Brolis Benediktas: „Širdyje aš pasilieku ir kunigu, ir broliu. Tik dabar jau be formos ir be įžadų.“

Su 73–ejų Benediktu Sigitu Jurčiu kalbamės ne apie išėjimą, o apie perėjimą. Apie pašaukimą, kuris kartais veda į tylą. Apie drąsą palikti struktūrą, bet ne dvasią. Apie gyvenimą, kuris vis dar alsuoja tuo pačiu – brolyste, paprastumu ir tyliu tikėjimu.

Vienuolio–kunigo kelią pradėjote beveik prieš 50 metų. Gimėte, mokėtės ir studijavote Klaipėdoje bei Romoje, vėliau tarnavote ir gyvenote Tadžikijoje, dirbote Šventojo Sosto ambasadoje. Kada ir koks buvo Jūsų pašaukimo momentas tapti dvasininku?

Pašaukimo momentas man nebuvo vienkartinis įvykis, bet ilgas, tylus atodūsis, kuris lydėjo mane nuo vaikystės. Vis grįžtu mintimis į tuos vakarus, kai po gegužinių pamaldų Darbėnų bažnytėlėje likdavau vienas su šviesa, sklindančia nuo altoriaus. Tada manyje kažkas virpėdavo – ne baimė, ne smalsumas, bet švelnus ilgesys būti arčiau Dievo.

Lūžio taškas įvyko Klaipėdos onkologiniame dispanseryje, kur mano teta Bernadeta dirbo vyr. seserimi.  Kartą ji savo kolegėm prasitarė, jog meldžiasi už mane, kad užaugęs būčiau geras onkologinių ligonių gydytojas. O viena iš jų, neprisimenu jos vardo, palinkėjo man tapti kunigu, nes taip padarysiu daugiau gėrio žmonėms.

Man pašaukimas atėjo ne kaip balsas iš dangaus, o kaip dovanojama kryptis. Supratau, kad tai nebus lengvas kelias, bet… pilnas prasmės. Buvo gūdus sovietmetis, išdrįsau sau tarti „taip“ kunigystės tarnystei – ne didvyriškai, o su virpančia širdimi. Ir kuo labiau augau, tuo labiau jaučiau, kad negaliu gyventi tik sau.

Papasakokite, prašau, kokios patirtys vienuolyne Jums buvo pačios brangiausios?

Gyvenimas su kitais žmonėmis – ne pasirinktais, o dovanotais – išmokė mane priimti, atleisti, dalytis, nesitikint atlygio. Kiekviena bendros maldos akimirka, praleistas laikas kartu, paprasti buities darbai, rožyno priežiūra – visa tai formavo manyje suvokimą, kad gyvenimas nėra projektas, o dovana, kuria reikia dalintis.

Labai brangios buvo tylos valandos. Vienuolyne suvokiau, kad tyla – tai ne tuštuma, o Dievo buvimo tankmė. Tyloje išgirdau ir savo širdį, ir kvietimą būti tikru – nevaidinant, neapsimetant, netylint iš baimės, bet buvimu, kuris priima ir šviesą, ir šešėlį.

Labai branginu ir laiką su tais, kurie kentėjo – ligoniai, vieniši, praradę viltį. Jų akys dažnai man tapdavo Evangelija. Buvimas šalia jų mokė ne žodžiais, o buvimu liudyti Dievo artumą. Ir dar – paprastumas. Gyvenimas be pertekliaus išlaisvina. Tai ne asketizmas iš įtampos, o gyvenimas su mažai, bet pilnai.

Brangiausios patirtys – ne didingi momentai, o tylūs žingsniai, kurie per ilgą laiką suformavo mane taip, kaip upelis lėtai šlifuoja akmenį.

Jau kurį laiką viešumoje Jus matome be vienuolio abito. Kaip visuomenė turėtų suprasti šį Jūsų pokytį–ženklą?

