Darius keliauja ten, kur patekti gali ne kiekvienas: apie plaukiojantį „Michelin“, nusibostančius pingvinus ir „Titaniką“

Prisimindamas savo kelią link tapimo mokslininku, Darius šypsodamasis sako, kad tai nutiko jau labai seniai. „Baigiau Vilniaus universitetą. 

Dar būdamas studentas, pradėjau dirbti Fizikos institute. 1997-aisiais apgyniau disertaciją ir dar po kelerių metų, 2001-aisiais, išvažiavau į Airiją, kur gyvenu ir dirbu iki šiol“, – pasakoja D. Čeburnis, kuris tyrinėja atmosferos aerozolius.

Interviu „Delfi“ Darius pasidalijo įspūdžiais iš neseniai vykusios ekspedicijos Arkties vandenyne, prakalbo apie protu nesuvokiamai tirpstančius ledynus ir plaukimą per pavojingiausiu laikomą Dreiko sąsiaurį. 

Papasakokite, kaip atsidūrėte tokiame atokiame krašte? 

– Tai buvo ilgesnio plano dalis. Dar 2019 metais su Pietų Korėjos mokslininkais sutarėme kažką daryti bendrai. Jie turi gerą infrastruktūrą bei logistiką, o mes – gerą mokslinį įdirbį. 

Taip viskas prasidėjo, bet reikalus pristabdė pandemija. 2022 ir 2023 metais jau vykau į Antarktidą. 

– Kaip vyksta tokios kelionės, kiek laiko jos trunka? 

– Tokios kelionės yra visiškai išskirtinės, ir šias vietas gali pamatyti tik todėl, kad esi mokslininkas. Kelionės būna ilgos – reikia nuskristi į patį piečiausią Pietų Amerikos tašką, tuomet laivu perplaukti Dreiko sąsiaurį, kas trunka porą dienų ir stipriai banguoja, arba galima lėktuvu perskristi į prie Antarktidos esančią salą.

Ten yra daug stočių – tarp jų ir Pietų Korėjos. Be to, kai į Pietų pusrutulį išskrendi žiemą, Pietų Amerikoje patenki į visišką vasarą su 30–40 laipsnių karščiu, tada skrendi į pietus, kur jau daugiau mažiau ruduo arba pavasaris.

Tuomet skrendi į Antarktidą, kurioje yra vasara, bet, žiūrint mūsų masteliais, žiema. Tai yra visiška egzotika jau vien pagal klimato zonas.

Vykti į Arktį taip pat sudėtinga. Iš Airijos teko skristi į Aliaską, o Aleutų salose įsėdau į ledlaužį, kuriame iš viso plaukė 70 žmonių. 

Pilna ekspedicija trunka maždaug keturis mėnesius, tačiau aš pasiryžau tik svarbiausiam etapui – vienam mėnesiui. 

– Kaip atrodo dienos ten atvykus? Ar turite kažkiek laisvo laiko, ar visos jėgos atiduodamos mokslui? 

– Nelabai yra laisvo laiko. Žinoma, priklauso nuo to, kuo užsiimi. Sakykime, jūrų biologai tiria vandenynų vandenį, organizmus, bakterijas, virusus. Bandiniai renkami ten, kur numatyta, o tai gali būti ir naktį, ir dieną, ir anksti ryte. 

Šie žmonės dirba be jokių išeiginių, kaip gamykloje. Jie patys sako, jog tai yra jų pagrindinis metų darbas – vėliau viskas ramiai vyksta laboratorijose. Kiti mokslininkai, kurie nėra tiek fiziškai priklausomi nuo tyrimų vietų, kur sustoja laivas, gyvena pagal kitokią rutiną, bet darbas vyksta nesustojamai. 

Aišku, visi turi laisvą minutę, tačiau tai ne kruizinis laivas – čia nėra, ką veikti. Yra sporto salė, sauna, galima pasportuoti, bet diskotekų nebūna. Nors, kai plaukiau su ispanų laivu į Antarktidą, buvo bent trys diskotekos, nes ispanai be linksmybių negali ištverti. 

O kalbant apie maistą, ši kelionė buvo visiškai nereali – Pietų Korėjos ledlaužyje laukė stebuklinga virtuvė. Net neįsivaizdavau, kad bus tokio lygio, tai buvo plaukiojantis „Michelin“ restoranas. 

Korėjiečiai tiesiog religingai žiūri į maistą, nes jiems tai kultūros dalis. Jie Antarktidos stotyje, kuri veikia ištisus metus, turi šiltnamį, kuriame augina daržoves, nes jos yra esminė Korėjos virtuvės dalis. Jokia kita šalis neturi tokio požiūrio į maistą. Na, gal Malaizija, bet ji neturi poliarinių tyrimų.

– Teko girdėti, kad pastaruoju metu į tokius kraštus nukeliauti gali ir turistai. Kaip buvo jūsų atveju – plaukė tik mokslininkai? 

– Moksliniai laivai iš principo neima turistų, gali būti vienetiniai susitarimai, bet tai būna absoliučiai retai. Kiek girdėjau, rusų ledlaužiai priima turistus, tačiau, manau, tai nebūtų pati mėgstamiausia kelionė, ir, geriausiu atveju, maitintų konservais. 

Visgi į Antarktidą plaukia vadinamieji kruizai. Ten gali nuvykti bet kas, kas turi maždaug 10 tūkst. eurų, ir pamatyti tai, ką išvysta mokslininkai. 

Žinau, jog yra nuvykę ir lietuviai – Antarktidoje išvystytas turizmas, ten patekti nėra kažkas ypatingo, nors tai ir išskirtinė kelionė bet kam. O į Arktį patekti ypatinga – ten realiai galima nuvykti tik su ledlaužiu. Kruiziniai laivai plaukia tik pakraščiais prie žemyno, todėl žmonės nepamato ledynų, ir tai nėra tikrasis Arkties vandenynas. 

– Koks vaizdas pasitinka atplaukus į galutinį tašką – tik ledynai ir vanduo, kaip daugelis įsivaizduoja? 

– Įspūdžių būna tikrai užtektinai. Antarktida įspūdinga dėl to, nes tai yra atskiras žemynas, gyvūnija. Iš pradžių stebina pingvinai, kurie vėliau greitai nusibosta, kadangi jų itin daug. 

Be to, į Antarktidą keliauji ne dėl pingvinų – jų galima pamatyti ir Pietų Amerikos pietuose, Pietų Afrikoje ar Naujoje Zelandijoje, kur juos, beje, aš pats pirmą kartą pamačiau gamtoje dar 2003 metais. 

Man Antarktidoje didžiausią įspūdį paliko ledkalniai. Žinai, kaip jie atrodo, kaip mokslininkas supranti, iš kur jie atsiranda, tačiau kai pamatai gyvai, jie būna tokių nerealių spalvų, dydžių, formų...

Arktyje labiausiai įsiminė plaukimas ledlaužiu – tai yra neįsivaizduojamas dalykas. Žmonės nelabai žino, kaip jis plaukia ir laužo. Ta galybė, jėga... Supranti, jog laivas yra vienas viduryje niekur – tai užburia. Iš tiesų, plaukimas nėra itin malonus – tai egzotika, bet miegoti nelabai smagu. 

Viskas dreba, vibruoja. Jausmas toks, lyg su vežimu važiuotum per duobėtą kelią. Vis dėlto prie visko pripranti ir vertini gyvenimo suteiktą galimybę grožėtis užšalusiu vandenynu. 

Be to, Arktyje ir Antarktidoje vasarą būna poliarinės dienos, kai nenusileidžia saulė. Vidurnaktį šviečianti saulė irgi yra egzotika. Na, ir, žinoma, baltosios meškos Arktyje, kurių, beje, nėra itin daug ir pamatai tik vienetus. 

