Atpažinus save, atpažinti Kitą. Pokalbis su šokio ir šešėlių spektaklio „Kontūrai“ choreografe ir atlikėja Dovile Binkauskaite

Kartu su režisiere Gintare Radvilavičiūte ir spektaklio kūrybine komanda Dovilė spektaklyje kviečia kalbėtis apie susitikimą su savo tamsiausia tamsa. Interviu – apie spektaklio procesus ir įkvėpimus.

Monospektaklis – kiekvienam atlikėjui didelis įvykis. Kas paskatino tam ryžtis? Kaip gimė ši idėja?

Pastaruosius šešerius metus šokio trupėje vyko intensyvus gyvenimas, t. y., kasdienis darbas grupėje, dalyvaujant, kuriant bendrus grupinius šokio spektaklius teatro trupės repertuare.

Nepaisant to, kad trupėje buvo skirtingo amžiaus, šokio patirties, išsilavinimo žmonės, dirbome bendru ritmu, augome kartu, ypač šokio technikos srityje.

Laikui bėgant, vis labiau jaučiau augantį poreikį pažinti „savo“ šokio kalbą – kaip aš judu? Tyrinėdama, gilindamasi į judėjimo užduotis, kurios man buvo įdomios, jaučiau jose esančias galimybes atsirasti savitam judėjimui, kokybėms, kurias perleisti per kūną ir patirti reikia nemažai laiko.

O mūsų teatro gyvenimo tempas buvo beprotiškas. Mes juokavome – nesibaigiantys išgyvenimo metai.

Taigi, vienas iš motyvų kurti solo darbą, buvo noras pasigilinti / patyrinėti pačią judesio kalbą. Su tuo susijęs ir kitas motyvas – mano amžius.

Man 45 metai. Mūsų kultūroje šokis siejamas su jaunystės įvaizdžiu ir vyresnio amžiaus profesionalių šokėjų palaikymo tradicijos nėra. Mane pačią stipriai veikia, kai matau šokantį vyresnio amžiaus žmogų, jaučiu kiekvieno judesio svorį.

Norisi, kad rastųsi daugiau pastatymų būtent vyresniems šokėjams, gilinantis į senstančio / silpstančio kūno judėjimą, trapumą, grožį, tokiu būdu paliekant jaunystės rūbą ir pažvelgiant – kokios tos kitos, senėjimo vertybės? Tad šis darbas ir apie šokantį vyresnio amžiaus žmogaus kūną – moters kūną.

Esate iš šokio pasaulio. Kaip atsitiko, kad nutarėte bendradarbiauti su Gintare Radvilavičiūte – lėlių ir objektų teatro kūrėja, režisiere?

Jaučiau, jog negaliu ir nenoriu šio darbo kurti viena. Galvojau, su kuo Klaipėdoje galėčiau bendradarbiauti. Klaipėdos lėlių teatrą labai mėgstu, augant sūnui, lankydavome spektaklius vaikams, aš pati – suaugusiesiems, mačiau keletą Gintarės darbų.

Lėlių teatro spektakliuose negyvi daiktai, objektai atgyja ir nebesupranti, kas gyva, o kas ne, išsitrina ši riba. Ši iliuzija, magija – įkvėpti gyvybę – mane žavi.

Gintarė, man atrodo, yra šios magijos meistrė, jos estetika – švara, grynumas, minimalizmas, detalumas, aiškumas, tvarka, aštrumas – iki nebūties. Patyriau tai kūrybinio proceso metu ir labai džiaugiuosi, ją pasirinkus.

Gal galite skaitytojams papasakoti apie šio spektaklio kūrimo procesus?

2021 m. lapkritį išvykau į 5 dienų rezidenciją Anykščiuose su mintimi pradėti solo darbo paieškas. Pasikviečiau ir Aistę Jančiūtę, kontaktinės improvizacijos šokėją ir nuostabią mokytoją kaip partnerę, norėdama patyrinėti kūno judesio praktikas, instrumentus, mane domino kūno atmintis.

Visas 5 dienas rašiau dienoraštį, aprašydama įvykius, iškylančias temas, judėjimo praktikas, jausmus, mintis, maistą, kuriuo maitinomės, sapnus, aplankytas vietas. Turtingos draugystės dienos.

Gavusi Šeiko šokio teatro pritarimą kurti solo darbą, kreipiausi į dramaturgą Joną Tertelį, jam nurodant kryptis, prasidėjo temų paieškos. Esu jam dėkinga už tas patirtis. Lygiagrečiai susisiekiau su Gintare Radvilavičiūte. Gintarė sutiko.

Klaipėdos lėlių teatras – taip pat. 2023 m. pavasarį Klaipėdos lėlių teatre su Gintare mažais žingsneliais pradėjome objektų, priemonių ir temų tyrimą, paieškas. Dirbome apie mėnesį. Pakvietėme kompozitorę Ritą Mačiliūnaitę.

Tuo metu, Jonas, gaila, negalėjo dalyvauti procese, bendradarbiavimas nutrūko. Po metų, t. y., šių metų pradžioje, pradėjome spektaklio statymo procesą.