Tai – tylus, bet labai asmeniškas ženklas. Ne atsisakymas, o grįžimas prie esmės. Abitas man visada buvo ženklas – priklausymo, pasišventimo, buvimo bendrystėje su broliais ir Bažnyčia. Tačiau atėjo laikas, kai pajutau, kad dabar noriu būti tarp žmonių kaip vienas iš jų, be išorinio atpažinimo ženklo, bet su tuo pačiu vidiniu pašaukimu.

Kai kurios kelionės reikalauja tylos, kai kurios – nuogo buvimo. Tai, kad dabar esu be abito, reiškia, kad palikau Mažesniųjų brolių ordino bendruomenę. Tai tarsi Šv. Pranciškaus gestas – nusivilkti viską, kas trukdo būti ir nuoširdžiai mylėti.

Visuomenei tai gali būti ženklas, kad buvimas Dievo vaiku nesusiveda į rūbą ar titulą. Jis gyvas tada, kai gyvas žmogaus ryšys su Dievu ir artimu. Noriu būti arčiau tų, kurie nesuranda vietos bažnyčios suoluose, kurie bijo „dvasiškumo“, bet alksta tikrumo. Mano pokytis – tai kvietimas į dialogą, į brolybę be barjerų.

Tad jei matote mane be abito – matykite ne trūkumą, o pasirinkimą. Būti neprarastu, bet paprastu. Būti arčiau. Tiesiog būti.

Kas paskatino priimti sprendimą palikti vienuoliją? Ar tai buvo vienas konkretus įvykis, ar ilgesnis vidinis procesas? Kokios to priežastys?

Tai nebuvo vienas staigus įvykis. Tai buvo ilgas, kartais skausmingas, bet ir labai išlaisvinantis vidinis procesas. Tarsi medis, kuris ilgai brandina sprendimą mesti lapus rudenį – ne iš nevilties, bet iš vidinės brandos, iš būtinybės augti kita kryptimi. Metai vienuolyne buvo kupini dovanos. Bet ilgainiui pajutau, kad Dievas mane kviečia dar giliau – ten, kur nebereikia saugumo formų, kur buvimas su Juo turi būti nebe remiamas bendruomeniniu rėmu, o išgyvenamas visuotinesniu, laisvesniu būdu.

Vienas lemiamų lūžių buvo suvokimas, kad lieku ištikimas savo pašaukimui tik tada, kai einu iki galo jo tiesa. Ir ta tiesa man kalbėjo: „Laikas išeiti. Ne iš išdavystės, bet iš meilės.“ Tai nebuvo pabėgimas, tai buvo perėjimas. Tarsi išeiti iš vienuolyno pastato, bet ne iš dvasios. Nuo vaikystės man svarbiausias buvo tikrumas – stovėti Dievo akivaizdoje neapsimetant. Ir kai pajutau, kad abitas, kuris anksčiau buvo mano odos dalis, dabar pradeda slėpti, o ne liudyti tiesą – supratau, kad laikas.

Man 73 metai. Savo širdyje aš pasilieku ir kunigu, ir broliu. Tik dabar jau be formos, be įžadų, be celibato, bet su tuo pačiu troškimu: būti arčiau žmogaus, arčiau Gyvenimo. Ir – arčiau Dievo, kuris kalba tyliai, tyliai, kai lieki be nieko.

Tai labai gilus ir rimtas sprendimas. Kokie Jums buvo didžiausi iššūkiai šiame sprendime – asmeniniai, dvasiniai, praktiniai?

Didžiausi iššūkiai? Jie buvo visur – kūne, širdyje, maldoje, tarnystėje, kūryboje, net sapnuose. Palikti vienuoliją, kuriai atidavei penkis dešimtmečius, nėra sprendimas, kurį priimi be drebėjimo.

Asmeniškai, sunkiausia buvo atsisveikinti su tuo, kas ilgą laiką buvo mano tapatybės pamatas. Vienuolija – tai ne tik institucinė priklausomybė – tai broliai, maldos ritmas, bendras stalas, bendras gyvenimo kvėpavimas ir bendruomenė, kuri susiburia ir maitinasi brolijos meile, viltimi, tikėjimu. Vis dėlto supratau, kad aš savo dalį jau esu atlikęs.

