Kazimieras Sakalauskas: „Gyvenime moku tik vadovauti“
(2)Beje, nedaug trūko, kad interviu metu Kazimieras Sakalauskas būtų net atsistojęs ant galvos, kad parodytų, kaip užbaigia kasdienę mankštą. Sustabdė tik mintis, kad tinkamai neapšilus geriau tokių triukų nerodyti...
Kazimierai, pradėkime pokalbį nuo sudėtingiausio klausimo - ar pasitikdamas 80-metį jau galėtumėte įvardyti, kas yra gyvenimo prasmė?
Kai buvau jaunas, man svarbiausias dalykas atrodė baigti mokslus. Ką - neturi reikšmės, svarbu mokytis. O paskui pažiūrėsime.
Į Lietuvą iš Sibiro grįžau būdamas 16-os. Visą vaikystę ir jaunystę taigoje pragyvenęs nebuvau nei doros mašinos matęs, tad atvažiavus į Klaipėdą jausmas buvo toks pat, kaip dabar niekur nebuvusiam jaunuoliui nuskristi į Niujorką.
Tėveliai liko Rietave, o man reikėjo baigti mokslus. Kažkur perskaičiau, kad amatų mokykloje duoda aprangą ir maisto, o jei gerai mokaisi - antrais metais duos ir bendrabutį. O ko daugiau reikia jaunam, iš taigos atvažiavusiam žmogui?
Besimokydamas amatų mokykloje greitai suvokiau, kad to man per mažai. Tada dar papildomai įstojau į technikumą, į suvirintojo specialybę. Ir to dar nebuvo gana, tad kai vienas draugas pasiūlė stoti į prekybos ekonomiką, ilgai nesispyriojęs sutikau. Juk svarbiausia - mokytis. Taip ir išėjo, kad vėliau ši specialybė ir klojo mano gyvenimo pamatus.
Žinoma, teko ir armijoje tarnauti, jau prieš tai buvau ir šeimą sukūręs. Tad gyvenimo prasmė buvo rūpintis šeima. Sykiu norėjosi ir pačiam ko nors gyvenime pasiekti - nebūtinai stovėti pirmose gretose, bet nesinorėjo ir gale vilktis. Aukso viduriukas atrodė pats tas.
Tuomet atrodė, kad gyvenime svarbiausia turėti siekių?
Tikrai taip. Bent jau mano gyvenime tai pasiteisino. Žinote, man dabar atrodo, kad gyvenime aš nieko daugiau neišmokau - tik vadovauti (juokiasi).
Duodu galvą nukirsti, 80 metų jums niekas neduotų. Išduokite, kaip išlaikote tokią puikią formą.
Viskas labai paprasta. Neleidžiu sau galvoti, kad esu senas ir nemėgstu žodžio „pensininkas“. Aš esu senjoras, o mano žmona - senjora. Man taip daug gražiau skamba.
Aš turiu aiškų dienos režimą, nuo jo nenukrypstu ir savaitgaliais. Kasdien keliuosi 7 ryto. Gulinėjimai lovoje man nesuprantamas dalykas. Atsibundu ir iš karto keliuosi.
Šilto vandens stiklinė, pusvalandžio trukmės mankšta. Dar 10 sekundžių pastoviu ant galvos, tada sėdu ant dviračio ir - į Girulių mišką.
Ši žiema buvo tokia palanki, kad su dviračiu galėjau važinėti kuo puikiausiai. Gal čia kalti genai, nes mano tėvelis buvo eigulys, gamta man labai svarbi. Aš ten atsigaunu, pamedituoju. Taip pat dar užsiiminėju joga, mėgstu ir paplaukioti...
Jūsų palydovas - nuolatinis judesys.
Tikrai taip. Man sportas labai padėjo. Juk esu buvęs Lietuvos lengvosios atletikos čempionas ir rekordininkas. Visada buvau pastebėtas, kad esu sportiškas.
