Knygas garsinantys aktoriai Juozas Gaižauskas ir Mantas Bendžius: paliekame laisvę tam, kuris klauso

Tuo, kad skaitmeniniu formatu išleisti vertingi literatūros kūriniai greičiau pasiekia tuos, kurie neturi galimybės arba nemėgsta skaityti spausdintinių knygų, neabejoja ir leidyklos „Alma littera“ komanda. „Skaitmeninis formatas mums leidžia priartinti kokybišką turinį prie skaitytojų. 

Norime jiems prieinamu formatu pasiūlyti kuo daugiau originaliosios literatūros, skatiname garsinių knygų mėgėjus rinktis legalų turinį. Džiaugiamės, kad šį mūsų norą parėmė Lietuvos kultūros taryba, ji dalinai finansavo dešimties knygų garsinimą“, – sako leidyklos turinio rengimo skyriaus vadovė Lina Urbonienė ir priduria, kad visas leidyklos garsines knygas galima rasti knygynų tinklo „Pegasas“ audio knygų programėlėje.  

Garsinėmis knygomis tapo leidyklos „Alma littera“ literatūros konkurso nugalėtojos Justinos Kapeckaitės mokslinės fantastikos trileris jaunimui „Sono Electrum“, nauja „Šiurpnakčio istorijų“ autorės, taip pat literatūros konkurso nugalėtojos Aušrinės Tilindės istorija pagal lietuviškas pasakas „Dvylika kruvinų plunksnų“ ir tos pačios autorės parašyta jautri istorija 8– 12 metų vaikams „Po šimts pypkių, seneli“. 

Į smagų veiksmą garsinių knygų gerbėjus neabejotinai įtrauks Suaugusiųjų literatūros konkurso nugalėtojas Tomas Mylista, parašęs romaną „Blogos manieros“. Pirmasis romano leidimas jau pakartotas, o internete šis leidinys yra viena labiausiai perkamų lietuviškų knygų.

Garsiniais pasakojimais virto ir literatūros klasika: JAV gyvenusio branduolinės inžinerijos specialisto, fiziko, knygų leidėjo ir rašytojo Kazio Almeno romanas „Pjūties metas“, 1888 metais Elizos Orzeszkowos arba Elizos Ožeškienės parašytas giminių epas „Prie Nemuno“, vaikų literatūros eksperto dr. Kęstučio Urbos į mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą įtraukta Vytautės Žilinskaitės knyga „Kelionė į Tandadriką“, legendinis lietuvių rašytojo impresionisto Igno Šeiniaus romanas „Kuprelis“. 

Aktorius ir rašytojas Juozas Gaižauskas, įgarsinęs K. Almeno romaną „Pjūties metas“ bei kartu su Džiugu Širviu įskaitęs A. Tilindės knygą vaikams „Po šimts pypkių, seneli“, taip pat ėmėsi garsinti ir savo mistinę, simbolių kupiną istoriją apie jaunąją kartą „Nojaus arkos dienoraštis“. 

J. Gaižauskas pasakoja, kad gavęs pasiūlymą garsinti savo parašytą knygą, gana ilgai spyriojosi: „Man visada atrodė, kad paties autoriaus balsas kūriniui labiau kenkia nei padeda. Vis dėlto buvau įkalbėtas gana paprastu argumentu: ne visi autoriai yra aktoriai ir knygų garsintojai, o tu esi. 

Tada pagalvojau apie pliusus – dar nė nepradėjęs garsinti, autorius medžiagą žino iki giliausių sluoksnių, neegzistuoja atmetimo reakcija. Sunku pasiekti knygos gelmes, jei knyga tau nerezonuoja. Knyga sava aktoriui tampa garsinimo procese, ypač jeigu literatūra gera ir knyga patinka“. 

Aktorius teigia, kad knyga –  ne radijo teatras, kur kiekvienas personažas kalba skirtingu balsu, riba, kuriant personažus, yra gerokai plonesnė. Vieną kitą personažą, prisipažįsta,  mėgsta paryškinti ir kartais vos susivaldo to nepadaręs su visais, –  tokia jau aktorių prigimtis. Vis dėlto, garsinant knygas, svarbu išlikti profesionaliam – palikti laisvę klausytojui pačiam interpretuoti kūrinį, o ne primesti savo nuomonę. 

Knygų garsintojas pasakoja, kad garsinimo procesas paprastai užtrunka, sesijas kartais skiria savaitės. Jeigu knygos apimtis didelė, personažų ir įvykių daug, o siužetas nėra vientisas, kyla papildomas iššūkis kiekvieną kartą grįžti. „Kai garsini tris valandas, balsas keičiasi, pavargsta –  vienoks jis pradžioje, kitoks –  pabaigoje, o po savaitės – vėl šviežias. 

Knygoje tuos balsus skiria tik kablelis, tai nematomoji garsinimo pusė. Procesas – gana keblus, turi išskaidyti savo dėmesį: balsas skaito tekstą, akys žvelgia į priekį, seka, kur baigiasi sakinys ar pastraipa, tuo pat metu galvoje įjungti kirčiavimo algoritmai , galiausiai esi paniręs į knygą. Įdomi būsena. Koncentracija tris garsinimo valandas privalo būti maksimali“, – apie darbo subtilybes kalba J. Gaižauskas. 

Aktorius Mantas Bendžius, įgarsinęs T. Mylistos „Blogas manieras“, V. Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“, I. Šeiniaus „Kuprelį“, prisipažįsta, kad knygų garsinimas buvo sena jo svajonė. Aktorius netgi pats pasisiūlė keletui agentūrų, įrašė savo balsą balsų duomenų bazei. Pasiūlymo ilgai nereikėjo laukti – pirmąją knygą garsinti pakvietė jau kitą dieną. 

Prieš garsindamas pirmąją knygą, aktorius ją garsiai perskaitė namuose, dabar, sako, to nebedarantis, nesinori sužinoti siužeto, tik taip balse išlieka gyvumas ir atradimo jausmas. 

M. Bendžius neabejoja, kad tas pats, bet skirtingais balsais įgarsintas tekstas gali įgauti šimtus skirtingų spalvų. „Kai sėdi prie mikrofono, knyga natūraliai tave įtraukia. Garsindamas „Kuprelį“, vienu metu pajutau, kad akyse kaupiasi ašaros. 

Teko save raminti: „Mantai susiimk!“, – pasakoja ir priduria, kad jo favoritais dažniausiai tampa pagrindiniai knygos herojai – apie juos juk ir sukasi svarbiausi knygos įvykiai. Nors, tiesą sakant, knygoje „Kelionė į Tandadriką“  jam labiausiai patikęs šuns personažas, gal dėl to, kad pats augina šunį“. 

Tai, kad garsinė knyga įtraukia ne tik klausytoją, bet ir garsintoją, pabrėžia ir J. Gaižauskas: „Emociškai stiprios vietos neretai būna palydimos garsintojo ašarų. Ar jas kas nors girdi? Nemanau, nors pajausti turbūt galima“. 

Abu aktoriai sutaria, kad audioknygos ypač svarbios jaunajai auditorijai. Moksleiviams kartais būna sunku įveikti klasikinį tekstą, galbūt girdėti jį yra lengviau. Vis dėlto aktoriai teigia, kad skaitymas ir klausymas yra du skirtingi dalykai, taigi, reikia ir vieno, ir kito.