Iš Venesuelos po 18 metų grįžę menininkai Rūta ir Raimondas Butvilos atskleidė šokiruojančių faktų apie vaikų grobimus

LNK laidoje „Bus visko“ – interviu su 18 metų Venesueloje pragyvenusiais menininkais Rūta ir Raimondu Butvilomis – apie tai, kaip vaikų grobimai atrodė šioje valstybėje ir ką turtingos šeimos darydavo norėdamos nuo to apsisaugoti.

Pasak Butvilų, saugotis reikėdavo vos atsiverdavo namų kiemo vartai.

„Pastaraisiais metais gyvenome labai geram rajone, kuriame didžiausios vilos. Iš ryto kaimynų vartai atsidaro, tam, kad išleistų mašiną, o iš ten išeina mažiausiai aštuoni žmonės su automatais ir budi, kol mašina išvažiuos. Tokia buvo jų apsauga“.

Rūta – balerina, o Raimondas – smuikininkas. Venesuelos kultūros ministras kartu su nepriklausoma Lietuva nusprendė vykdyti kultūrinius mainus, todėl iš Lietuvos keletui metų tuomet išvyko Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava.

Kartu su jais didžiulio profesinio įvertinimo sulaukė ir Raimondas Butvila su žmona Rūta, kurie taip pat gavo kvietimą keletui metų vykti gyventi ir dirbti Venesueloje. Todėl, priėmę pasiūlymą, į šią egzotišką valstybę jiedu išsiruošė kartu su dviem mažamečiais vaikais – sūnumi Šarūnu ir vos dviejų metukų dukryte, dabar tapusia aktore Gaile, vaidinančia ne tik Lietuvoje kuriamuose spektakliuose ir kino juostose, bet ir matoma užsienio ekranuose.

Kalbėdami apie Venesuelą, Rūta ir Raimondas sako – jau tada, mums atvykus, buvo ryški visuomenės nelygybė. „Ten yra trys labai ryškūs žmonių sluoksniai. Tie, kurie gauna septynis dolerius į mėnesį, taip pat yra vidurinis sluoksnis – pedagogai, daktarai. Ir viršutinis, kur niekada gyvenime neturėsi, prie vienos jų namo sienos stovi malūnsparnis, prie kitos – jachta“, – pasakojo R. Butvilienė.

Be abejo, grobikams labiausiai rūpėjo pinigai, todėl jie taikydavosi į turtinguosius ir jų šeimos narius. Išpirkos tokiu atveju taip pat būdavo atitinkamos. O tam, kad visi pinigai pasiektų grobikus, buvo daroma ne ką mažiau šokiruojančiais būdais.

„Iš turtingųjų jie prašydavo net milijono, o tą milijoną nėra taip lengva surinkti. Todėl padėdavo ir kaimynai, ir giminės. Pinigų perdavimo tarpininkas apsigyvendavo aukų namuose tol, kol bus surinkti pinigai. Būdavo mėnesį, būdavo ir du. Mano viena draugė turėjo jam daryti pietus, nes jis norėdavo būtent tą valgyti ir tą. Viskis, pavyzdžiui, jam buvo per prastas, reikėjo dvylikos metų senumo.

Žodžiu, žmogus kaip parazitas sėdėdavo pas juos namuose, valgydavo ir laukdavo, kol bus surinktas milijonas. Paskui paaiškino draugei – sako, turėjom pagrobti tavo vyrą, nes buvo taip numatyta, bet jis turi problemų su širdimi ir ilgai neišlaikys. Kai mes keliausime per kalnus, jis numirs, tai mes paėmėm jo brolį, nes jis stipresnis. Reiškia, jie viską žinojo, kas kuo serga, kokiomis ligomis, kiek išlaikys“, – pasakojo R. Butvilienė.

Rūta ir Raimondas sako, ačiū Dievui, mes priklausėme viduriniajam sluoksniui, gyvenome paprastus gyvenimus ir neturėjome tokių pinigų, apie kuriuos čia kalbama. Tačiau turėjome vis tiek saugotis ir laikytis taisyklių, kurių laikėsi visa šalis. Vaikus nuveždavome ir parsiveždavome bet kuriuo paros metu ir su jais nuolatos palaikydavome ryšį.

„Visada, jei vaikai būdavo kokiuose gimtadieniuose, tėvai pasiimdavo savo vaikus. Raimondas neidavo miegoti, visą laiką telefonu su jais palaikydavo ryšį: ar viskas gerai? Po valandos vėl: viskas gerai? Parveždavo dukrą iš draugų kad ir antrą, trečią nakties. Visą laiką taip. Toks gyvenimas buvo. Ir suprantat, pripratom mes“, – kalbėjo Butvilos.

Kaip apsaugoti savo šeimą nuo tokių baisių istorijų? Kodėl po aštuoniolikos metų pora nusprendė kuo greičiau palikti Venesuelą? Visa istorija – laidoje „Bus visko“, per LNK.