Nors kariuomenėje patekau į karinį laivyną, ačiū Dievui, niekada neteko rankose laikyti automato, nei pačiame laive būti. Iš karto buvau nukreiptas į sportinį klubą, kur buvo daug sportinių varžybų, galėjau sykiu ir vakarinę mokyklą pabaigti.
Bendraujant su jumis atrodo, kad jums svetimas nuovargis ar bloga nuotaika. Ar tiesa?
Visi mes esame žmonės. Visko nutinka ir man, tik gal kiek rečiau nei daugeliui. Bet man tikrai nebūna taip: „Ai, šiandien aš tingiu.“ Kartais darau ir be didelio noro, tik todėl, kad reikia. Bet vis tiek darau. Stengiuosi nepasiduoti. Stebiuosi, kai bendraamžiai skundžiasi, kad nėra ką veikti. Man visada laiko trūksta, aš tiek veiklų prisigalvoju. Aš iki pat dabar dirbu, bet dabar sau - užsiimu statybomis. Kaži ką statau.
Sėdėti ant sofos ir spoksoti į televizorių - ne man. Galiu nebent žinias ir kokį gerą filmą pažiūrėti. Tik jau ne serialą.
Man kur kas labiau patinka įvairūs aktyvūs žygiai, ekskursijos.
Turėtumėte ne juokais erzinti savo bendraamžius. Juk ne visi sulaukę tokio gražaus amžiaus gali pasigirti tokia jaunatviška energija.
Gal ir erzinu kartais. Juk mes lietuviai.
Ar švęsite 80-metį?
Nori nenori reikia švęsti. Atvažiuos vaikai, anūkai. Tad su artimaisiais ir draugais pavalgysime šventinę vakarienę. Bet tokių prabangių švenčių, kokias organizuodavau jaunystėje, jau nebesinori. Visi draugai žino, kad aš būdavau mėgėjas didelių švenčių, bet šį sykį jau norisi kukliau. Iš viso su žmona rezgėme planą dviese kur nors išvažiuoti, bet galų gale nusprendėme, kad reikia su artimaisiais ramiai atšvęsti.
Kaip reikia gražiai švęsti, jums geriausiai žinoma. Juk į Klaipėdos istoriją jūs patekote kaip švediško stalo pradininkas, restoranų ir kitų maitinimo įstaigų vadovas.
Buvo metas, kai mano žinioje Klaipėdoje buvo net 23 maitinimo įstaigos. Pats pirmasis mano kūdikis, kuriam vadovavau net 20 metų, buvo „Meridiano“ restoranas. Mane jo administratoriumi paskyrė 1971-aisiais, kaip tik tą dieną, kai „Meridianą“ tempė pro tiltus į jo nuolatinę stovėjimo vietą.
Pakrante palydėjau laivą iki pat vietos ir, kai jis buvo prišvartuotas, iš karto patekau ant jo denio. Trejus metus buvau administratoriumi, vienerius - vedėju, o paskui jau - direktoriumi.
Teko skaityti, kad tuomet patekti į „Meridiano“ restoraną nebuvo lengva.
Matote, tuomet Klaipėdoje buvo vos keletas restoranų, tad nenuostabu, kad net paprastą dieną „Meridianas“ būdavo pilnas. Jei nebūdavai iš anksto užsisakęs, savaitgaliais patekti į „Meridianą“ nebūdavo jokių šansų.
Kadangi jūrininkų sąjunga priešinosi, kad laive būtų įrengtas restoranas, norėjo, kad jis būtų muziejus, turėjome suktis iš padėties. Vieną kambariuką paskyrėme muziejui, bet įtikinome, kad atėję žmonės norės išgerti kavos, užkąsti.
Visgi virtuvėlė buvo mažytė, tad daug patiekalų negalėjome gaminti. Populiariausias patiekalas tuomet buvo „Uosto vyniotinis“ pagamintas iš mėsos. Manau, kad ir dabar jis žmonėms patiktų.
Papasakokite, kaip klaipėdiečius mokėte valgyti švediško stalo principu.
1979 metais pirmieji Lietuvoje švedišką stalą įrengėme „Vėtrungėje“. Žmonėms tada buvo sunkiai suvokiama švediško stalo samprata. Kur tai matyta, kad visi sumoka tiek pat, o valgo visi kiek nori? Nenuostabu, kad kuriozų buvo labai daug.
Iš pat pradžių - nuostoliai didžiausi, krūvos atliekų, kontrolė po kontrolės. Po pusmečio vieną dieną ateinu į darbą - padėti visų darbuotojų pareiškimai. Jiems pasidarė baisu, kad nuostolius vieną dieną jiems teks padengti.
Uždaryti - pats lengviausias kelias, bet man vadovybė davė mėnesį pagalvoti.
Pakako trijų savaičių ir problemą išsprendžiau. Kasdien pasikviesdavau kokį nors draugą ir atsisėdę kamputyje apsimesdavome, kad valgome, o iš tikrųjų stebėjome žmones. Pamačiau, kad žmonės ima labai daug maisto. Juk akys visko nori. Jei padėtas ąsotis sulčių, kad galėtum įsipilti, tai jie ir nešasi kiekvienas po ąsotį ant savo stalo. Tad sultis išpilstėme į stiklines.
Mūsų bufetininkė nuėjusi į kirpyklą nugirdo, kaip ten moterys gyrėsi, kad joms švediško stalo principas taip patinka, kad ne tik prisivalgo, bet dar į maišiukus prisikrovusios keptų viščiukų namo parsineša...
Tad įvedėme tokią tvarką, kad vienas žmogus gali paimti tik vieną karštą patiekalą, o šaltų valgyti kiek nori. To pakako, ir situacija išsisprendė.
Neslėpsiu, jau buvo kilęs noras parašyti šūkį: „Gėda ne tam, kuris daug valgo, bet tam, kuris daug prisideda ir nesuėda“ (juokiasi). Bet niekas man to daryti neleido.
Švediško stalo principas vėliau buvo įvestas ir „Būrų užeigoje“. Pradžia ir ten buvo nuostolinga, tad teko vėl sėdėti tarp klientų ir stebėti situaciją. „Būrų užeigoje“ sprendimą radau per kelias dienas - panaikinome padėklus ir vietoje didelių lėkščių padėjome mažesnes. Tiek pakako, ir viskas stojo į savo vietas.
Šiandien gal viskas ir juokingai skamba, bet tuomet taip neatrodė, reikėjo ieškoti sprendimų.
Kaip nutiko, kad vėliau pasukote į viešbučių sferą?
Buvo 1991-ieji, mane pasikvietė tuometinis Klaipėdos meras Povilas Vasiliauskas ir pasiūlė eiti vadovauti viešbučiui „Klaipėda“. Nenorėjau, nes labai gerai jaučiausi maitinimo sferoje, tad greitai sugalvojau priežastį, kad nemoku gerai rašyti lietuviškai. Tai mero neįtikino, sako: „Pasiimsi padėjėją - lietuvių kalbos mokytoją, ji tau viską parašys.“
Tad norėjau aš ar nelabai, po dviejų savaičių valdybos posėdyje buvo nuspręsta, kad teks man vadovauti „Klaipėdos“ viešbučiui. Taip ir prasidėjo mano viešbučių era.
Tikriausiai dabar neretai tenka ir restoranuose, ir viešbučiuose lankytis. Daug kas pasikeitė nuo tų laikų, kai jiems teko pačiam vadovauti?
Labai. Dabar visai kitos galimybės. Juk anais laikais viskas buvo deficitas. Nei gražesnių stalo įrankių, nei puodelių paprastai negausi. Visko trūko.
Bet dabar restoranai skundžiasi, kad žmonių trūksta.
Matyt, dabar tiesiog jau yra per daug maitinimo taškų, tad ne visiems klientų užtenka. Bet visgi aš esu įsitikinęs, jei maitinimo įstaigai reikia bankrutuoti, vadinasi, tiesiog neskaniai gamino. Jei aš vieną kartą neskaniai pavalgiau, kitą sykį ten pat nebegrįšiu.
Esu įsitikinęs, jei maitinimo įstaigai reikia bankrutuoti, vadinasi, tiesiog neskaniai gamino. Jei aš vieną kartą neskaniai pavalgiau, kitą sykį ten pat nebegrįšiu.
Nesu iš tų, kurie dabar dažnai po restoranus vaikšto, bet esant progai mielai su žmona nueiname.
O koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?
Neturiu vieno mėgstamiausio, bet jei yra galimybė rinktis, visada renkuosi žuvį, matyt, dėl to, kad pats pagal horoskopą esu Žuvys (juokiasi). Stengiuosi valgyti kuo įvairesnį maistą, nes labai tuo domiuosi, daug skaitau apie maistą. Mėgstu ir receptų knygas paskaityti.
Ar tik skaitote, ar ir gaminate?
Ne, aš esu tinkamas tik degustuoti. Visais laikais darbuotojai žinojo, kad aš ateisiu į virtuvę degustuoti, ką pagamino.
Svarbu man buvo, kad maistas būtų ne tik skanus, bet ir estetiškai patiektas.
Dar niekada nemėgau riebaus maisto, kad ir koks alkanas buvau.
Kyla klausimas, o jūsų senjorai nebuvo sunku jums įtikti namuose gaminant maistą? Juk tiek gardžių patiekalų būdavote priragavęs.
Mano žmona puikiai gamina. Ir mano visi draugai tai puikiai žino. Kartais, kai draugai paprašo parekomenduoti kokį gerą restoraną, nurodau savo namų adresą. Tik sakau, kad pasiskambintų iš anksto (juokiasi). Žmona yra buvusi konditerinio cecho vedėja, bet dabar pyragų mažai valgome.
O aš pats nesu išrankus. Galiu ant duonos užsitepti sviesto ir užsigerdamas arbata gardžiai suvalgyti. Mano žmona žino, kad vakarienei man labai patinka jos kepti obuolių blynai. Mėgstu juos užsigerti kakava. Bent du kartus per savaitę taip palepina.
Aš nesu išrankus. Galiu ant duonos užsitepti sviesto ir užsigerdamas arbata gardžiai suvalgyti.
Išduosite receptą?
Tiesiog obuolių griežinėlius pamirko blynų tešloje ir apkepa keptuvėje. Man patinka, kad obuolio būna daugiau nei tešlos.
Kazimierai, juk esate laimingas žmogus?
Manau, kad taip. Pamenu, buvo atvejis, kai prasidėjus privatizacijai mane išeinantį iš „Klaipėdos“ viešbučio pasitiko žurnalistai su kameromis ir uždavė klausimą, ar aš esu turtingas žmogus.
Nedvejodamas atsakiau, kad taip. „Netgi labai turtingas“, - pridūriau ir pradėjau vardyti: „Aš turiu mylimą ir mylinčią žmoną, turiu du nuostabius vaikus ir penkis anūkus, esame visi sveiki - štai, kur mano turtas.“ Žinoma, kad aš esu turtingas ir laimingas, nes turiu nuostabią šeimą.
Žinoma, kad aš esu turtingas ir laimingas, nes turiu nuostabią šeimą.
Grįžkime prie pirmojo klausimo apie gyvenimo prasmę. Jaunystėje atrodė, kad tai - mokslai ir kiti svarbūs gyvenimo siekiai, o dabar kaip atrodo?
Tiesiog reikia mylėti gyvenimą ir džiaugtis tuo, ką turi. Dar svarbu niekada neviršyti normų ir gyventi pagal išgales. Aš kiekvieną rytą atsikėlęs padėkoju Dievui, kad esu gyvas ir galiu džiaugtis gyvenimu.
Už viską esu dėkingas savo žmonai Juditai. Ji visą laiką manimi rūpinosi, kai reikėjo - ir pareikalavo, ir pristabdydavo. Toks, koks aš esu dabar - jos nuopelnas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą