Martyna po studijų dirbo grafikos dizainere, bet sako greitai supratusi, kad darbas biure - ne jai. Klaipėdoje gyvenanti jauna moteris kur kas geriau jaučiasi sukiodamasi savo namų virtuvėje ir kepdama duoną.
Martyna, kada užgimė meilė naminei duonai?
Pamenu, dar paauglystėje mano mama kepdavo naminę duoną. Mano mama yra iš tų žmonių, kurie domisi maisto gamyba ir mėgsta pati išbandyti naujus receptus, tad gavusi raugo nusprendė pati iškepti duonos.
Tas procesas patiko ir jai, ir visiems namiškiams. Iki šiol prisimenu tą malonų jausmą, kai namuose pasklisdavo kepamos duonos kvapas ir dar šiltą ją galėdavome laužti ir mėgautis.
Jau tada suvokiau, koks akivaizdus yra skirtumas tarp tos duonos, kurią perkame parduotuvėje ir tos, kurią kepame namie. Visi skoniai atrodė kažkokie stipresni, tikresni.
Jūs irgi kepdavote duoną sykiu su mama?
Ne, tuomet pati duonos nebandžiau kepti, bet mėgdavau pasisukioti virtuvėje sykiu su mama.
Studijavote grafinį dizainą, bet ilgainiui ši profesija nebeatrodė tokia patraukli?
Aš visada buvau „prie meno“, labai patiko kūryba, tad grafinis dizainas iš pradžių atrodė puiki sritis. Visgi, kai pradėjau dirbti šį darbą, suvokiau, kad darbas ofise - ne man.
Ir štai praėjo nemažai metų ir dabar pagrindinė jūsų veikla - būtent naminės duonos ir kitų kepinių gamyba namuose. Papasakokite, kaip gimė kepyklėlė „Malūnas mala“?
Galima sakyti, kad duonos kepimas buvo mano penkmečio planas, bet tik nuo praėjusio pavasario gegužės pradėjau jį realizuoti. Būtent 2025-ųjų gegužę gimė kepyklos pavadinimas „Malūnas mala“ ir veikla pamažu įgavo pagreitį.
Iki tol vyko, kaip dabar madinga sakyti, savęs paieškos. Teko nemažai keliauti, padirbėti užsienyje. Taip pamažu išsigryninau, kur noriu gyventi ir ką noriu veikti.
Įdomu, o kas padėjo apsispręsti, kad norite kepti duoną?
Teko tiek užsienyje, tiek Lietuvoje dirbti maisto sferoje. Teko dirbti ir virtuvėje, ir kepykloje. Man patiko, kad kepykloje darbo tempas nėra toks beprotiškas ir sunkiai prognozuojamas kaip, pavyzdžiui, restorano virtuvėje. Kepykloje yra aiškūs procesai, mažiau streso, tiesiog dirbi pagal aiškų planą. Ta ramybė ir aiškumas labiausiai atitiko mano įsivaizdavimą, kaip aš norėčiau dirbti. Be to, duona, mano manymu, yra visa ko pagrindas ir mitybos esmė.
Bet, Martyna, dabar gyvename tokiu laikmečiu, kai vis dažniau girdime raginimus riboti angliavandenių vartojimą, neretai į nepageidaujamų produktų sąrašą patenka ir duonos gaminiai.
Vis dėlto labiau kalbama apie baltų miltų kepinių ribojimą. Aš ir pati esu išgyvenusi tokį etapą paauglystėje, kai vengiau duonos, nes taip buvo madinga. Bet kuo daugiau giliniesi, ilgainiui suvoki, kad nėra vien gerų arba blogų produktų. Tiesiog visur reikia ieškoti balanso.
Duonai iškepti reikia tik keturių ingredientų - miltų, vandens, raugo ir druskos. Na ir, žinoma, - laiko ir kantrybės.
Manau, daugelis jau patys yra patyrę, kad tikro raugo, fermentuota duona palankiai veikia organizmą. Žinoma, visur reikalingas saikas, bet viena riekė duonos tikrai nieko blogo negali padaryti. O fermentuota duona organizmui netgi naudinga, nes fermentacijos metu dalis glitimo ir angliavandenių yra suskaidomi, tad tokią duoną lengviau virškinti ir ji suteikia ilgesnį sotumo jausmą.
Žinau ne vieną istoriją, kai glitimo netoleravę žmonės puikiai toleruoja tikro raugo duoną. Žinoma, nekalbu apie tokius žmones, kurie rimtai serga celiakija ir visiškai negali vartoti jokių su javais susijusių produktų.
Jūs duonai kepti naudojate tik akmeninėmis girnomis maltus miltus. Kodėl?
Manau, kad miltai yra duonos esmė. Man svarbu tvarumas, tad miltus perku tik iš netoli Klaipėdos esančių ekologinių ūkių. Čia grūdai auginami be cheminių trąšų ar pesticidų, o natūraliai, taip, kaip augina gamta.
Kaip ir pats pavadinimas „Malūnas mala“ diktuoja, aš kepu duoną iš ypatingų miltų, kurie malami akmeninėmis girnomis, kaip senovėje - lėtai ir atsakingai. Akmeninės girnos sumala grūdą taip, kad jame išsaugomos visos maistingosios medžiagos ir mineralai, reikalingi mūsų organizmui. Tas malimo procesas yra toks pat lėtas, kaip ir visas naminės duonos kepimo procesas.
Esu iš tų, kurie labiausiai mėgsta tiesioginį kontaktą, bendrauti socialiniuose tinkluose man sekasi sunkiau - man tai yra atskiras rimtas darbas.
Miltus užsakau nedideliais kiekiais, pagal poreikį, tik tiek, kiek reikia, todėl kepinius galiu gaminti iš šviežiausiai sumaltų miltų.
Taigi, kai atsakingai pasirenki miltus, jie tikrai nėra joks blogis.
O ko dar reikia duonai iškepti?
Duonai iškepti reikia tik keturių ingredientų - miltų, vandens, raugo ir druskos. Na ir, žinoma, - laiko ir kantrybės.
Viena yra išsikepti duonos namuose savo reikmėms, bet visai kas kita rasti norinčiųjų jos įsigyti. Juk dabar duonos pasiūla tokia didžiulė. Kokie buvo jūsų pirmieji bandymai parduoti duoną?
Pirmą kartą su keliais kepaliukais duonos iškulniavau birželio mėnesį. Man buvo įdomu pačiai pamatyti, kokiems žmonėms mano kepama duona gali būti įdomi. Tikrai ne visiems yra svarbu, kad miltai iš ekologinio ūkio, ar tai, kad duona yra viso grūdo.
Pirmą kartą atėjus į turgų su savo kepta duona, žinoma, buvo jaudulio. Reakcijų buvo įvairių, bet man patiko bendrauti su žmonėmis, dalintis informacija. Svarsčiau, kad net ir negatyvios reakcijos augina. Galiu džiaugtis, kad pirmą kartą pavyko viską parduoti, bet teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad turėjau atsinešusi vos 5 kepaliukus (juokiasi). Iš tiesų aš ir dabar kepu duoną labai mažais kiekiais savo namų virtuvėlėje, tad jei susiruošiu į turgų, irgi atsinešu nedaug - vos 10-15 kepaliukų. Man svarbu kokybė, o ne kiekybė.
Kuri iš jūsų kepamos duonos rūšių labiausiai graibstoma?
Dabar kepu keturių rūšių duoną - nuo puriausios kvietinės iki ruginės. Žmonės atranda iš senesnių laikų ragautą duoną. Aš ruginę duoną vasarą kepdavau ant ajerų, tad ne vienam ji primindavo jų močiučių keptos duonos skonį ir ji buvo visiška vasaros žvaigždė.
Dėmesį patraukia jūsų siūloma duonos prenumerata. Kaip šovė į galvą toks sumanymas?
Kai atvėso orai, pamačiau, kad turguje labai sumažėjo žmonių. Suprantama, kai lauke dargana ar žvarbu, niekam nesinori kelti kojos iš namų. Tad pagalvojau, kad šviežiai iškepta duona gali pati atkeliauti pas žmones į namus. Tad du kartus per savaitę pati išvežioju užsakovams duoną į namus.
Idėja tikrai gera, bet ar pavyko rasti prenumeratorių?
Kadangi viskas dar šviežia, jų nėra labai daug, bet jau turiu apie dešimt nuolatinių, kurie dar iš turgaus laikų yra tapę mano kepamos duonos gerbėjais. Tai džiugina, nes šitaip mano duona gali pasiekti ir atokesnius Klaipėdos kampelius, nes juk ne visi žmonės atvažiuoja į Senąjį turgų.
Nenusibosta vienai pačiai namuose suktis?
Kartais būna, kai jau save pagaunu besikalbančią su savimi (juokiasi). Bet mane gelbėja turgus, ten tikrai gali pabendrauti iki soties. Esu iš tų, kurie labiausiai mėgsta tiesioginį kontaktą, bendrauti socialiniuose tinkluose man sekasi sunkiau - man tai yra atskiras rimtas darbas.
Suprantama - gyvas kontaktas taip pat gerai, kaip ir gyvas raugas, iš kurio kepate savo duoną. Kepdama duoną jaučiatės radusi savo pašaukimą?
Neslėpsiu, būna įvairių minčių, nes tikrai nėra viskas kaip sviestu patepta. Suvokiu, kad reikia nemenko įdirbio, kad žmonės žinotų apie tavo produkciją. Prisijaukinti klientą - ilgas procesas. Bet su kiekvienu žingsniu jaučiu, kad didėja gerbėjų ratas. Daugelis jų domisi sveika mityba, natūraliais vietiniais ingredientais.
O iš kur ėmėte duonos receptus?
Pirmą kartą į turgų nešiau visai kitokią duoną, nei kepu dabar. Manau, kad patys žmonės man padiktavo, kokios duonos jie norėtų. Pavyzdžiui, dabar daugelis mėgsta, kad joje būtų daug sėklų. Receptai išsigrynino ieškant geriausio varianto. Ir tikrai ne viskas pavyksta puikiai iš pat pirmo karto. Labai jautriai reaguoju į maisto švaistymą, tad nepavykę kepaliukai labai draskė širdį. Ragavau, tobulinau ir taip išsigryninau geriausias savo duonos versijas.
Labai jautriai reaguoju į maisto švaistymą, tad nepavykę kepaliukai labai draskė širdį. Ragavau, tobulinau ir taip išsigryninau geriausias savo duonos versijas.
Kai lankausi kitose šalyse, visada mėgstu apsilankyti jų kepyklose. Ypač kai grįžtu iš šiltųjų kraštų, dar kartą pasitvirtinu, kokia yra turtinga mūsų šalis, nes čia taip puikiai išvystyta žemdirbystė, mes turime tokių kokybiškų javų iš kurių galime iškepti turtingą maistinių savybių ir skonių duoną.
Ar pati valgote daug duonos?
Taip, valgau duoną be jokio sąžinės graužimo. Žinau, kad mano duonoje nėra papildomo cukraus ar kokių nors kitų nereikalingų medžiagų.
Aš mityboje labai vertinu natūralumą. Dar išvykusi studijuoti supratau, kokia yra mamos darže išaugintų daržovių vertė. Kai paragauji iš prekybos centro nupirktą pomidorą, greitai supranti, kokį gėrį turi savo namuose. Dar nuo paauglystės domėjausi sveika mityba, tad tuo keliu tebeinu iki šiol.
Martyna, išduokite paslaptį - ar tokios veiklos pakanka duonai užsidirbti?
Daug kas sako, kad iš duonos kepimo nepragyvensi, bet juk ir menininkai dažnai gyvena „iš idėjos“. Tikrai nesiekiu užsidirbti turtų, bet jei pavyksta iš mėgstamos veiklos šiek tiek užsidirbti, man to pakanka. Ateičiai turiu daug įvairių idėjų, tad manau, kad viskas bus gerai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą