiimantys prekių pirkimu parduotuvėms, prekybos tinklams ar internetinėms platformoms – red. ). 

Jei esi talentingas, tave pastebi, remia, ir tu juda šioje aplinkoje. 

Ukrainoje šie elementai egzistuoja atskirai: dizaineriai yra savarankiški, pirkėjai – kitoje realybėje, o spaudą daugiausia domina politika arba skandalai.

Kalbant apie darbą karo metu... Mes, tarkime, kūrėme uniformas Ukrainos paraolimpiečiams Paryžiuje ir siuvome jas tiesiog pagal laikrodį, kai įjungdavo šviesą.

Žmonės dirbo naktimis, nes dieną nebuvo elektros. Bet sakyti, kad mes esame didvyriai, nes siuvome kelnes tokiomis sąlygomis, yra nesąžininga. 

Palyginti su fronto didvyrių žygdarbiais, mūsų sunkumai yra niekas. Drabužiai lieka tik drabužiais.

– Pastaraisiais mėnesiais Volodymyras Zelenskis persirengė ir viešumoje, oficialiuose renginiuose pasirodo tik jūsų sukurtais kostiumais. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su prezidentu?

– Mes pažįstami jau daugiau nei dvidešimt metų. Viskas prasidėjo dar 2000-ųjų pradžioje, kai „Kvartalas 95“ grįžo iš Maskvos ir nusprendė pradėti naują puslapį – be KVN ir Masliakovo. 

Tada jie norėjo atnaujinti komandos įvaizdį ir kreipėsi į mane, kaip į vieną iš nedaugelio tuo metu Ukrainoje dirbusių nišinių vyriškų drabužių dizainerių. 

Mes palaipsniui perrengėme „Kvartalą“ į klasikinius kostiumus – juodus kaklaraiščius, baltus marškinius, smokingus. Tai atrodė netikėtai ir kontrastingai, ir būtent todėl veikė.

– O naujausio bendradarbiavimo istorija?

– Kilus karui prezidentas, žinoma, rengėsi funkcionaliai: paprastai, santūriai, pagal laikmetį. Bet pirmoji ponia atkreipė dėmesį, kad oficialiuose renginiuose jie atrodo pernelyg kontrastingai – ji vilki protokolo reikalavimus atitinkančią aprangą, o jis – karinio stiliaus. 

Atėjo laikas kažką keisti – taip aš vėl atsidūriau šioje istorijoje.

– Iš karto supratote, ką reikia pasiūlyti? Ir kodėl, beje, juoda spalva?

– Man buvo iškelta techninė užduotis – sukurti juodos spalvos uniformą su šiek tiek šiuolaikiško kirpimo ir vos juntamu mados atspalviu. 

Tai buvo idealus sutapimas: juoda yra mano mėgstamiausia spalva, uniformos siluetas – mano stilius. Taip atsirado šis naujas vizualinis sprendimas – santūrus, vyriškas, funkcionalus ir estetiškas.

Svarbiausia buvo, kad prezidentas apskritai sutiktų persirengti. Sausį sukūrėme kapsulę, kad jis galėtų viską pamatyti, pasimatuoti. Ir jau po kelių dienų po susitikimo su juo jis pasirodė Vatikane naujuoju įvaizdžiu.

– Kaip matavote? Ar jums atsiuntė visus duomenis, ar atvykote, pavyzdžiui, į prezidento biurą matavimams?

– Paskutinį kartą matėmės 2019 m. Ekrane jis atrodė šiek tiek didesnis. Bet kai susitikome, supratau, kad jis beveik nepasikeitė.

Paprastai mūsų drabužiai yra oversize stiliaus, ir matavimosi metu paaiškėjo, kad, deja, jie nėra idealiai pritaikyti – šiek tiek per dideli. 

Prezidentas pajuokavo: „Tu nori, kad aš taip atrodyčiau?“ 

Mes iš karto viską patobulinome, konstruktyviai pakoregavome, ir jau po kelių dienų jis pasirodė naujuoju įvaizdžiu tarptautinėje arenoje.

– Ar tik jūs, kaip dizaineris, diktavote visas įvaizdžio ypatybes, ar prezidentas turėjo kokių nors individualių pageidavimų?

– Mes seniai pasitikime vieni kitais. Aš pateikiu pasiūlymą – jis sutinka arba ne.

Mes sukūrėme kapsulę: marškinėlius, striukes, marškinius. Ir galutinis dalykas tapo ta „striukė-paltas“ NATO viršūnių susitikimui. Jis yra formalus, bet su šiuolaikiniu akcentu – apvaliais atvartais, nauja geometrija.

Beje, mes taip pat sukūrėme komplektus chaki spalvos, bet prezidentas jų nė karto nevilkėjo. Galbūt po trejų metų jam tiesiog nusibodo chaki spalva.

– Kalbant apie komercinę pusę. Ar galvojote apie prezidento kapsulės gamybos seriją?

– Manau, kad šie drabužiai yra didelė atsakomybė ir pareiga. Pavyzdžiui, aš nebūčiau pasiryžęs jų išbandyti.

Bet jei kas nors pajus savyje jėgą, mes esame atviri, nes suprantame: būtent paklausa formuoja pasiūlą. 

Pirmasis, kuris išdrįso įgyvendinti šį įvaizdį, buvo Mstislav Chernov (Oskaro laureatas už filmą „20 dienų Mariupolyje“ – red. ). 

Jis pamatė prezidentą su mūsų drabužiais, kreipėsi į mus, ir mes sukūrėme jam tokį įvaizdį, kokio jis norėjo. 

Jis liko patenkintas. O Berlyno mados savaitėje pristatėme 36 aprangos komplektus, įkvėptus bendradarbiavimo su prezidentu. 

Podiume, žinoma, galioja savo taisyklės, bet esmė išliko.

– Prasidėjus visapusiškam įsiveržimui, daugelis viešų asmenų persirengė chaki spalvos, karinio stiliaus drabužiais. Kai kur tai sukėlė neapykantą ir kritiką. Kaip jūs į tai žiūrite?

– Manau, kad tai kiekvieno asmeninis reikalas. Jei forma patogi, jei atitinka laikmečio dvasią, tai kodėl gi ne?

– Ar galvojote apie masinę istoriją, kad persirengtumėte kariškius?

– Kamufliažas nuolat yra mano kolekcijose. Bet šiandien jo perkama mažiau nei kitų drabužių. Žmonės taikos metu nenori būti su tuo siejami.

Aš pats, būdamas karininkas, persirengdavau džinsus, kai tik pasitaikydavo proga. Bet jei bus užsakymas – mes pasiruošę.