Iš to, ką atradome prieš metus, kūrėme scenas, judesio medžiagą, Gintarė sprendė prožektorių galvosūkius, painiojo laidų labirintus. Nešiojo kopėčias, vis lipo...

Tą suvaldytą šviesos ir tamsos stebuklą sunku nupasakoti. Labai kviečiu pamatyti gyvai.

Šiame etape ji pakvietė kolegę dramaturgę, rašytoją Virginiją Rimkaitę, buvo sukurta istorija, grįžome prie Anykščiuose rašyto dienoraščio. Virginija sukūrė nuostabų tekstą, dalis jo skamba garso takelyje.

Kiekviena diena neša savas įžvalgas. Paskutinėmis dienomis prieš spektaklio premjerą, Virginijos ir Gintarės draugijoje, vis labiau gilėjo patyrimas, jog didžiausią galią / stiprybę sukuria gebėjimas išlaikyti begalinį trapumą – taip, kaip gilioje tamsoje brangus šviesos blyksnis, taip, kaip dideliame šviesos sraute brangus ir tamsos, šešėlio pasirodymas.

Spektaklis jautrus, jame daug asmeninių detalių. Kuo Jums jis svarbus?

Įdomus ir labai brangus pats kūrybinis procesas – pažintis su Gintare, Virginija Rimkaite, Klaipėdos lėlių teatras kūrybinio proceso metu tapo mano antrais namais, žmonės ten apsupo dėmesiu, pasitikėjimu, jautria šiluma. Tai didžiausia dovana.

Svarbu buvo matyti, dalyvauti kiekviename proceso žingsnyje.

Stebėti, kaip atsiranda priemonės, judesio kalba, muzika, kaip kuriasi prasmės, ieškoti judesio kokybių, išgirsti Virginijos sukurtą tekstą, vietomis skambančius savo dienoraščio žodžius, matyti, kaip visa jungiasi į visumą, atranda savo vietą, laiką.

Išryškėjo (lyg kontūrai!) dramos ir šokio spektaklių kūrybos principų skirtumai. Tai gera, mano dėmesį, smalsumą, žadinanti patirtis. Skirtingi menai – dramos ir šokio, minties ir kūno, žodžio ir judesio.

Kaip mes jungiamės, sąveikaujame? Manau, šokio menas, kaip ir bet kuris kitas, yra arti beprotybės, klajojantis po begalinį pasąmonės / chaoso lauką, rizikuojant būti užlietam, prarytam… Chaosas / išmintis, tamsa / šviesa, meilė / nemeilė – viena be kito neegzistuoja. Gal kartais turime nuskęsti viename, kad atpažintume kitą..?

Apie ką šiuo spektakliu norite pasidalinti su žiūrovais?

Pastaruoju metu sukasi mintys apie atsitapatinimą. Kontūrai lyg atskiria, kur esu aš, o kur – ne aš.

Tam, kad įvyktų natūralus atsiskyrimas, manau, reikia išgyventi gilų priėmimą, įėmimą į save – susiliejimą, susitapatinimą, užvaldymą ir kurį laiką taip pabūti, o tada tavo gyvybė / esatis pradeda judėti, spurdėti, reikštis ir apsireiškia tai, kas esi – tu nesi negyvas, tu nesi tamsa ir nesi šviesa, nesi baimė, laimė, pyktis, liūdesys, džiaugsmas, viltis ar neviltis, net ir didžiausio siaubo akivaizdoje, visose šiose ir daugelyje kitų apraiškų – kur esi tu?

Gal ne taip svarbu įvardyti atsakymą, kaip būnant visame tame, ką matau, išgyvenu, girdžiu, karts nuo karto tyliai savęs paklausti – o kur aš?

Spektaklyje ir šokis, ir šešėliai. Esate minėjusi, kad šokis – chaosas, kuriame norisi būti. Spektaklyje šokis padeda išlikti, tai lyg gyvenimo atsvara. O kas Jums šokis yra pačiai?

Šokis man yra laikas kūne. Kai šokis artimas autentiškam (arti savos prigimties), tai – klausymasis ir leidimas judėjimui, koks jis tuo metu yra, vykti / pasirodyti.

Tai lyg laikas artimiausioje, savoje gamtoje, kur gyvybė teka, pulsuoja savu ritmu, ciklais pati savaime ar ryšyje su aplinka.

Taip pat šokis man yra disciplina, kurioje aš mokiausi pažinti, priimti, stebėti, leisti, bandyti, sustoti ir t. t. dirbant su kitu ar kitokiu – stilistika, technika, įvairūs principai, metodai, mokytojai, charakteriai – judėjimu / energija.

Disciplina dar gali būti suprantama ir kaip treniruotė, praktika. Tai ir kasdienis darbas, už kurį gaunu algą, iš jos mudu su sūnumi gyvename.

Taip pat šokis man yra mokslas (tyrinėjimo laukas) apie kūnus, jų judėjimą erdvėje ir laike, tame besikuriančius santykius, ryšius, kokybes, būsenas, prasmes.

Na, o menas... tikriausiai atsiranda tada, kai visa tai jungiasi, randa savo vietą, palaiko vienas kitą.

Dėkojame už pokalbį.

Klaipėdos lėlių teatro informacija