Dvasiškai, iššūkis buvo nepasiduoti kaltės jausmui. Nes klausimų viduje ir išorėje daug: „Ar tu nepalikai Kristaus ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio?“,  „Ar tu neišdavei Bažnyčios?“, „Ar čia ne tavo silpnumas?“. Bet ilgose tylos valandose atėjo atsakymas: nepalikau, o išdrįsau likti su Juo be saugiklių! Tai buvo perėjimas iš priklausymo Dievui per struktūrą – į tiesioginį, asmeninį santykį, kuris reikalauja dar daugiau atvirumo ir atsakomybės.

Praktiškai, dabar man reikia viską mokytis iš naujo: kur gyventi, kaip išsilaikyti, ką daryti, kai nebesi oficialiai reikalingas. Bet tame slypi ir malonė – patirti, kad Dievas tikrai pasirūpina. Ne visada taip, kaip norėtum, bet visada taip, kaip reikia.

Tai pats didžiausias iššūkis mano gyvenime: aš išdrįsau gyventi tikėjimą be uniformos, be saugių rėmų. Bet ir didžiausia dovana – pamatyti, kad Jis eina kartu. Vis dar kartu. Ir dar arčiau nei anksčiau.

Kaip reagavo Jūsų bendražygiai vienuolyne? Ar sulaukėte supratimo ir palaikymo? Ką jie sakė, sako?

Reakcijos buvo įvairios – kaip ir širdys. Vieni broliai tyliai apkabino – jų tyla buvo pats švelniausias palaikymas, net jei žodžių trūko. Dar kiti – tyliai atsitraukė. Ir tai suprantu.

Buvo ir tokių, kurie man pasakė: „Tu vis dar mūsų vilties brolis.“ Tokie žodžiai – kaip vanduo dykumoje. Nes kai eini keliu, kurį renkiesi vienas, labai svarbu žinoti, kad kažkas vis dar tiki tavo širdimi, net jei nebesidalini ta pačia stogo linija.

Tad ar sulaukiau supratimo? Kai kur – taip. Kai kur – dalinio. Kai kur – tylos. Bet visur jutau, kad tai jau ne mano kontrolės erdvė. Aš nesiekiau būti suprastas. Siekiau būti ištikimas. O tikroji brolystė – jei ji brandi – anksčiau ar vėliau tą ištikimybę atpažįsta. Gal ne iškart, bet tyliai. Kaip bręsta vynas – lėtai, bet tikrai.

Vienuolija – tai šeima. Ir kai kažkas iš jos išeina, tai skaudina. Nors išeini ne iš meilės stokos, bet kaip tik iš troškimo likti ištikimam tai meilei, kuri nebepaklūsta formoms.

Kaip manote, ar visuomenė supranta vienuolių sprendimą palikti ordiną? Ar tai vis dar laikoma tabu?

Visuomenė, o ypač tikinčioji jos dalis, dažnai tikisi aiškių atsakymų, griežtų ribų: ar tu dar vienuolis, ar jau ne? Ar dar priklausai vienuolijai, ar jau palikai? Tarsi tikrumas būtų matuojamas naryste, o ne gyvenimo tiesa. Tokie sprendimai – vis dar lyg tabu, apie juos kalbama puse lūpų, dažnai su nuosprendžio atspalviu.

Bet gal atėjo metas išmokti klausytis ne pareigybių, o širdies istorijų. Ne visi pašaukimai tęsiasi vienuolijoje, bet tai nereiškia, kad jie nutrūko. Kartais jie keičia formą tam, kad išliktų ištikimi savo esmei.

Etiketės – tai trumpiniai. O žmogaus gyvenimas – tai ilgas, vingiuotas sakinys, dažnai kupinas tylos ir netikėtų posūkių. Klausydamiesi vieni kitų ne per prizmę „liko ar išėjo“, bet per širdies kelią, galėtume pamatyti daugiau – ne sprendimą, bet drąsą būti tikru.

