Iš užsienio grįžusi stilistė: „Klaipėdiečiams nesvetimas bandos jausmas“

Užsienyje baigusi studijas ir stilistės duonos krimtusi E. Lauraitytė dar ir dabar turi klientų ir svečiose šalyse, tad gali palyginti, kiek savo išvaizdai dėmesio skiria skirtingų šalių ar net miestų atstovai. Tačiau bet kuriam klientui, norinčiam atnaujinti savo garderobą, ji pirmiausia turi paprastą patarimą - tiesiog susitvarkyti spintą.

Nuo Amsterdamo iki Barselonos

E. Lauraitytė kilusi iš Kretingos ir visai nesigėdija, jei kartais kalbėdama pradeda žemaičiuoti. „Tarmės man yra gražu“, - pripažįsta.

Baigusi vidurinę jį pakėlė sparnus į Amsterdamą, kur 4 metus studijavo mados vadybą ir tekstilės technologijas.

„Studijos buvo gana sunkios, buvo labai daug praktikos, tad daug patirties įgijau mados industrijos, drabužių gamybos srityse. Tai, ką mes matome drabužių parduotuvėse, aš žinau smulkiai - nuo brėžinio iki galutinio produkto. Daug sužinojau ir apie rinkodarą, logistiką“, - pasakojo E. Lauraitytė.

Pasak jos, šią specialybę baigę absolventai nesunkiai gali įsidarbinti bet kurio prekės ženklo įmonėje, nes moka techniškai įgyvendinti bet kurio dizainerio sumanymus.

„Kadangi šios studijos labai plačios, Amsterdame teko šiek tiek padirbėti pardavimų ir rinkodaros srityje, bet aš ten ilgai neužsibuvau ir nusprendžiau išvažiuoti laimės ieškoti į Barseloną. Kaip tik buvo kovido pandemijos vidurys, tad man atrodė, kad geriau jau mėgautis saulėta Barselona, nei likti įstrigusiai lietingame Amsterdame“, - paaiškino mergina.

Pasak jos, Barselonoje jai gana lengvai pavyko įsitvirtinti. Kaip ji pati sakė, pusmetį pažioplinėjusi ir susiradusi draugų, greitai suprato, kurioje srityje galėtų pradėti suktis. Vos tik pradėjusi reklamuoti asmeninės stilistės paslaugas, ji sulaukė ne vieno susidomėjusio kliento, taip pat talkino įvairių prekinių ženklų fotosesijose.

„Barselonoje jaučiausi labai gerai. Veiklos pakako, o laisvalaikiu dar šokdavau bačiatą, žaidžiau tenisą. Ispanija - mano kraštas. Man patiko ir tai, kad ten gyvena labai šilti ir malonūs žmonės. Be to, ten daug atvykėlių, tokių pat kaip aš, tad angliškai puikiai susikalbėdavome“, - pasakojo E. Lauraitytė.

Ramybės - į tėviškę

Tačiau kad ir koks saldus gyvenimas atrodė užsienyje, merginai vieną dieną užsinorėjo ramumos ir ji suvokė, kad niekur kitur jos neras - tik tėviškėje.

„Matyt, ilgainiui pavargsti nuo to šurmulio, pasiūlos ir pradedi ilgėtis savų žmonių. Be to, suvokiau, kad aš dar neišbandžiau savo galimybių Lietuvoje, galbūt ir savoje šalyje galiu puikiai įsitvirtinti“, - prisiminė mergina.

Tad nuo praėjusio rudens ji stiliaus subtilybių jau moko lietuvaites, o kartais pakviesta ankstesnių klientų važiuoja jiems padėti išsirinkti drabužių naujam sezonui į užsienį. Taip pat gelbėja namų dekoro klausimais.

„Iš pradžių labai nedrąsiai Lietuvoje siūliau stilistės paslaugas, įsivaizdavau, kad kūrybinių profesijų atstovams mūsų šalyje yra sunkiau įsitvirtinti, ypač - jei tu negyveni sostinėje. Bet aš myliu Žemaitiją, myliu Klaipėdą, jūrą, tad save įsivaizdavau gyvenančią tik šiame krašte. Laimei, mano nuogąstavimai, kad Lietuvoje stilisto paslaugų mažai kam reikia, nepasitvirtino, dabar užsakymų yra tiek, kad neturiu kada ilsėtis. Džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje galiu dirbti mėgstamą darbą ir iš to išgyventi. O svarbiausia, kad esu su savo šeima, galiu artimai bendrauti su savo senais draugais“, - tikino mergina.

Tiesa, grįžus į Lietuvą po kelerių metų ją stebina ištuštėjęs Klaipėdos senamiestis.

„Atrodo, kad mokykliniais laikais, kai atvažiuodavome į Klaipėdos senamiestį, čia būdavo daugiau žmonių“, - svarstė stilistė.

Vyrai dar nedrąsūs

Ją stebina dar vienas dalykas, kad Lietuvos vyrai dar labai nedrąsiai bendrauja su stilistais. Esą užsienyje į stilistą pagalbos vienodai kreipiasi abiejų lyčių atstovai.

„Lietuvoje kol kas dar neturėjau nė vieno kliento vyro. Visi tikina, kad jiems užtenka žmonos ar sesės patarimų, kaip rengtis. Bijo dar manęs, bet, mano manymu, Lietuvoje kaip tik vyrams labiausiai ir reikėtų stilisto pagalbos, nes jie yra įstrigę ir bijo eksperimentuoti su naujais stiliais, spalvomis, tekstūromis. Lietuvių vyrų mąstymas šiek tiek uždaresnis, nei, pavyzdžiui, ispanų ar lietuvių, gyvenančių Barselonoje“, - kalbėjo stilistė.

Pasigenda įvairovės

E. Lauraitytė sakė pastebėjusi tendenciją, kad Klaipėdoje tiek vyrai, tiek moterys renkasi labai saugias spalvas - juodą, baltą, pilką arba smėlio. Be to, visi rengiasi labai vienodai - vyrauja bandos jausmas.

„Ką “Akropolis„ paserviruoja, tą ir suvalgo. Galbūt butikėlių prekės ne visiems įkandamos. Iš interneto gal ir užsisako ką nors įdomesnio, bet nežino, prie ko tą drabužį derinti, tad jis taip ir lieka kaboti spintoje“, - svarstė pašnekovė.

Suprantama, sostinėje situacija kiek kitokia, nes ten visai kitokios galimybės.

Ji sakė, kad svarbiausia jos misija - padėti kiekvienam klientui išgryninti jo paties stilių, kad jis atitiktų jo charakterį, amžių ir gyvenimo būdą.

„Žmonės neretai įstringa kažkuriame viename gyvenimo tarpsnyje ir paskui visą likusį gyvenimą rengiasi taip pat, nesvarbu, kad pasikeitė jų amžius. Dar kiti tiesiog kopijuoja kitų žmonių stilių, pavyzdžiui, kaimynės ar bendradarbės, nors jis galbūt visiškai jiems netinka“, - pasakojo stilistė.

Prireikia ir psichologinių žinių

Nors E. Lauraitytė - jaunosios kartos atstovė, jai visiškai nepatinka bendrauti su žmonėmis internetu.

„Visada noriu susitikti gyvai, nes tik šitaip gali žmogų geriau pažinti ir pajausti. Dirbdama šį darbą aš jau puikiai išmanau ir kūno kalbą, tad galiu greitai įvertinti, ar tikrai žmogus yra pasiruošęs psichologiškai išorės pokyčiams. Dažnai būna, kad klientas sako, jog viską nori pakeisti, bet aš matau, kad nieko panašaus - tai išduoda įsitempęs kūnas. Stiliaus keitimas psichologiškai intensyvus procesas, pakeisti įpročius nėra taip paprasta“, - kalbėjo stilistė.

Pasak jos, būna įvairių situacijų, kai žmonėms tenka atsisveikinti su senais drabužiais, net jei jie ir suplyšę ar sutepti, kartais tenka ir ašarą išspausti.

„Kiekvieną žmogų priimu kaip naują situaciją. Jei matau, kad galiu, pastumiu žmogų iš komforto zonos. Bet yra ir tokių momentų, kai ir man tenka žengti kelis žingsnius atgal, jei matau, kad klientui kyla įtampa. Kartais pakanka susėsti, ramiai išgerti arbatos ir sykiu randame sprendimus“, - pasakojo E. Lauraitytė.

Visa ko pradžia - susitvarkyti spintą

Jai svarbu ne sukurti vienkartinį efektą, o išmokyti klientą taip, kad paskui jis be vargo galėtų pats vienas eiti į parduotuvę ir mokėtų viską derinti.

