Gimtinę primenančioje Klaipėdoje „Dragūno“ treneris kartais jaučiasi vienišas

Pirmasis treneris užsienietis per visą Lietuvos rankinio istoriją į Klaipėdą liepos pabaigoje atvyko iš Ispanijos šiaurės vakaruose esančio Leono miesto.

Interviu „Vakarų ekspresui“ strategas įvardijo, kokias naujas idėjas nori pritaikyti „Dragūno“ žaidime, lygino lietuviškąjį rankinį su ispaniškuoju bei atskleidė, kurioje Klaipėdos vietoje dažniausiai geria kavą.

Treneri, kaip sekasi dirbti su „Dragūno“ komanda?

Aš, kaip treneris, turiu naują sistemą ir naujų idėjų, o žaidėjai turi visa tai išmokti. Iš vienos pusės tai gali atrodyti kaip problema, nes naujos idėjos gali supainioti, tačiau žaidėjai rodo tai, ką gali ir siekia geriausio. Jiems reikia laiko, esu įsitikinęs, kad viskas įmanoma.

Nors sistema dar tik gerėja, šiuo metu mes jau esame laimėję Lietuvos rankinio federacijos supertaurę.

Kokios tos naujos idėjos?

Na, reikia keisti gynybą, o tam žaidėjams reikia naujų įgūdžių. Žinau, kad tai yra sunku, bet mes turime laiko.

Komandoje yra jaunų žaidėjų, kurių laukia labai gera ateitis, taip pat yra ir vyresnių, patyrusių rankininkų - o tai geras derinys. Man su tokiu „miksu“ ir įdomiausia dirbti.

Galite įvardyti Ispanijos ir Lietuvos rankinio kultūrų skirtumus?

Pirma, kuo jos skiriasi - tai čia reikia labai daug žaisti. Per savaitę žaidėme trejas varžybas Lietuvos ir Baltijos rankinio lygose, po jų laukė supertaurės finalas. Per aštuonias dienas - ketverios rungtynės. Kada treniruotis? Kada mokytis naujų idėjų?

Tai neįmanoma, nes vaikinai tik žaidžia ir ilsisi.

Ispanijoje yra lengviau, nes žaidžiamos tik vienerios rungtynės per savaitgalį, o likęs laikas skirtas mokymuisi, treniruotėms. O čia - žaisti, žaisti, žaisti... Reikia daugiau treniruotis, o ne žaisti.

Ar matote save treniruojantį „Dragūno“ komandą ilgesnį laiką?

Gal, bet nežinau, kas bus ateityje.

Norėčiau, man čia labai gera, nors pasitaiko ir sunkių momentų - turiu šeimą, sūnų ir dukrą, kurių greitu metu nepamatysiu. Trenerio darbe tai ir yra blogiausia - kartais jautiesi labai vienišas.

Net po laimėtų rungtynių, kai nuotaika pakili, „Dragūno“ žaidėjai, vadovai eina namo, pas savo šeimas, o aš einu į namus, kuriuose jos nėra.

Treneri, ar jau pripratote prie gyvenimo Klaipėdoje?

Klaipėda yra labai gražus miestas, labai panašus į maniškį - dėl gyventojų skaičiaus, miesto dydžio.

Treneris atvyko iš Ispanijos miesto, kuris dydžiu primena Klaipėdą.

Man čia adaptuotis buvo labai lengva, nes kol kas oras yra labai panašus, kaip ir Ispanijoje. Galbūt, kai ateis žiema, bus labai sunku, nes dienos bus labai trumpos, o naktys - labai ilgos.

O kur lankotės Klaipėdoje, kas labiausiai patiko?

Kadangi nuolat leidžiu laiką treniruotėse, kol kas turėjau progų tik „pasimėgauti“ tuo, kas neišvengiama - apsipirkimu, vakarienėmis kavinėse, kava. Labiausiai mėgstu ją gerti Lietuvininkų aikštėje.

Viliuosi, kad turėsiu daugiau progų aplankyti daugiau miesto vietų, o ypač - paplūdimius.