Tenka pasiryžti besąlygiškai, kad atlaikytum tūkstantį tokių atmetimų siekiant savo tikslo“, - sako klaipėdietė, prekės ženklo „Salanida“ savininkė Gabrielė Kerpytė, neseniai išpildžiusi savo svajonę ir atvėrusi naujos studijos duris sostinėje.
Gabrielė jau daugiau nei dešimt metų vysto sėkmingą drabužių verslą, augina dešimtmetes dvynukes, o laisvalaikiu banglente skrodžia bangas Baltijos jūroje ir įvairiose kelionėse.
Priėmusi sprendimą užverti „Salanidos“ namų duris Klaipėdos senamiestyje, ji, nors pati liko gyventi uostamiestyje, studiją nutarė iškelti į sostinę ir garsinti pajūrio vardą Vilniuje.
Kūrėja neslepia - nėra viskas tik lengva ir gražu, versle tenka imtis daug rizikos ir kartais jaustis taip, lyg vaikščiotum trapiu ledu.
Svarbiausia - išmokti džiaugtis kiekviena maža pergale ir turėti neišsemiamos kantrybės. Nes viskas ateina su laiku, reikia tik nuosekliai dirbti ir išlaukti.
Gabriele, kaip jaučiatės šiuo metu ir kuo dabar gyvenate, kokiom nuotaikom?
Visų pirma, neseniai buvo mano dvynių dešimtasis gimtadienis. Aš visą laiką sakau, kad pirmiausia esu mama ir mano verslo sprendimai yra smarkiai veikiami mano vaikų ir šeimos gyvenimo būdo.
O šiais metais vyksta toks didelis virsmas tiek asmeniniame gyvenime, tiek versle.
Jau, atrodo, pagaliau kiek atlaisvėja rankos nuo kasdienio sunkaus darbo, su „Salanida“ šiais metais išsikėlėme į Vilnių, komanda čia sparčiai didėja. Tai toks svajonės įgyvendinimo etapas, kai nuo „one man show“ tampame komanda.
Prieš metus atsargiai kalbėjote apie svajonę persikelti į Vilnių. Dabar jūsų studijai sostinėje jau daugiau nei pusė metų. Kaip viskas taip greitai pasikeitė?
Aš galvoju, kad čia iš tiesų esama kažkokios mistikos. Nors niekas to ir nematė bei sakydavo, kaip pas mus Klaipėdos studijoje gražu, tačiau patalpos buvo labai prastos būklės, o praėjusį rudenį daug vargo turėjome - pradėjo varvėti vamzdis, drėkti sienos ir ėmė rastis pelėsis.
Tada atrodė, jog visi ženklai jau rodo, kad atėjo ilgai lauktas laikas kelti studiją į Vilnių. O Vilniaus planą mintyse turėjau prieš kokius gerus trejus metus.
Svarstėme, kad reikia, ir matėme, kad klientūra daugiausia yra iš sostinės. Vienas patalpas buvome radusios ir gerokai anksčiau, tik tada prasidėjo karas ir mes išsigandusios stabdėme nuomos sutarties pasirašymą, supratusios, jog esame mažas gležnas verslas ir toks įvykis gali mus greitai sužlugdyti.
Teko palaukti dar kurį laiką, kol šį pavasarį jau jautėmės pakankamai stabiliai ir atradome būtent tokią erdvę, apie kokią ir svajojome.
Spėju, turėjote labai intensyvų laikotarpį.
Taip, mums reikėjo labai greitai atsidaryti, nuomos sutartį Klaipėdoje nutraukėme vasarį, o Vilniuje atsidarėme jau po mėnesio - balandį.
Buvo intensyvu, reikėjo interjero ir baldų, bet viskas taip sklandžiai sekėsi. Juokais sakėme, kad ieškosime patalpų, kur nereikės net sienų dažyti.
Galiausiai radome dviejų aukštų loftą su vitrininiais langais, 110 kvadratų, kas mums buvo geriausias scenarijus, kokį tik įsivaizdavome.
Gavome patalpas, kuriose reikėjo tik vieną sieną nudažyti - kaip ir norėjome (juokiasi). Nevadiname šios erdvės parduotuve - pirmiausia tai mūsų studija ir kūrybos namai, kur, žinoma, labai laukiame ir savo klienčių.
Pasirinkome alternatyvų Naujamiestį, nes norėjome, kad ir mums, ir klientui būtų patogu mus pasiekti, pasistatyti automobilį bei kurjeriams privažiuoti.
Turbūt momentais reikia išlaukti ir neskubėti, skaityti visatos siunčiamus ženklus. Sostinė mus pasitiko išties gerai ir, nors atsidarėme ne sezono metu, pavasarį, po pusmečio darbo jau galime teigti, kad Vilniuje net blogiausias mėnuo prekyboje yra kaip Klaipėdos geriausias.
Vilniuje net blogiausias mėnuo prekyboje yra kaip Klaipėdos geriausias.
Iš kur sėmėtės inspiracijos interjerui?
Kaip vizualioms estetėms, interjeras mums didelis kūrybinis džiaugsmas, kur galime išreikšti save.
Interjerą kūrėme pačios ir labai norėjome į sostinę atvežti pajūrio dalelę, kuri primintų pasivaikščiojimą kopomis ir miškais bei atspindėtų „Salanidos“ prekės ženklo šaknis.
Labai norėjome į sostinę atvežti pajūrio dalelę, kuri primintų pasivaikščiojimą po kopas ir miškus.
Mano dukrų tėtis gamina ąžuolo masyvo baldus, tad tariausi su juo - turėjau vieną saugų stalo variantą, bet man reikėjo kažko tokio, kitoniško ir ypatingo.
Rinkausi tarp septynių metrų ilgio ąžuolo kamieno lentos ir dviejų metrų skersmens šaknies. Nusprendėme įleisti ąžuolines šaknis Vilniuje, kaip stiprybės simbolį bei pagrindinį interjero akcentą.
Šaknį, kuri sveria beveik 1000 kg, reikėjo išdžiovinti ir apdirbti, atgabenti į Vilnių ir įnešti į vidų.
Gaminome net specialų rėmą, kad ekskavatorius galėtų ją įkelti pro duris. Išskirtinio stalo paruošimo ir kūrimo procesą per mėnesį vadinčiau neįmanoma misija, kuri tapo įmanoma.
Kaip sekasi tvarkytis su perdegimu ir kūrybiniu išsekimu? Manau, nėra lengva dešimt metų kurstyti ugnelę ir didelę meilę savo darbui.
Tų gaisrų tikrai labai daug būta. Pastarasis dešimtmetis auginant verslą buvo tikra karuselė ir tik dabar po truputį pradedame atsikvėpti. Vienas finansininkas darė mums analizę ir jo išvada buvo, jog mes tarsi vaikštome ant trapaus ledo.
Aš, beje, taip ir emociškai dažnai jausdavausi. Mes neturime pašalinių investicijų, auginame komandą ir verslą iš savo pačių apyvartos.
Buvo ne vienas momentas, kai labai rizikavome užsakydamos didelį kiekį žaliavų ir gamindamos daug naujų prekių, pasitikėdamos analize ir dalinai likimu, ar pavyks visa tai realizuoti.
Baisūs tie momentai, bet blogo scenarijaus net neįsileidžiam į savo mintis, visada galvojame, ką geriausio galime padaryti ir kaip naudingai išspręsti esamą situaciją.
O didžiausia sėkmė ir įkvėpimas yra komanda. Aš dėl viso šito augimo neprisiimu nuopelnų, visada sakau, jog tai komandinis pasiekimas.
Mano didžiausias gebėjimas suburti komandą ir visus įkvėpti bendrai vizijai. Šiandien dirbu daug, bet visiškai kitaip negu 2-3 metai atgal, o ir perdegimų nelabai ir bebūna.
Ar dažnai padėkojote sau už tai, kiek padarėte, ar įvertinate savo pastangas?
Kasdien. Prieš keletą metų susipažinau su labai šauniu kolega ir stebėjau, kaip jis švenčia savo verslo pasiekimus.
Jo pasidalinimas mane įkvėpė keisti aukos įpročius, susiformavusius per sudėtingą laikotarpį, ir vidinį akcentą nukreipti į pergales ir naujus įkvepiančius tikslus.
Manau, mums dėl to ir nesiseka, nes mes nebemokame švęsti, mums niekad negana, norim dar ir vis daugiau neaišku ko. Įsidėmėjau šią jo pamoką, kad reikia leisti sau džiaugtis, nes tai ir yra dėkingumas.
Esate minėjusi, kad prieš keletą metų išgyvenote krizinį laikotarpį, bet jūs tą laiką įvardijote kaip šaunų etapą, kuriuo džiaugiatės. Kaip sugebate skaudžius gyvenimo potyrius priimti kaip teigiamus?
Kai man buvo sunkus gyvenimo etapas, ši mintis padėjo jį išlaukti - nėra nieko pastoviau už laikinumą. Patirti tą gyvenimo momentą, kai esi emociniame dugne, dalinai yra ir labai naudinga, nes tada įgyji empatijos, supranti, kaip jaučiasi kiti nusivylę ar depresijos apimti žmonės.
Visada žinojau, jog tai laikinas etapas ir bus kitaip. Būtent per tokias patirtis ir išmokstame įjungi saugiklius, ieškome saviugdos praktikų, kaip tvarkytis su savo jausmais ir emocijomis.
Tai momentas, kuris lyg ženklas, kad laikas keistis ir augti. Augimo skausmas būtinas. Kai esi minuse ir jį akcentuoji, tai minusą ir gauni, o kai atsigręži į džiaugsmą, gausą - prisišauki teigiamus dalykus.
Ilgai mokiausi pakreipti vidinį kompasą į kitą kryptį. Taip pat esu dviejų vaikų mama, tai tiesiog privalau eiti tik pirmyn, kurti vaikų ateitį.
Jūs taip atvirai rodote, kad verslas nėra rožėmis klotas, nevengiate parodyti ir savo pažeidžiamos pusės. Retas dalykas šių laikų kontekste.
Labai svarbu suprasti tuos dalykus, nes kiti susikuria iliuzijų, kad viskas labai lengva. Man yra sakę, kad aš labai atvirai dalinuosi informacija ir man visai nebaisu, jei kas eis daryti to paties.
Jeigu norit - eikit, darykit. Tai yra tikrai psichologiškai sudėtinga, manau, kiek esi pajėgus emociškai suvaldyti stresą, tiek ir versle augsi.
Ir dabar yra gąsdinančių įsipareigojimų, kurių aš vis dar nenoriu. Galbūt kai emociškai pribręsiu juos ramiai pakelti, tada ir pereisiu į kitą etapą.
Man labai patiko mintis, kad mūsų išorinis pasaulis, yra mūsų vidinio pasaulio atspindys. Man anksčiau naiviai atrodė, kad paaugsim ir atsiras komanda, bus mažiau streso ir reikalų.
Bet priešingai, iššūkiai tik sudėtingėja. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, tai tapti atspari ir keisti savo reakciją. Tada ir verslas tolygiai auga kartu su manimi.
Esate minėjusi, kad verslą stabdo riboti finansai, pavyzdžiui, sukuriate įspūdingą kolekciją, bet negalite jos iki galo realizuoti, nes tiesiog trūksta finansavimo. Kaip atrodytų „Salanida“, jeigu turėtumėte neribotus išteklius?
Oi, mes būtume pasauliniu mastu pirmi (juokiasi). Įdomu būtų. Augtume turbūt dešimtkart greičiau, negu augam dabar. Turėtume didelę komandą ir žymiai daugiau produktų.
Link to ir einame, tačiau per daug neskubame, nenorime perdegti augimo procese. Viskas ateis su laiku, nuosekliai daryk gerai, ką jau darai gerai.
Ką patartumėt jaunai Gabrielei, žengiančiai pirmus žingsnius versle?
Būti užsispyrusiai ir drąsiai tikėti savo vizija - kad ir kaip kiti bandytų išmušti iš vėžių. Vizionieriais tie ir būna, kurių mintys ir idėjos pradžioj niekam nesuvokiamos ir nepalaikomos, nes daugumai jos nepažintos ir nekomfortiškos.
Daug daug kantrybės, kas yra sunku, kai esi jaunas.
Gyvenime retai kada būna lengva, nors kartais krenta korta natūraliai, bet kartais lyg stabdžiai užtraukti. Reikia klausytis aplinkos, nes jeigu tie stabdžiai užtraukti, tai gal tiesiog ne laikas.
Reikia klausytis aplinkos, nes jeigu stabdžiai užtraukti, tai gal tiesiog ne laikas.
Aš po studijų buvau labai akademiška, bandžiau gyventi pagal taisykles, kol supratau, kad ne visada vyksta dalykai taip, kaip parašyta verslo plane. Tiesiog reikia laiko ir kantrybės tęsti ir savyje atrasti resursų motyvacijai, ypač - kai nesiseka.
Mano pirma darbuotoja, vyresnė moteris mezgėja sakydavo, kad tu, Gabriele, labai greit visko nori. Pamatysi, kai dešimt, dvidešimt metų padirbsi, tada bus ir rezultatas.
O man tada atrodė nesąmonė, kad dvejus trejus metus sunkiai dirbi ir - nieko. Reikia išlaukti tų vaisių, ypač kol tau dvidešimt keleri-trisdešimt metų, tenka labai daug ką įrodyti kažkam ir kažkodėl.
Ir tai užtrunka ilgą laiką, kol užaugini pasitikėjimą savimi ir reputaciją kitų akyse, nes labai dažnai bus, kad kažkas nepriims, nenorės, nedarys ir netikės tavimi.
Tenka pasiryžti besąlygiškai, kad atlaikytum tūkstantį tokių atmetimų siekiant savo tikslo.
Ar pagalvojate apie tai, kad jūsų dukros užaugusios taptų „Salanidos“ dalimi? O galbūt net perimtų verslą?
Aš niekada apie tai rimtai negalvoju, kiekvienas turime savo kelią ir jo joms neperšu. Kol kas joms drabužiai mažai įdomūs, o kaip bus ateityje - pamatysime laikui atėjus.
Bet, kiek mačiau, padeda jums versle, dėžes pakuoja...
Kai paprašau, padeda. Žaidimo forma ir dėžes sulanksto, ir smėlio buteliukus papilsto prie siuntų, kartą net fotosesiją mergaitės man darė.
Buvo karantinas ir tuo metu gyvenome Smiltynėje, negalėjome keliauti, tad teko mergaites fotografuoti samdyti.
Sakiau - aš jums duosiu po penkis eurus, bet turit padaryti gražių nuotraukų. Buvau labai nustebusi, nes išties padarė nerealius kadrus!
Turbūt pigesnės fotosesijos dar nesate turėjusi.
Tikrai taip, ir jas tai labai motyvavo (juokiasi). Mes nesam iš tų korporacijų, kur viskas vyksta formaliai, mes labiau alternatyvūs.
Bet gal čia ir yra to žavesio. Gal ne itin profesionaliai darbas vyksta, bet tokiu būdu sukuri organišką, natūralų ir nuoširdų turinį.
Išpildėte vieną didžiausių dešimtmečio svajonių. Kas toliau?
Aš šiuos metus esu paskyrusi tokiam šiek tiek vakuumui, nenoriu labai skubėti užsibrėžti naujų tikslų. Tiesiog noriu pasidžiaugti tuo, kur nuėjome, ir užfiksuoti tą momentą.
Tad tikslus kelsime kitais metais. Aišku, mintys ir idėjos pačios nuolat ateina. Po truputį eisime užsienio link. Tik sakau - šiais metais dar neskubėkim, pabūkim, pasidžiaukim šiandienėmis pergalėmis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą