Nuoširdžiai prisipažįstu, kad nelabai suprantu, kodėl reikia kalbėti viena, o galvoti kita. Jeigu norite spręsti problemą, tai pirmiausia, ją reikia įvardyti teisingai, nemeluojant nei sau, nei kitiems.
Pirma - tiesa, kad moterys gali būti ir jaustis pavargę, irzlios ir t.t. Klausimas tik toks -kodėl IS šiuos neigiamus pojūčius įvardija tik kaip motinystės pasekmę? Kaip turėtų jaustis jos vaikai, žinodami, kad iš visų mamos veiklų, tik jų auginimas sukelia didžiausią stresą?
Juk realiai, tai tiesiog nesugebėjimas atsirinkti prioritetų, kai visko nori vienu metu, čia ir dabar. Motinystė nėra šiandien pasidarytas manikiūras, pravesta laida, įrašytas reels'as. Tai -visam gyvenimui. Ir, jeigu norite atitikti kažkieno sugalvotus išvaizdos standartus, būti matoma ir žinoma, ir savo žinomumą puoselėti visais būdais, bet kokia kaina stengiantis būti žinomesne už kitus žinomus, raškyti žvaigždes nuo dangaus, nesvarbu kurioje srityje, konkuruoti su su begale panašiai ambicingų žmonių, tai gal būtų atsakinga atidėti vaikų gimdymą tam laikui, kai tų "saviraiškos" norų kiek sumažės ir liks laiko vaikams? Ar ir vaikai jums tam, kad neatsilikti, taip reikia, kad "daugiau nei kiti/kitos" ?
Juk iš tiesų, pripažinkite, tai ir iš autorės teksto švieste šviečia - tas irzlumas, nuovargis dėl to, kad neįmanoma tiek "praryti", kad ne gyvenate, o atrodote, ir dedate milžiniškas pastangas, kad atrodytumėt konkurencingai. Tik tai neatneša tikro džiaugsmo, nes tai - imidžas, o ne jūs. Todėl pavargstate. Na, ir vaikai ne ta sritis, kur to atrodymo ir žinomumo pridės. Nepadarys jūsų plačiai pastebimomis.
Antra - rašote, kad turite save suprasti, gyventi, kaip jums geriau ir kaip jums reikia, bet visi kiti, tam, kad jums būtų geriau, turi keisti mąstymą. Va čia jau nieko nesupratau. O gal ir supratau :) Ir vėl tas pats -kiti turi padaryti, kad jūs būtumėte laiminga. Nes nuo kitų požiūrio priklauso jūsų laimė.Todėl ir kalbat apie teisę "pasakyti, kad pavargstat". Pamanykit, šiaip tai dauguma žmonių, kurie net nemato reikalo "garsiai kalbėti, kad pavargsta", tai net nežino, kas yra nuovargis, pyktis ir panašiai. Kaip tas , nevardinsiu tautybės, kuris sakė " iš kur galiu žinoti, ką galvoju, jei negirdžiu, ką kalbu". Kažkaip visiškai elementarius dalykus padarote kažkokiais ypatingais reiškiniais, kurie iki šiol nuo visuomenės buvo slepiami. Bet gi tai juokinga.
Man, atleiskite, nelabai rūpi, koks kieno požiūris, jeigu jau manau, kad man ir mano šeimai geriau taip, tai taip ir yra, nuo kitų požiūrio nepriklausomai. Ir niekas nieko, nei požiūrio, nei palaikymo nėra skolingas. Jei noriu bendrauti su palaikančiais žmonėmis, tai su tokiais ir bendrauju. Kitokio požiūrio žmonės turi savo ratą ir teisę į savo įsitikinimus.
Taigi, niekas jums nieko neprivalo. Keisti požiūrį į jus -taip pat. Gali, bet neprivalo. O savo gyvenimo sprendimus darot pati. Užsimojat, ko nepanešat - ką gi, numeskit dalį. Nenorite nusimesti - tempkite. Bet niekas neprivalo gėrėtis jūsų savanoriška našta ir pulti "palaikyti". Gali, jei žavisi tokiais dalykais, lygiai kaip turi teisę galvoti, kad tai beprasmybė. Kai tai suprasit, tikrai pasidarys lengviau. Be jokių viešų virkavimų.

Aš suprantu, kad ypač jaunystėje traukia noras gauti kuo geresnį išsilavinimą. Tačiau tai neturėtų trukti ,,neribotai ilgai''... Pavyzdžiui, ar neužtektų merginoms įsigyti bakalauro lygio išsimokslinimą - vardan to, kad galėtų pagimdyti pirmąjį savo vaikelį turėdama 25 metus?.. Tokiame amžiuje jau pati branda ir laiko gaišti nederėtų. Atminkime, prarasto paties gražiausio jaunystės laiko sugrąžinti nebeįmanoma.

Mokslininkai prognozuoja, esant tokiam mažam gimstamumo lygiui, 3000 metais gimtų paskutinė lietuvė... Todėl galvoju, kad išrinkus naują Seimą, reikėtų paprašyti, kad būtų vykdoma reali pagalbos šeimai politika. Aš manau, kad motinystės atostogos turėtų trukti ketverius metus! Kitaip vaikas po dvejų metukų savo trumpo gyvenimo ,,numetamas'' prižiūrėti auklei ar vaikų darželiui - sukelia vaikui šoką. Vaikas visa esybe pajunta kaip ,,išduotas'' - artimiausiųjų žmonių - mamos ir tėčio... O kaip dažnai atsitinka, kad motina užsimano anksčiau laiko (po metų) sugrįžti į darbą ar mokslą. O juk žinome, kaip svarbu kuo ilgiau žindyti kūdikėlį motinos natūraliu pienu. Kuo ilgiau šis procesas vyksta, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas nesirgs alergija!

Pastebėjau tokią tendenciją: jeigu šeimoje auga vienturtis, šeimoje tarp tėvo ir mamos vyksta paslėpta konkurencija dėl dėmesio vaikui. Tokios šeimos paprastai išyra. Čia tik laiko klausimas - kada?.. Normali - šeima, kai užauga du, trys ar keturi vaikai. Beje, mokslininkai atliko tyrimus ir pastebėjo: mama, pagimdžiusi ne mažiau kaip 4 vaikus, gyvena šimtą metų!

Gerbiamos Moterys, Jūsų nuoširdžios pastangos ir nuovargis d a b a r atneš gyvenimo LAIMĘ a t e i t y j e ! Tereikia nepasiduoti, turėtų vyrai nenusišalinti nuo šeimos reikalų. Nes pastebėjau, jeigu moteris išsiskyrusi su vyru, dažnai sūnus užauga su nepilnavertiškumo kompleksu, nes kaip kitaip - juk jis neturi Tėčio - vyriško idealo pavyzdžio.