Erlanda Tvarijonienė: „Aš pamilstu žmogų, su kuriuo dirbu“

Muzikos pedagogė Erlanda Tverijonienė jau per trisdešimt metų Klaipėdoje ugdo vaikų talentus, puoselėja jų asmenybes.

Mokytoja moko populiariosios ir džiazo muzikos dainavimo, vadovauja Eduardo Balsio menų gimnazijos chorui, o Jeronimo Kačinsko muzikos mokykloje - ansambliui „Vocalis“.

Interviu mokytoja atvirauja apie savo mokytojavimo patirtis, pasakoja apie kartais iškylančius sunkumus bei nuolat besikeičiančius mokinius.

Mokytoja, darbas su jaunimu turbūt atjaunina ir jus pačią?

Taip, darbas su vaikais ir jaunimu įlieja jaunatviškumo. Jei sėdėčiau kokiame nors biure ir kažką skaičiuočiau, manau, greičiau pasenčiau.

Gal aš klystu, bet kai dirbi su vaikais, jie tiesiog pažadina tavyje jaunatvišką dvasią, papildo jaunos energijos. Tu privalai visados žinoti, kuo vaikai domisi, privalai suprasti juos, ir savaime pats tampi jaunesnis savo dvasia, nors veidrodis sako ką kita (juokiasi).

Mes mokame už savo klaidas. Jeigu tik dirbi ir neskiri laiko sau, gyvenimas už tai lieps sumokėti. Jeigu to nesupranti, tada duos kitus būdus, kaip suprasti.

Šiais laikais vis dar yra mokytojų, kurie visiškai nemoka prisitaikyti prie naujovių. Kaip jums sekasi priimti naujas tendencijas?

Manau, kad daug priklauso nuo paties mokytojo. Aš manau, kad mokytojas neturi teisės užstrigti laike. Tu ateini mokyti naujos kartos: ne jie turi tave vesti, o tu turi juos vesti.

Jeigu nori mokyti, privalai domėtis šia diena, šios dienos aktualijomis, nes kitaip tavo naujienos bus pasenusios. Mokytojas ir jo pasenusios naujienos niekam nereikalingi.

Jei esi mokytojas, negali būti užstrigęs praeityje ir kirmyti. Kartais atrodo, kad mokytojas apskritai neturi teisės pasenti.

Mokytojas negali būti užstrigęs praeityje ir kirmyti vienoje vietoje.

Papasakokite, kaip nusprendėte tapti muzikos mokytoja.

Prisipažinsiu - po mokyklos baigimo netroškau grįžti į mokyklą. Mane į mokyklą atvedė muzika, ne pedagogika. Aš pati mokiausi dar sovietinėje, atšiaurioje mokykloje, kurioje tarpusavio pagarbos tarp mokytojo ir mokinio negalėjo būti (žinoma, su kai kuriomis išimtimis).

Mokinys neturėjo teisės diskutuoti, turėti savo nuomonę, oponuoti ar mąstyti savarankiškai. Mokykloje aš nesijaučiau gerai.

Besimokydama mokykloje norėjau būti psichologe (nusijuokia), bet psichologijos studijoms, žinia, privaloma matematika, o aš paskutiniais metais turėjau gana įtemptus santykius su šia disciplina, tad nusprendžiau iš principo nelaikyti matematikos egzamino ir tiesiog pasirinkau kitą man priimtiną kelią. Mano esybei visados buvo patraukli muzika.

Ar galėtumėte apibūdinti savo ryšį su muzika?

Visada turėjau polinkį muzikai. Nuo vaikystės jaučiau, kad man muzika labai svarbi. Namuose viena šokdavau ir dainuodavau.

Matyt, neužsičiaupdavau ir vaikų darželyje, nes mane ir dar vieną keturmetę „kolegę“ muzikos vadovė nusprendė parodyti rimtai komisijai.

Dabar negaliu spręsti, kiek mes buvome tam paruoštos, tik labai gerai pamenu istorijos finalą. Tądien mano tėveliui buvo nurodyta mane gražiai papuošti ir atvežti į tuometinius pionierių rūmus.erlanda

Tėčiui toliau lydėti mūsų nebuvo leista. Iki šiol matau šį vaizdą: įžengiame į tuščią, tamsią salę, centre - keli susiraukę veidai. Mes, dvi papuoštos keturmetės damos, stovime didelėje tuščioje scenoje nesuvokdamos, ką čia veikiame. Iš salės išgirstame: „Prašom pradėti.“ Įtariame, kad kreipiamasi į mus.

Kiek pastovėjusios, darniai įkvepiame ir... draugiškai garsiai paleidžiame dūdas. Po minutėlės mūsų pasirodymas baigėsi. „Pasiimkite, tėveli, šias artistes“, - šią frazę mano tėtis prisimena ir šiandien.

Abu skaniai juokiamės, prisimindami, kaip tądien prasidėjo ir baigėsi mano dainininkės karjera. Užtat dabar, kai tenka dirbti vertinimo komisijose, visada stengiuosi šypsotis, puikiai suvokdama, kokią informaciją spinduliuoja surūgęs veidas.

Pamenu, kaip mane, keturmetę, mama vesdavosi į koncertus. Man, vaikui, tuomet didelį įspūdį darė Nelės Paltinienės, grupės „Nerija“ koncertai.

Džiugu, kad vaikystėje turėjau tokią prabangą ir visados jutau, jog mano širdyje tai didelė šventė. Kai buvau šešerių metų, tėveliai man nupirko naujutėlį „Weinbach“ pianiną, (kuris man tarnauja iki šiol), pradėjau mokytis muzikos, pirmoje klasėje įstojau į muzikos mokyklą

Minėjote, kad mokydamasi vidurinėje mokykloje nesijautėte gerai. Dabar pati dirbama pedagoginį darbą tikriausiai matote skirtumus, kaip keitėsi mokykla.

Viskas keitėsi radikaliai. Ta mokykla, į kurią aš atėjau dirbti, jau nebuvo tokia, kurioje mokiausi. Mokykla, į kurią atėjau, buvo ieškanti harmonijos tarp mokytojo ir mokinio. Joje žymiai daugiau supratimo bei žmogiškumo.

Taip, kaip keičiasi žmonija, keičiasi ir mokykla. Mano manymu, mokykla turi keistis dar greičiau. Keičiasi vaikai, keičiasi kartos, reikalavimai, net pats požiūris į mokslą

O kur jūs studijavote?

Mano alma mater - Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Klaipėdos fakultetas.

Ar turėjote kokį nors pedagogą aukštojoje mokykloje, kuris jus įkvėpė?

Aš turėjau daug tokių pedagogų, įkvėpusių, paskatinančių. Už tai, kad atėjau į mokyklą, turiu dėkoti Rūtai Girdzijauskienei.

Ji man parodė, jog mokykloje gali būti įdomu, kad mokytojo darbas yra labai prasmingas. Savo kelyje sutikau iniciatyvius, apdovanotus pedagogus ir labai charizmatiškus žmones.

Daugelis dėstytojų paliko šviesų prisiminimą. Ypatingą dėkingumą už įkvėpimą ir perduotą meilę šiam darbui jaučiu savo dėstytojai Daliai Pilipavičienei, beje, kurios anūkus mokiau ir mokau dainavimo.

Tai laikau didžiausio pasitikėjimo ženklu. Kai žmogus tau suteikia tiek daug, smagu, kai gali ir pats kažką duoti. Aukštojoje mokykloje galutinai suvokiau, jog muzikos pedagogika - mano kelias.

O kaip per tą laiką, kol dirbate mokykloje, pasikeitė jaunimas?

Kaita vyksta visuomet. Išmaniosios technologijos pakeitė ne vien vaikus, bet ir suaugusiuosius. Pastebiu, jog dabar vaikai žymiai sunkiau susikaupia, jiems sunku sukoncentruoti dėmesį į vieną dalyką, bet taip yra ir suaugusiesiems.

Nekaltinu technologijų ir neašaroju, jog viskas ne taip, kaip seniau. Technologijos mums atveria daug naujų galimybių. Kaita neišvengiama ir mes tiesiog turime prisitaikyti.

Reikia ieškoti naujų būdų mokyti. Naujajai kartai reikia, kad medžiaga visados keistųsi, keistųsi vaizdai bei metodai. Vyrauja interaktyvumas.

Bet tada daugėja ir darbo?

Žinoma. Dabar reikia giliau apmąstyti, kaip pateikti medžiagą. Tačiau tai yra natūralu. Viskas keičiasi. Bet tai, manau, aktualu bet kurioje profesijoje. Juk ir maisto gamintojas neapsiriboja tik vienu patiekalu, kurį gamindavo prieš dvidešimt metų.

Kiekvienais metais į pasaulį išleidžiate po būrį mokinių. Ar kada nors skaičiavote, kiek esate jų turėjusi?

Kiekvienais metais išleidžiu du ar penkis individualaus vokalo mokinius. Tačiau šis skaičius keičiasi, jei atsižvelgtume į ansamblio ar choro mokinius. Kiek iš viso esu turėjusi mokinių, tikrai negaliu pasakyti. Turbūt daug (juokiasi).

Su kokiomis problemomis susiduriate darbe?

Pasitaiko mokinių, kuriems iškyla įkvėpimo ar noro dirbti stoka. Tai laikau savo kaip mokytojos problema. Todėl laisvalaikiu skaitau daug psichologinės literatūros, domiuosi problemų sprendimo būdais.

Kiekvieną mokinio problemą nešiojuosi su savimi, o skaitymas padeda rasti sprendimą. Va, galbūt tai tiks vienai mokinei, gal šis sakinys padėtų kitam mokiniui. Darau tai su malonumu, nes man be galo įdomu analizuoti. Gal todėl ir norėjau būti psichologe.

Su amžiumi ir problemas sprendžiu kiek ramiau. Suvokiau, kad jos neišvengiamos, tiesiog reikia išmokti jas spręsti. Sau visada patariu nuraminti savo ego ir nepriimti visko asmeniškai.

Reikia suprasti, jog darbo problemos nėra gyvenimo tragedija. Kai buvau jauna, viską priimdavau asmeniškiau ir jautriau. O dabar esu jau kai ko išmokusi.

Turi suprasti, jog mokiniui esi tik laikina stotelė. Sakau sau: padaryk, ką gali geriausiai, ir nesisielok, jei kažkas nepavyko. Prarasti jautrumo nereikia, bet nemiegoti tris paras dėl nesėkmės irgi neprotinga.

Ar turite kokią nors formulę mokydama mokinius?

Vienos formulės tikrai nėra. Kiek jaunų ar mažų asmenybių, tiek ir formulių. Viena formulė tinka vienam mokiniui, kita - kitam. Ilgainiui pajauti, kas tinka konkrečiam vaikui.

Per ilgus metus atsiranda pojūtis. Pradedi jausti, kada tinka vieni metodai, kada - kiti. Pradedi nujausti, kur glūdi vaiko talentas ir kokius gebėjimus reikėtų išryškinti. Kiekvienas mokytojas tą pojūtį išsivysto pats ir individualiai taiko metodus.

Ar kuriate su mokiniais asmeninį ryšį? Maži vaikai juk turi visokių problemų, turbūt daug ko pripasakoja.

Kartais jaučiuosi kaip antra mama. Aš pamilstu žmogų, su kuriuo dirbu. Kai praleidžiu tiek laiko su vaiku, jis tampa labai artimas.

Man yra labai svarbu jį suprasti, pajausti. Noriu, kad jis suprastų ir mane. Tas ryšys tarp mokytojo ir mokinio man yra be galo svarbus.

Ryšys kartais yra net svarbesnis nei kiti pedagoginio darbo aspektai. Yra svarbu, kad iš matematikos mokytojo mokinys išmoktų ne vien skaičiuoti, bet ir daug daugiau.

Muzikoje tai dar ryškiau matyti. Negali išmokyti tokio jautraus dalyko kaip muzika, jei neturi ypatingo ryšio su mokiniu.

Negali išmokyti tokio jautraus dalyko kaip muzika, jei neturi ypatingo ryšio su mokiniu.

Kaip jaučiatės, kai paskambina arba aplanko jau mokslus baigę mokiniai?

Būna labai malonu, kai buvę mokiniai prisimena ir aplanko. Tai nutinka neretai. Labai dažnai sulaukiu žinučių. Smagiausia, kai kviečia susitikti puodelio kavos ir pasikalbėti (nutilsta). Be galo džiaugiasi širdis. Tokiomis minutėmis suprantu, koks prasmingas yra mano darbas.

Manau, kad, nepaisant malonių akimirkų, šiame darbe patiriate be galo daug streso. Turite didelį krūvį, nes dirbate net dviejose mokyklose. Kaip kovojate su stresu?

Turiu prisipažinti, anksčiau sunkiai atskirdavau darbą nuo asmeninio gyvenimo, bet sulaukusi penkiasdešimties tiesiog pradėjau to mokytis.

Seniau, kai grįždavau namo, į vietą, kuri yra tavo ramybės uostas, aš nemokėdavau tiesiog ilsėtis, nieko neveikti ar gulėti ant sofutės.

Visada galvoje virdavo, jog kažkas dar nepadaryta. Aš privalau nuolatos kažką daryti, lyg ilsėtis būtų nusikaltimas. Laikau tai neigiama, o ne teigiama savo savybe.

Ilgainiui supratau, jog aš privalau, be darbo ir be namų ruošos, turėti savo laiką. Turėjau išmokti skirti dėmesį sau, ir tik sau. Išgirsti save, pabūti tyloje su savimi.

Nepulti parėjus kažką daryti, o tiesiog ramiai išeiti į mišką, pažiūrėti į pušis... Tiesiog bent kelias minutes pabūti viena. Džiaugiuosi suvokusi, kad ir be manęs pasaulis suksis. Iš tikrųjų be manęs nepražus nei mokiniai, nei darbas.

Papasakokite apie savo šeimą. Ar jūsų pačios vaikai nepriekaištauja, kad tiek daug dėmesio atiduodate kitiems vaikams - savo mokiniams?

Visų muzikos pedagogų darbas yra nepalankus šeimai (šypsosi): vėlyvos darbo valandos, užimti savaitgaliai (vyksta konkursai, koncertai, renginiai).

Mes, muzikos mokyklų mokytojai, namo grįžtame pusę devynių vakare, kai dažnas tėvas jau migdo savo vaikus. Taigi, jei vaikai maži - problema.

Rimtų priekaištų iš šeimos nesu sulaukusi. Dabar sūnūs jau užaugę, bet vieną liūdną istoriją galiu papasakoti. Tai įvyko seniai, kai mano jaunėlis sūnus lankė darželį.

Šaunioji sūnaus auklėtoja prieš Kalėdas vaikučių grupėje vedė pokalbius apie Kalėdų prasmę ir dovanas.

Auklėtojai paklausus, kokių dovanų per Kalėdas norėtų sulaukti mažieji, mano sūnelis pagalvojęs atsakė: „Norėčiau, kad mamytė mažiau dirbtų.“

Šį faktą sužinojau žymiai vėliau, nei jis įvyko, labai susigraudinau. Širdgėla ir priekaištas sau liko ilgam. Niekada neabejojau savo prioritetais - svarbiausia man yra šeima.

Bet ką darau ne taip, jei mano mažylis svajoja apie tokią netradicinę dovaną? Manau, kad šią pamoką jau išmokau, arba bent dalinai. Dešimtuko sau negalėčiau parašyti, bet aštuonis - drąsiai.

Kaip leidžiate savo ramųjį laiką?

Turiu savo poilsio būdus. Man kaip oro reikia teatro. Negaliu be jo gyventi. Taip pat reikia kelionių ir pušų (pradeda juoktis). Gal dėl to, jog gimiau ir augau Klaipėdoje, labai myliu pušis.

Kai matau jas - kažkas atsitinka. Kažkokie kanalai vaikystės turbūt atsiveria. Aš praeinu pro pušyną, ir visas stresas tiesiog išsivalo.

Kartais, kai važiuoju mašina pro pušynus, truputį pristabdau. Vis noriu lėčiau ir lėčiau važiuoti - noriu pasimėgauti. Po apsilankymo miške jaučiuosi kaip po terapijos. Taip pat laisvalaikiu pradėjau mėgėjiškai tapyti.

Ir pabaigai: ko norėtumėte palinkėti sau ateityje?

Harmonijos. Norėčiau, kad visur vyrautų harmonija: ir namie, ir darbe. Taip pat norėčiau geros sveikatos. Linkiu sau džiaugtis viskuo, ką darau, kad ir kur būčiau.

Svarbu išmokti pagauti tą laimės akimirką, pastebėti, kurie dalykai yra gražūs. Kai sunkios dienos metu susifokusuoji į gerus dalykus, ir namo grįžti laimingas. Manau, kad tai svarbu kiekvienam.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder