Jei nesuvaldysi savo pykčio – jis ims valdyti tave

Žvejyba – pats stipriausias užsimezgęs ryšys tarp ir anūko ir senelio, nenutrūko nei jam užaugus, nei seneliui pasenus. 

Seneliui išėjus anapilin, vaikystėje įžiebta aistra nenumalšino noro pasibūti su meškere net atslinkus klastingai ligai, kuri privertė Ramūną susidraugauti su vežimėliu.

Rankos sveikos, galva sveika – ko daugiau bereikia Savęs neribojantis ir neblokuojantis galimybių 38-erių Ramūnas atviras: „Tiesiog prisitaikau pagal save. 

Viskas tik galvoje yra. Manoji situacija man netrukdo nei žvejoti, nei miegoti, nei vairuoti.

 Dirbu su medžiu, su metalu, pats esu šiltnamį pastatęs, automobilį susiremontuoju, malkas susikapoju – viską pats pasidarau, kas tik įmanoma. 

Nebent fiziškai tai labai sudėtinga būtų. Rankos sveikos, galva sveika – ko daugiau bereikia“, – pradėjo pasakojimą jaunas vyras, kuris būdamas devyniolikos sužinojo sergantis nepagydoma neurologine liga – siringomielija. 

Gydymo jokio nėra, liga labai lėtai progresuoja. Stipresnis ligos progresas pasijaučia kas trejus – penkerius metus.

Iš pradžių vaikščiojęs su viena lazda, jautęs laipsnišką raumenų silpimą, Ramūnas sakosi matąs teigiamą šios ligos pusę, kad viskas vyksta ne iš karto, o palaipsniui, taip suteikiant žmogui daugiau galimybių pasiruošti, prisitaikyti. 

Sužinojęs diagnozę Ramūnas teigė nepatyręs didelio šoko, jam pavyko tai priimti ir su tuo susigyventi, netgi teko raminti aplinkinius ir namiškius, kad viskas gerai, nieko čia labai baisaus nenutiko. 

Viskas, kas papuola į Ramūno akiratį, viskas, ką jis mato ar su kuo jis susiduria, atveria mintį – kaip jam prie to prisitaikyti, kad būtų kuo patogiau.

 Taip jis įsirengė ir pagal save prisitaikė namų bei garažo erdvę.

Anksčiau daręs tatuiruotes, pašnekovas prisipažino pavargęs nuo žmonių, prie kurių tekdavę derintis, paminant savo mintis, idėjas ar vertybes. 

Dabar, jei daro tatuiruotes, tai tik saviems, draugams ar gerai pažįstamiems, tai pasilikęs tik kaip laisvalaikio pomėgį: „Daugumai atrodo, kad daryti tatuiruotes labai paprasta – tarsi ant popieriaus pieši pieštuku ir viskas. 

Darbas ant odos yra visai kas kita – be praktikos, be tam tikrų įgūdžių nieko nepadarysi“, – sakė Ramūnas, akcentuodamas, kad nieko – nei tatuiruočių, nei medžio ar metalo dirbinių – nedarąs pagal šabloną, planą ar nuotrauką, jam būtinai maga prie visko pridėti savų idėjų, kažką pakeisti ar patobulinti.

Žvejyba, vynas, paukštėda ir svajonių katinas

Pirmą sykį su seneliu išėjus žvejoti ši aistra taip stipriai įtraukė vaikiną, kad iki šiol savęs be meškerės jis nebeįsivaizduoja.

„Įdomiai gavosi: kol buvau mažas – senelis mane vesdavosi žvejoti, kai aš užaugau, senelis paseno – aš jį pasiimdavau.

 Į gyvenimo pabaigą senelis jau ir nebematė, bet aistra žvejybai niekur nedingo“, – prisiminimais dalinosi Ramūnas, prisipažinęs, kad be pomėgio žvejoti dabar atrado naują aistrą – vyno gamybą.

„Kai ko nors užsinoriu – prisiskaitau apie tai iki begalybės, nieko nepradedu daryti apie tai nuodugniai nepasidomėjęs. 

Pusę įrangos, instrumentų pats esu pasidaręs, man nereikia nieko pirkti. Vyną darau pagal pačias naujausias technologijas, tad viskas pagreitėję kone dešimt kartų“, – pašnekovas prisipažino kol kas vyno pasigaminantis tik sau ir artimiausiems draugams.

„Jei ko įsigeidžiu – mane sunku perkalbėti. Žinoma, mano idėjos sveiko proto ribose, daug domiuosi iki pradėdamas kažką įgyvendinti. Reikia šulinį susitvarkyti – susitvarkau, susigalvoju vėjarodę pasidaryti – pasidarau. Dirbu, dirbu su metalu, pavargstu nuo jo – einu prie medžio darbų. 

Viską – ir staliaus, ir suvirinimo darbų – pats esu išmokęs“, – pasakojo Ramūnas, pasidžiaugdamas, kad yra, kas ir medienos dovanoja, ir morališkai palaiko. 

Pašnekovas iš lentpjūvėje gautų lentų yra kalęs inkilus, lesyklas, lentynėles.

„Labai nemėgstu, kai reikia kažkieno prašyti pagalbos, viską stengiuosi pasidaryti pats. Šią vasarą susigalvojau prie vežimėlio susimeistrauti elektrinį paspirtuką. 

Kai buvau Druskininkų sanatorijoje, tai per visą buvimo laikotarpį visą miestą su tuo paspirtuku išnardžiau, per 300 km nuvažiavau. 

Dabar ir žmonai nupirkau paspirtuką, kad dviese galėtume važinėti kartu. 

Nėra padėties be išeities,“ – optimizmo nepraradęs jaunas vyras tiki, kad ir prie jūros jam kažkokiu būdu pavyks prisitaikyti ir nuvažiuoti.

Nors vyras juokavo neskaičiuojantis laiko, paatviravo, kad su dabartine žmona Girstene, šį kovą sumainę aukso žiedus, kartu iki vedybų yra praleidę kelerius metus. 

Abudu matę ir šilto, ir šalto, gyvenimo užgrūdinti, dabar kartu eina petys į petį: „ Susipažinome per tatuiruotes. Tapau draugu jai ir jos berniukams. O dabar galiu vadinti ją savo žmona. 

Padėjau psichologiškai nepalūžti sužinojus apie mažojo sūnaus negalią. Reikia daugiau pagalbos, atlaikant kylančius iššūkius,“ – sakė pašnekovas, suprantantis, ką reiškia žmogui, nesusidūrusiam su sunkumais, likti vienam prieš sistemą. 

„Tu jautiesi kaip koks zuikis, įmestas į vilko narvą, nežinai kur pulti, ką daryti, kaip elgtis. Kai pats esu viską perėjęs, tai man jau ne taip sudėtinga. 

Žinoma, ir mums būna sudėtingesnių dienų, bet tie, jei kas truputį ne taip ir dejuoti ima – mane erzina. 

Tokiems taip ir norisi pasakyti – kas negerai, imk ir prisitaikyk, skauda vieną ranką – dirbk su kita ranka, nepaeini kojom, sėsk ant kėdės – pasidaryk kas reikalinga. Kam pačiam save nuodyti tuo nepasitenkinimu, pykčiu. 

Jei savo pykčiui leisi tave valdyti – nieko gero nebus“, – Ramūnas atviravo, kad būdavo linkęs greit įsiplieksti, bet dabar gerokai aprimęs, daug apgalvojęs, supratęs, bet savo mintims kartais vis dar leidžiantis ištrūkti.

Plungės žvejų klubui „Auksėnis lyns“ priklausantis užkietėjęs žvejys pasidžiaugė suaktyvėjusia klubo veikla, nauja vadovybe, kuri stengiasi organizuoti renginius, suburti aktyvius Žemaitijos meškeriotojus.

 Pats Ramūnas aktyviai prisidėjo organizuojant žvejybos varžybas Rūdaičiuose. Jis kasmet dalyvauja ir varžybose neįgaliesiems.

Šiuo metu Ramūnas su šeima įsikūręs Rūdaičiuose. Prieš apsigyvenant čia, nieko pritaikyto jo buičiai nebuvo, jis viską įsirengė, sumeistravo ar susitaisė pats. 

Vienas kaimynas atnešė neveikiančią žoliapjovę, kitas atidavė neveikiantį trimerį – meistro rankose viskas atgijo ir įgavo antrąjį šansą. R. Gricius yra įgijęs juvelyro profesiją, bet pagal specialybę nėra dirbęs. 

„Juvelyrų šiais laikais daug, nėra perspektyvų prasimušti“, – juokavo pašnekovas, atskleidęs kelis įdomesnius faktus apie save: jis yra auginęs svirplius, tebeaugina paukštėdą ir turi įsigijęs savo svajonių katiną – sfinksą.

Pagal save įsirengęs šiltnamį Ramūnas dabar džiaugiasi neblogu agurkų, baklažanų, cukinijų derliumi.

Pagalba, dėmesys ir solidžių žmonių akibrokštas

Pašnekovas labai dažnai sulaukia ne tik draugų, bet ir svetimų žmonių, praeivių pagalbos: „Dėmesys neįgaliesiems per paskutinį dešimtmetį tikrai yra pagerėjęs. 

Anksčiau, būdavo, į tave pažiūrės ir greit akis nusukęs nueis, net nepaklausęs, ar reikia pagalbos.

 Nemažai laiko praėjo, kol visuomenė susiprato neįgalų žmogų nebevadinti invalidu. 

Dabar jau ir tas neįgalusis nekaip skamba – randasi naujas terminas: žmogus su ribotom galimybėm, žmogus su apribotu judėjimu. 

Nors man asmeniškai netrukdo. Į vežimėlį esu atsisėdęs prieš maždaug 15 metų, kojas jaučiu, bet atvirkštiniu variantu – pilant šaltą vandenį man regisi, kad jis verdantis. Su viena koja dar paspaudžiu automobilio pedalą vairuodamas. 

Nebegalėsiu – pats prisitaikysiu vairuoti rankomis“, – atviravo Ramūnas, besipiktinantis sveikais žmonėmis, kurie stato savo automobilius neįgaliesiems skirtose vietose.

 „Kiekvieną dieną po 10 nuotraukų galėčiau padaryti ir į e-policiją išsiųsti. Kiek matau – visos vietos užimtos prabangiausių mašinų. 

Regis, ir baudas pakėlė, bet vis tiek sveiki vairuotojai nenori paėjėti kelis metrus. 

Nesu priekabus, pažiūriu, gal žmogus tikrai nerado vietos, gal visa aikštelė užimta – ne, pilna tolėliau laisvų vietų, tiesiog nėra pagarbos. Ir didžioji dalis – tai solidūs, turtingi žmonės. 

Paprastas, žemiškas žmogus taip nesielgia“, – žodžių į vatą nevyniojo Ramūnas.

Vasarą praleidęs su meškere ir besidarbuodamas garaže, šiltnamyje, pašnekovas ne itin laukia žiemos, kuomet apninka liūdesys: „Pasijuntu apribotas, suvaržytas, ima trūkti veiksmo. 

Tada imu galvoti įvairiausių idėjų pavasariui ir jo laukti“, – šypsojosi optimizmo neprarandantis R. Gricius.