Karjeros specialistė Laimutė Gegieckienė: „Turėkite ambicijų ir klausykite savo širdies“

Su veiklia ekonomikos ir verslumo mokytoja kalbamės apie aistrą darbui, tikslus ir ambicijas, muziką ir drąsą būti savimi.

Papasakokite apie save - kiek laiko esate pedagogė, ar Klaipėda - gimtasis miestas?

Esu baigusi Gargžduose mokyklą, tuomet tai buvo Gargždų vidurinė mokykla. 

Ten mokiausi muzikos mokykloje, šokau „Minijos“ ansamblyje, buvau visada labai užimta. Pedagoginį darbą dirbu ilgai, jau net nedrąsu sakyti - per trisdešimt metų tikrai. 

Šis darbas turbūt yra mano pašaukimas. Mane jau mokykloje matė kaip būsimą mokytoją, aktorę arba režisierę. Tai aš manau, kad viskas taip ir persipynė. 

Vėliau pasirinkau dar vienas magistro studijas ir baigiau karjeros projektavimą Klaipėdos universitete. Šeimoje turėjome ir verslų, ir atradimų, ir praradimų.

Pedagogika su verslu kažkaip retas derinys?

Iš tikrųjų neretas. Aš galvoju, kad mes esame būtent ta karta, kuri buvo viena iš pirmųjų verslininkų Lietuvoje, kai nepriklausomybę atgavome. 

Daug mano draugų tapo verslininkais, nes šviesūs žmonės bandė kurti verslus. Dirbome su mediena, save realizavome ir kitose srityse. Dirbome su verslais, daug ir nudegėme. 

Reikėjo ieškoti galimybių keltis iš praradimų. Tai buvo sudėtingas ir ilgas kelias. Man visada patiko rinkodara, marketingas. 

Tiesiog įsiprašiau į „Junior Achievement“ organizaciją, nes žinojau, kad ji kažkur Lietuvoje gyvuoja. Gavau pirmąjį palaiminimą gyvendama Pakruojyje. 

Tuometinis direktorius sakė: „Jei randi, kas nori, tai darom.“ Turėjau pirmuosius penkis mokinius, kurie mokėsi ekonomikos kaip neformalaus ugdymo. Juos visus puikiai prisimenu - štai toks buvo startas.

Kokia tai organizacija? Ką ji veikia ir kiek metų joje esate?

„Junior Achievement“ yra pasaulinė organizacija, vienijanti turbūt šimtą pasaulio šalių. Tai mokinių ekonominis švietimas ir ugdymas. Dabar šios verslumo programos jau įtrauktos į ugdymo programas. 

Antreprenerystės ugdymas - jaunųjų verslininkų arba antreprenerių auginimas. Tai vyksta per MMB - mokinių mokomųjų bendrovių kūrimą. 

Čia sukasi tikri pinigai, tikri sandoriai, nes organizacija suteikia leidimą, registruoja, mokiniai perka akcijas, kuria verslą. Skatiname vaikus ieškoti problemų ir jas spręsti būtent per verslą.

Bet jūsų pedagoginis kelias prasidėjo tikrai ne nuo to, jei sakote, kad 30 metų jau esate pedagogikoje. Kokių dalykų mokytoja buvote pradžioje?

Kūrėsi darbo birža ir atsirado tokie etatai - pirmieji verslo konsultantai. Apie verslą niekas nieko nesuprato, bet paskelbė konkursą. 

Aš nukeliavau į tą konkursą, nes buvau knygų pasiskaičiusi, verslą jau turėjome. Man pasisekė, kad išsirinko mane. 

Veikla prasidėjo ten, kur buvo labai gera mokymų programa - Amerikos savanoriai vykdė tokį projektą. Pusę metų viso to mokiausi, gavau dokumentus, rekomendacijas ir tik po to nukeliavau į mokyklą.

O mokykloje nuo ko pradėjote?

Tiesiog atėjau su pasiūlymu, kad galiu mokyti pagal „Lietuvos Junior Achievement“ taikomosios ekonomikos programą. Direktoriui buvo įdomu, sakė: „Bandom.“ Nuo to prasidėjo. 

Patekau į pačią organizaciją, jie mane pakvietė mokymus pabaigti, kad galėčiau dėstyti. O tada jau būriau labai daug mokytojų, pati juos mokiau.

Dirbau su pradinukais, mokiau muzikos, šokių. Išbandžiau ir dėstytojos karjerą, buvo įdomu studentus mokyti reklamos. Ir šalia jau daug metų - ekonomika ir verslumas.

© Asmeninio albumo nuotr.

Kuo užsiimate dabar?

Esu ekonomikos ir verslumo mokytoja, karjeros specialistė. Dirbu keliose ugdymo įstaigose, pavyksta suderinti. Tai veiklos, kurios man patinka. Čia vykdau ir kuriu daug projektų.

Kaip visur spėjate?

Išmokau planuoti. Laikas - vertybė, todėl labai jį branginu. 

Suprantama, kažką prarandu - gal namų buičiai negaliu tiek laiko skirti kaip kitos moterys, bet mano vaikai užaugo, esu savo laiko planuotoja ir direktorė.

Esu ugnies ženklas, gimusi balandžio 4-ąją, naktį, kai degė mano tėvų namai. Tai ugnis ir veiklumas, matyt, jau užkoduota genuose nuo pat pirmos gyvenimo dienos.

Ar sutinkate, kad verslumo pradmenų mūsų mokyklose dar labai mažai?

Nesutinku, kad yra mažai, nes galimybės šiandien ugdyti antreprenerystę yra labai didelės. „Junior Achievement“ labai daug dirba su miestais, savivaldybėmis, mokyklomis. 

Organizacijoje esu apie 30 metų, tai visą tą laiką aš ir mano kolegės vaikus mokome verslumo. 

Dabar ypač didelis dėmesys skiriamas karjerai. Ir tuo labai džiaugiuosi. Karjera yra gyvenimas. 

Žmonės kartais galvoja, kad karjera yra tik darbas, o aš sakau - ne, karjera yra visi gyvenimo vaidmenys. Todėl reikia kalbėti apie viską, ieškoti savęs, veikti, nebijoti klysti. 

Man labai patinka pradinukai - jie tokie tikri, moka džiaugtis, analizuoti save. Mes pradedam nuo savęs pažinimo. Visi būreliai, pasirinkimai - viskas svarbu.

Esu ne su vienu pedagogu kalbėjusi apie tai, kad pradinukai puikiai žino, ko nori, o paskui staiga ištinka paauglystė ir vaikai pasimeta. Jie jau nežino tiksliai, ko nori, tik kala pažymius ir galvoja apie egzaminus. Kas atsitinka?

Manau, kad pati švietimo politika, sistema nepalanki jaunam žmogui. Egzaminai, pasirinkimai verčia abejoti. Tai viena. Dar yra ir šeimos požiūris. Neretai tėvai projektuoja savo atžalų profesinę karjerą. 

Sako: „Noriu, kad mano vaikas būtų ...“, bet aš klausiu - ar tikrai jūsų vaikas turi reikalingų gebėjimų, kur linksta jo širdis? Kai abejoja, aš klausiu: „Ar norite, kad jūsų vaikas būtų laimingas?“ Ir visada patariu paklausti, ko gi jis ar ji nori. 

Tėvai pradeda projektuoti savo vaikams profesines karjeras per anksti. Pavyzdžiui, jei lankė baletą 12 metų, tai, vadinasi, būtinai turi eiti į baletą, o vaikas visai nenori. 

Šiuo metu yra geras laikotarpis aštuntokams rinktis kryptį, o po to dešimtoje klasėje gali priimti ir kitą sprendimą.

O dėl egzaminų - išgąsdinau aštuntokų tėvus pasakiusi, kad atestatui gauti užtenka išlaikyti egzaminus, bet jei nesirinks vaikas valstybinių egzaminų, jis negalės net pateikti dokumentų, kad įstotų į kolegiją ar į universitetą.

© Asmeninio albumo nuotr.

Ir priešingų dalykų yra - vaikai pasiekia sporte, arba kokioje kitoje srityje yra gabūs, bet nebespėja su besikeičiančiomis programomis, mokosi prasčiau, neturi laiko, o gal pinigų korepetitoriams, jų pažymiai prastesni, nes visas įmanomas laisvas laikas aukojamas treniruotėms, varžyboms. Ar nėra taip, kad švietimo sistema nesuteikia galimybės tokiems talentams tęsti savo karjerą?

Pati turiu dvi dukras, visada joms sakiau: turite daryti tai, kas patinka. Nieko nereikia mesti. Pačios sistemos mes nepakeisime, jei patinka šokti ar dainuoti, tai reikia rinktis ir atitinkamą specialybę.

Bet valstybinis matematikos egzaminas privalomas visiems, humanitarams, sportininkams - taip pat, o jo kasmet neišlaiko vis daugiau abiturientų.

Na, gal nebebus šio valstybinio egzamino ateityje, tikėkimės. Esu susidūrusi su mokiniais, kurie sako: „Man svarbu gauti atestatą“, ir išvažiuoja mokytis į užsienį.

Nes užsienyje jų atestatai su pažymiais ir motyvacija puikiai tinka, o mes su tokiais reikalavimais prarandame nemažai talentingų vaikų.

Kadangi tiek metų dirbate šioje srityje, ar turite sėkmingų pavyzdžių, kai vaikui sistema pakišo koją, bet jis sugebėjo susikurti puikų gyvenimą?

Dabar viskas labai greitai keičiasi. Vyresnių klasių mokiniai profesinėse mokyklose jau būna pasirinkę profesiją.

Aš puikiai bendrauju su savo pirmosios grupės auklėtiniais, kurie prieš 20 metų baigė mokyklą.

Žiūriu į jų karjeras - jie buvo smulkiojo verslo paslaugų teikėjai, visi kažką papildomai mokėsi, bet iš jų labai daug yra dabar didžiajame versle. Širdis džiaugiasi. Ir tai nebuvo tie, kurie blizgėjo pažymiais.

Ne pažymiai lemia sėkmę. Tu gali būti su nekokiais pažymiais, bet atsidurti tam tikroje aplinkoje, kur tave pamatys, atras, ir tavo gyvenimas pasikeis.

Sakau mokiniams: mokykitės ne dėl pažymių, o dėl savęs. Nepatinka man ši egzaminų sistema tokia, kokia yra - tai faktas.

Man nepatinka, kad pas mus kiekvieną pamoką - nauja tema, o užsienyje vieną temą mokosi kelias savaites.

Tai sudėtinga, ir mokytojams nesąmonė, kiek jie apsikrauna! Džiaugiuosi, kad dešimtoje klasėje dabar yra privaloma ekonomikos ir verslumo pamoka, ten dalis kurso apie antreprenerystę.

Mokiniai kuria ir pristato verslo idėjas. Taip ugdomas kūrybiškumas, o tai labai svarbi kompetencija.

Kokia matote jaunąją kartą? Sako - štai, šie, kai taps chirurgais ir pradės operuoti, bus tragedija, nes visi sulindę į telefonus, knygų neskaito. Jūs bendraujate su mokiniais kasdien - ar tikrai viskas taip blogai?

Nėra taip blogai, kaip daug kam atrodo. Iš tų telefonų mokyklose po truputėlį išlenda, kuriamos taisyklės. Matau labai daug kūrybingų, akademiškų vaikų, kurie nori mokytis ir stoti į rimtas profesijas.

Profesinis mokymas taip pat keičiasi - man teko mokyti žmones, baigusius universitetus Lietuvoje ir užsienyje, bet jie grįžę suprato, kad nemoka dirbti.

Atėjo mokytis amato. Kai turi gebėjimą kažką padaryti, visada turėsi iš ko gyventi.

Profesinis ugdymas yra naudingas, nereikia norėti, kad visi baigtų universitetus. Ateis laikas - pabaigs, jei tik bus poreikis.

Ar požiūris į profesines mokyklas mūsų visuomenėje keičiasi? Anksčiau būdavo štampas - jei nieko negebi, eini į „profkę“.

Galvoju, kad keičiasi, bet dalis tiesos išlieka - ateina ir tie, kurie nemotyvuoti. Bet ateina ir labai šaunių mokinių.

Kai pamato, kokios bazės yra mokymo centruose, su kokia įranga jie dirba, ir kad trečiame kurse jau turi darbus ir uždirba daugiau negu mokytojas, - požiūris pradeda keistis.

Esate nestandartinė mokytoja. Švietimo sistemoje tokių mokytojų labai trūksta, jie - dovana vaikams. Ar mokytojų iš pašaukimo nėra daug, nes algos mažos, ar tiesiog darbas yra per sunkus?

Ne viskas susiveda į pinigus. Aš niekada nemaniau, kad mano profesija neprestižinė, pati taip jaučiausi ir tie, kurie šalia manęs, - taip pat.

Viskas priklauso nuo žmogaus. Jauni pedagogai ne visi ištveria, ne visi supranta, ką turėtų daryti, kaip susidraugauti su vaikais. Tai ir psichologinės žinios, ir gebėjimas nukreipti.

Mokytojai dabar privalo paruošti egzaminams, tai juos skandina, jiems sunku būti nestandartiniais.

Visada buvau drąsi, gal įtakos turėjo tai, kad esu išbandžiusi visokių veiklų - dirbau ir laikraštyje marketingo vadybininke, bet visada viena diena likdavo mokyklai.

Daug ko išmokau pati, marketingo srityje mano idėjos taip pat pasiteisino.

Parašėte knygą apie verslumą. Kaip ji gimė?

Išleidome gal 2009 ar 2010 metais. Išėjo natūraliai - atėjau dirbti į verslo paslaugų mokyklą, mokėme ekonomikos ir verslumo, bet nebuvo iš ko mokytis. Mokyklos tarpduryje sutikau kolegę Aldoną.

Pradėjome kalbėti, daviau mintį - o gal parašome knygą pagal mūsų programą? Radom leidyklą „Ciklonas“, jie išleido, mes atidavėme autorines teises, kad tik išleistų. 

Knyga ir šiandien naudinga, joje yra daug temų, kurios išlieka aktualios.Per karantiną paprašiau leidyklos išleisti ją PDF formatu, kad vaikai galėtų naudotis nuotoliu. Pati iki šiol naudojuosi, kolegos sako irgi panaudojantys.

Beveik apie viską pašnekėjome, bet nepaklausiau apie muziką. Ji jūsų gyvenime užima labai daug vietos.

Labai. Lankiau muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Po septynerių metų, ten praleistų, jau nebenorėjau nieko, bet pradėjau groti gitara.

Mano klasė buvo labai muzikali, turėjome daug grojančių ir dainuojančių. Klasiokas Artūras pasiūlė sukurti grupę. Taip gimė grupė „Klasiokai“.

Ar koncertuojate?

Taip, pakankamai aktyviai! Štai ir dabar Vitės bendruomenės šventėje koncertuosime. Per tiek metų daug kur buvome: šventėse, bendruomenių susibūrimuose, asmeniniuose susitikimuose.

Esame labdaringi, lankome senjorus, koncertuojame be atlygio senelių namuose. Mes visi dirbame, esame užsiėmę, bet tai yra mūsų gyvenimo dalis, atokvėpis.

Sukūriau grupės puslapį feisbuke, skelbiu repeticijų, koncertų nuotraukas, „reelsus“ - mus jau atpažįsta gatvėje! Gargžduose Jonines esame organizavę, muzikos vakarus restorane „Trys mylimos“.

Kviečiame ir jaunus atlikėjus, kurie tik pradeda dainuoti.

Savo pavyzdžiu rodote, kad karjerą ir veiklas galima pradėti ne tik jaunystėje. Amžius niekada nėra kliūtis?

Profesinę karjerą bet kokiame amžiuje gali kurti. Mano abi dukros nenorėjo būti mokytojomis, baigė verslo vadybą, bet vyresnioji dabar yra pradinių klasių mokytoja, o jaunesnioji - zumbos trenerė, šiuo metu mokosi pedagogikos, kad galėtų būti kūno kultūros ir sveikatos pedagoge. Jos irgi atėjo į pedagogiką iš verslo.

Ar yra dalykų, kurių dar norėtumėte imtis?

Prieš dvejus metus pradėjau groti ukulėle. Galvoju, būtų smagu rasti laiko įrašyti daugiau dainų į „YouTube“, kad išliktų. Turiu idėją įkurti savo viešąją įstaigą.

Kokia yra sėkmingos karjeros formulė? Tiek gyvenimo, tiek ir profesinės?

Pirmiausia - tikslas. Jei neturi tikslo, nuplauksi nežinia kur. Gyvenime sau tikslus kėliau visada. Aišku, svarbu disciplina - ne viskas lengvai sekasi, nereikia nuleisti rankų kai ištinka nesėkmė.

Turėkite ambicijų ir klausykite savo širdies. Jei darote tai, kas patinka, tai darbas bus šventė.

Man dar labai svarbu, kad aplinka nespaustų. Būkite kūrybiškais maksimalistais - viskas pavyks. Ir būtinai turėkite bendraminčių!