Prisimenu Šv. Pranciškų Asyžietį, kuris nuogas stovėjo prieš vyskupą ir savo tėvą, ištardamas: „Nuo šiol nebeturėsiu jokio tėvo žemėje – tik Tėvą danguje.“ Jis paliko ne tik turtą, bet ir savo padėtį, savo buvusią tapatybę – kad būtų laisvas mylėti. Ne iš maišto, bet iš meilės Tiesai.

Kartais pasilikti ištikimam Dievui – reiškia žengti toliau nei leidžia tvarka. Ir tai nėra išdavystė. Tai tylus, kartais skausmingas, bet labai tikras tęsinys. Todėl svarbu kalbėti. Ramiai, be kartėlio, be teisimo. Dalintis iš vidaus. Nes galbūt kažkam, kuris tyliai neša savo abejonę ar skausmą, tai taps vilties ženklu – kad Dievas nepalyginamai platesnis už bet kokias mūsų formas. Ir kad Jo ištikimybė mums nesibaigia niekada.

Ką pats norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie šiuo metu išgyvena panašias abejones ar lūžius gyvenime?

Norėčiau pasakyti labai paprastai ir nuo širdies: nebijokite klausytis savo širdies, kai ji ima kalbėti kitaip. Nes dažnai Dievas keičia toną, bet ne meilę.

Abejones, vidinius lūžius ir tylų nerimą daugelis išgyvena, bet bijo pripažinti – net sau. Ypač, kai aplinka tikisi stabilumo, aiškumo, nuoseklumo. Bet dvasinis gyvenimas – tai ne tiesi linija. Tai kelias su vėjais, nuokalnėmis, išsišakojimais. Ir kartais tik per drebėjimą žmogus pasiekia tikrąjį gylį.

Nesmerkite savęs. Abejonė – tai dar ne neištikimybė. Kartais ji yra tikėjimo gilesnės šaknys. Ir net jei tenka kažką palikti, išeiti iš senų rėmų, atminkite: Dievas neišnyksta, kai sugriūva tai, prie ko buvome įpratę.

Svarbiausia – nevaidinti. Nevaidinti nei sau, nei Dievui. Verčiau drąsiai sakyti: „Aš nebežinau“, „Aš ieškau“, „Aš klausausi“. Toks nuoširdumas – jau malda.

Ir dar vienas dalykas: jūs nesate vieni. Net jei išeinate vieni, net jei niekas nesupranta – Dievas eina kartu. Ne kaip sargas, bet kaip bičiulis, kuris nepalieka net tuomet, kai viskas išslysta iš rankų.

Tad jei gyvenate lūžyje – būkite švelnūs sau. Leiskite sau eiti lėtai. Ir atminkite – kartais didžiausias tikėjimo ženklas yra ne tai, kad liekame, bet tai, kad išdrįstame žengti į nežinią, pasitikėdami Meile, kuri vis tiek mus ves.

Ar palikdamas ordiną vis dar jaučiatės artimas tikėjimui? Kaip pasikeitė Jūsų santykis su Dievu?

Evangeliniam tikėjimui jaučiuosi artimesnis nei bet kada anksčiau. Gal skamba paradoksaliai, bet palikdamas ordiną, nepalikau tikėjimo Jėzaus skelbta žinia – priešingai, įžengiau į jo gelmę.

Vienuolijoje tikėjimas dažnai gyvena kartu su religine struktūra, taisyklėmis, ritmu. Tai dovana – bet ilgainiui pajutau, kad tam tikri rėmai ima užgožti gyvą ryšį. Atėjo laikas, kai norėjau melstis ne todėl, kad „laikas melstis“, bet todėl, kad širdis kviečia. Šiandien esu su Dievu ne kaip pareigūnas, o kaip sūnus.

Po išėjimo mano santykis su Dievu tapo tyliau artimas. Ne toks apibrėžtas, bet tikresnis. Malda – tai nebe forma, o kvėpavimas. Dievas – nebe „ten“, o „čia“: susitikime su žmogumi, akimirkos trapume, net abejonėje.

Jaučiu, kad mano tikėjimas dabar mažiau „teisingas“, bet daug labiau tikras. Nes jis nebesiremia išoriniu patvirtinimu. Jis paremtas vidiniu pažinimu: kad Dievas myli ne už tai, ką darau ar kaip atrodau, o už tai, kad esu.

Ir tai išlaisvina. Padeda pamatyti Dievą ne tik altoriuje, bet ir benamio akyse, vaiko šypsenoje, savo pažeidžiamume.

Tad jei klausiate, ar jaučiuosi artimas tikėjimui – atsakau: taip. Tik dabar jis man primena upę, kuri išsiliejo iš kanalo ir ėmė tekėti laisvai. Lėčiau, giliau, tyliau – bet į tą pačią jūrą.

Kaip dabar matote savo pašaukimą – ar jis išnyko, ar tiesiog keičia formą?

Mano pašaukimas neišnyko. Jis tiesiog keičia formą – kaip liepsna, kuri iš aukštos žvakės pereina į žariją, bet vis dar šviečia ir šildo.

Pašaukimas – tai ne institucinis statusas ar pareigos. Tai vidinis šauksmas: būti Dieve, būti dėl žmogaus išlikimo, būti tikram. Ir šis šauksmas manyje vis dar gyvas – gal net gilesnis, nes dabar jis neturi kuo prisidengti.

Anksčiau mano pašaukimas reiškėsi per konkretų kelią – per pranciškono abitą, bendruomenę, kunigo tarnystę. Dabar jis reiškiasi per buvimą šalia, per klausymąsi, per tylų liudijimą, kartais – per vienatvę, kuri tampa maldos vieta.

Dabar vis labiau suvokiu: pašaukimas nėra tai, ką vieną kartą atrandi ir laikai kaip pažymėjimą. Tai yra kelionė, gyva ir kintanti. Jis kartais primena paukštį, kuris palieka lizdą – ne tam, kad pamirštų – jam laikas plačiau išskleisti sparnus skrydžiui.

Tad mano pašaukimas dabar – įsiklausyti, būti šalia ieškančių, būti tikrumo liudytoju. Ne iš viršaus ir ne iš apačios, o esant šalia. Ne mokytoju, o kelionės bičiuliu. Ir tai man atrodo ne mažiau šventa už stovėjimą prie altoriaus. Gal net šventesnė – nes dabar kiekviena diena yra altorius.

O kas toliau? Kokius ateities planus turite? Ar jau žinote, kokioje srityje norėtumėte save realizuoti?

Mano ateities planai šiandien – tai daugiau kryptis nei konkretus žemėlapis. Bet viena žinau aiškiai: noriu būti naudingas ten, kur reikalingas tikrumas, tylus artumas ir žodis, kuris paliečia širdį.

Turiu troškimą toliau rašyti – dalintis savo patirtimi, refleksijomis, liudijimu, kuris gali padėti kitiems atpažinti savo kelią. Žodžiai man visada buvo ne tik priemonė, bet ir malda, sielos forma. Baigiau rašyti pjesę – Brolio Benedikto išpažintis. Premjera numatyta Klaipėdos dramos teatre sausio 4 d.

Taip pat noriu būti šalia žmonių, kurie išgyvena ribines situacijas – netektį, abejonę, tikėjimo krizę. Noriu būti jų klausymosi draugas, ne kaip „specialistas“, bet kaip žmogus, kuris pats ėjo per lūžį ir liko gyvas.

Svarbi man ir kūryba – tiek žodžio, tiek vaizdo. Galbūt tai taps tiltu tarp dvasinio pasaulio ir šiuolaikinio žmogaus jautrumo. Man patinka kurti tai, kas išlieka – tyliai, bet giliai.
Ir dar – noriu būti arčiau gamtos, nes ten dažniausiai girdžiu Dievo kvietimą. Galbūt tai bus sodas, mažas tylos namelis, erdvė sielos priebėgai, kur žmogus gali sustoti, pakvėpuoti, sugrįžti.

Nesiekiu karjeros ar didelių projektų. Mano planas – būti tikram, prieinamam, gyvam. Ir dalintis širdimi. Tiek, kiek jos turiu. Ir tik tiek, kiek reikia.

Ačiū už pokalbį.