Jos lėtai po vieną vaikštinėja ant ledo ir medžioja ruonius, bet kai reikia, labai greitai bėga trumpesnius atstumus. Jos yra didžiausias Arkties regiono plėšrūnas, todėl saugiausia pamatyti nuo ledlaužio borto. 

Čia vertėtų priminti, kuo skiriasi Arktis ir Antarktida, nes dažnai žmonės painioja. Arktis yra aplink Šiaurės ašigalį, o Antarktida – aplink Pietų ašigalį. Arkties pavadinimas yra kilęs iš graikų žodžio „arktos“, kas reiškia mešką, Antarktida yra kilusi iš žodžio „anti-arktos“, t. y. ten, kur nėra meškų. 

Antarktida atsiskyrė nuo kitų žemynų prieš 30 mln. metų, kai meškų dar nebuvo, o atsiskyrusi visa apledėjo, todėl Antarktidoje gyvena tik tie gyvūnai, kurie plaukioja – pingvinai, ruoniai, banginiai, arba paukščiai, galintys toli skristi, kaip albatrosai. – Pastaruoju metu daug kalbama apie klimato kaitą. 

Nors jus džiugino ledynai, ar pastebėjote, kad jie keičiasi? 

– Tai absoliučiai matosi. Protu nesuvokiama, kaip viskas ištirpę. Ledas pastoviai traukiasi. Dabar, kad pamatytum tikrąjį užšalusį Arkties vandenyną, turi plaukti prie 80-o laipsnio Šiaurės platumos, kai anksčiau užtekdavo prie 70-o, arba ledas tiesiog jungdavosi su žemynu beveik ištisus metus. 

Tikrai viskas šyla ir, kas blogiausia, Arktis šyla dvigubai greičiau nei likęs pasaulis. Tai, žinoma, yra bėda, ir tos bėdos taip greitai nesustabdysi. 

Apsukti gamtos procesų, kad šiandien nusprendei ir rytoj jau rezultatas, nepavyks. Reikia dešimtmečių pastangų. Dėl to reikalingi tyrimai, jog vis geriau suprastume, kaip tai vyksta bei kokiu greičiu.

– Jau šiek tiek užsiminėte apie kylančius iššūkius per tokias ekspedicijas. Kokių dar būna sunkumų? 

– Laiko juostos: pavyzdžiui, Aliaskoje yra 9 valandų skirtumas su Airija, su Lietuva – 11 valandų, todėl pabendrauti su žmonėmis namie jau sudėtinga. Taip pat bangavimas. Kas turi jūros ligą, patiria problemų – aš jos neturiu. 

Ledlaužiu plaukti taip pat nėra malonu, bet tuomet suvoki, kad tai unikali patirtis, todėl mažiau kreipi dėmesį. 

– Kiek tokios ekspedicijos yra pavojingos? 

– Galbūt yra kažkiek pavojų, bet, kaip ir visi laivai, ledlaužiai tuo labiau turi visas apsaugos priemones. Visi laivai vieni apie kitus žino – nėra taip, kad esi visiškai vienas Arkties vandenyne. 

Nutikus nelaimei, žmonės plūduriuotų gelbėjimo valtyje, kuri aprūpinta maistu, degalais trims dienoms, bei lauktų pagalbos. Pavojus yra minimalus. Visi laivai tikrinami, žino, kur plaukia, ką daro. Technologijos leidžia pamatyti viską anksčiau nei atsiranda koks įtrūkimas. 

Čia ne koks „Titanikas“, kur atsitrenkė į ledą ir nieko nematė. Taip jau nebėra. – Sakėte, kad esate plaukęs ir per Dreiko sąsiaurį, kuris laikomas pavojingiausiu. Papasakokite, koks buvo jausmas, ar tikrai taip blogai, kaip kalbama? – Ten plaukti tikrai nekas. 

Mažiems laiveliams, jachtoms yra pavojingiau, todėl jūreiviai vengia Dreiko sąsiaurio bei renkasi Magelano sąsiaurį. Dideli laivai tiesiog stipriai siūbuoja. Bangos ten būna beveik visada. Tai yra nemalonu net tiems, kas turi minimalią jūros ligą, nes plauki palei bangą, kas yra blogiausias supimo variantas.

Nėra pavojaus, jog nuskęsi, bet yra jūros liga, kuri čia pati blogiausia. Dėl to tiems, kas nori pamatyti Antarktidą komfortiškai, siūlyčiau rinktis skrydį į Antarktidą, taip ir greičiau, ir jūros ligos nepatirsite, nes iš anksto žinoti, ar nesergi jūros liga, praktiškai neįmanoma. 

Atviro vandenyno bangos yra visiškai kitokios nei, sakykime, uždaroje Baltijos jūroje. Man jūreiviai yra pasakoję, kad nėra žmonių, neturinčių jūros ligos, tiesiog yra skirtingo aukščio bangos, kada liga pasireiškia. 

Mano atveju, esu beveik kaip jūreivis, galiu ir audroje išgyventi, kaip kartą yra nutikę, nors pirminius jūros ligos požymius ir aš atpažįstu. 

– Ką jums pačiam reiškia tokios kelionės, ką jos suteikia, išmoko? 

– Supranti, kad teisybė sakoma patarlėje, jog žmogus ir kariamas pripranta. Atrodo, jau įvairiausių iššūkių, problemų buvo, bet, kaip įmanoma prie visko priprasti, tai tikrai pasitvirtina. 

Taip pat supranti, jog planeta yra milžiniška, o žmogus mažas. Be to, pamatai, kad žmonės gali gyventi ten, kur nepagalvotum, jog įmanoma. Toje pačioje Aliaskoje – pačioje šiaurėje yra siaubingos sąlygos, tačiau, pasirodo, kažkaip gyvena. 

Galiausiai, tai yra egzotika, gyvenimo patirtis, kai pamatai, ko nesi matęs. Įspūdžiai lieka visam gyvenimui, yra ką papasakoti kitiems.

– Kas toliau, ar jau yra suplanuota kitų ekspedicijų? 

– Šiuo metu ne, bet tai nereiškia, kad nieko nebus. Nėra viskas taip paprasta, nes sudėtinga logistika, o ir nuo žmogaus priklauso – aš tikrai nejaunėju. Norint keliauti į tokias vietas, reikia būti visiškai sveikam. 

Prieš vykstant, būna sveikatos patikrinimai, nepriima ligotų, problemų turinčių žmonių. Ligoninių nėra nei Antarktidoje, nei Arktyje ir bet koks rimtesnis negalavimas ar liga yra didelė problema, nes pagalbos greitai nebus, o ir ekspedicijos planas būtų suardomas. 

– Ar turite svajonių, kokias vietas dar norėtumėte pamatyti? 

– Kuo daugiau pamatai, tuo daugiau nori. Aš esu buvęs visuose pasaulio žemynuose ir vandenynuose, bet tai nereiškia, kad jau viską mačiau bei galiu gulėti ant sofos. Supranti, jog ir ten dar būtų įdomu, ir ten. 

Kai esi smalsus, akys nori daug ir įspūdžių niekada negana. Yra daugybė gražių vietų, jų niekada nepritrūks – mūsų planeta yra milžiniška, o aš esu laimingas aplankęs nemažai jų. 

Tai, kad žmogus aplankys visas šalis, dar nereiškia, jog nuodugniai viską ištyrinės – jis ten tik įkels koją. Kelionės yra nuostabus dalykas, nes pamatai kitas kultūras, kitokį maistą, o tai plečia akiratį, pasaulėžiūrą, todėl visiems rekomenduoju keliauti. 

Pinigai yra svarbūs tik tiek, kiek leidžia keliauti. O aš, turėdamas profesiją, leidžiančią keliauti, jaučiuosi likimo apdovanotas.