„Vadinu save stiliaus trenere. Jei aš tik atsiųsčiau klientui nuorodas, ką reikia nusipirkti, tai neveiktų, nes jei jis nežinos, ką su tais drabužiais daryti, vėl sakys, kad neturi ką apsirengti. Tad man svarbu išmokyti žmogų, ką su kuo derinti, įkvėpti jam pasitikėjimo“, - paaiškino pašnekovė.

E. Lauraitytė pastebi, kad daugelis žmonių net nežino, ką jie turi savo spintoje.

„Pirmas dalykas, nuo kurio reikia pradėti stiliaus paieškas, labai paprastas - tiesiog reikia susitvarkyti savo spintą. Be gailesčio. Pasilikus tik tuos drabužius, kurie jums tinka pagal figūrą ir spalvas, galima pradėti dėlioti derinius. O jei matome, kad stinga kurių nors daiktų, susidarome sąrašą ir einame jų pirkti“, - patarė stilistė.

Pasak jos, maždaug 40-50 proc. spintos turinio daugelis nenešioja.

„Žinoma, tokių drabužių, į kuriuos esate investavę daugiau pinigų - paltų, rankinių, odinių striukių - nereikėtų skubėti išmesti, būna, kad ir po daugelio metų jie tarsi atgimsta iš naujo“, - kalbėjo E. Lauraitytė.

Jos teigimu, biudžetas kreipiantis į stilistą gali būti pats įvairiausias, priklauso nuo kiekvieno galimybių, nes perliukų galima rasti ir dėvėtų drabužių parduotuvėse.

„Žinoma, pastarosios parduotuvės - sėkmės dalykas, priklauso nuo dienos - gali ir visiškai nerasti to, ko tau konkrečiai reikia. Be to, yra pagundų prisipirkti to, ko nereikia, nes pigu. Tam ir reikalingas sąrašas. Man klientė sako: “Kokia graži skarelė„, o aš primenu, kad ji jų turi jau pilną spintą (juokiasi)“, - užkulisius atskleidė stilistė.

Pasiteiravus, ar toks darbas neišvargina, ji neslėpė, kad po 2-3 „šopingo“ su klientu valandų grįžusi namo kurį laiką nieko nenori.

„Žinau, jog su draugėmis tą vakarą jau nebesinorės pasipliurpti telefonu, o ieškosiu ramybės ir tylos“, - atviravo pašnekovė ir sykiu pridūrė, kad, nepaisant nuovargio, jai labai patinka bendrauti su klientais. Be to, malonu, jei sykiu pavyksta pasiekti gerą rezultatą.

Madų vaikytis nerekomenduoja

Stilistė juokauja, kad jai tinka posakis - batsiuvys be batų. Iš Barselonos visų drabužių neparsivežė, pasiėmė tik du lagaminus, tad šiam pavasariui nesijaučia esanti pasirengusi.

„Bet aš dar esu jauna turėti savo stilių - man tik 26-eri, mano asmenybė dar formuojasi. Psichologai sako, kad asmenybė susiformuoja nuo 30-ies, tad maždaug nuo to amžiaus ir turėtų jau būti susiformavęs originalus žmogaus stilius“, - svarstė pašnekovė.

Kaip ir daugelis stilistų, ji nerekomenduoja vaikytis madų.

„Žinoma, galima įsigyti vieną kitą madingą drabužį ar aksesuarą, bet jokiu būdu neužgrūskite jais visos spintos. Reikia turėti klasikinių drabužių bazę, daiktų, kurie atskleidžia jūsų unikalų stilių, ir tik šiek tiek madingų daiktų“, - patarė pašnekovė.

Pasiteiravus, ką patartų kiekvienam, norinčiam šį pavasarį atnaujinti savo stilių, E. Lauraitytė rekomendavo nebijoti naujų spalvų.

„Išbandykite nors vieną “trendinę„ spalvą. Pavyzdžiui, šiemet madinga vyšninė, tad galite įsigyti nors vieną tokios spalvos aksesuarą. Iš kur žinoti, ar tau tinka viena ar kita spalva? Pirmiausia patarčiau atkreipti dėmesį, ar ta spalva jūsų neužgožia. Žvelgdami į save turėtumėte pirmiausia matyti skaistų veidą be tamsių paakių ir išraiškingas ryškias akis. Blogai, jei įėjus žmogui į kambarį, mes pirmiausia pamatome ryškų jo megztinį ir tik tada - akis“, - paaiškino stilistė.