Legendiniam Aleksui Lemanui – skaudus smūgis: mirė žmona

Trejus metus slaugęs savo antrąją žmoną, Aleksas gedi ir mintimis bei siela yra su Linute. Pašnekovas atvirauja: „Jaučiu, kad man nieko dabar nereikia, man ir vienam labai gerai. 

Jos paltai pakabinti prieš mane, atsikeliu ryte, juos pabučiuoju su ašaromis akyse.“

Šiandien žinomu vyru rūpinasi Linos vaikai, pažadėję globoti Aleksą iki pat gyvenimo pabaigos. Tačiau tai ne vienintelis smūgis, kurį jam teko patirti. 

Lemanas prabyla ir dar apie vieną mažai žinomą tragediją jo gyvenime – sūnaus netektį, kurį įvaikino nuo penkerių metų. Jaunas vyras mirė beprasme mirtimi, o ši skaudi patirtis galutinai atitolino buvusius sutuoktinius.

Kokia tikroji skyrybų priežastis po 47 metų santuokos su Milda? Kaip jis susipažino su savo antrąja žmona? Kodėl žmonės jį pasmerkė dėl pirmų skyrybų? Ir kokius grasinimus patyrė iš buvusios, jai sužinojus, kad gyvens su Lina?

Skaitykite šiame „Delfi“ ciklo „Savaitgalis su žvaigžde“ interviu.

Aleksai, praeitų metų rugsėjį palaidojote savo mylimą žmoną Liną. Kaip jūs laikotės?

Jei būčiau vienas, būtų sunkoka tarp keturių sienų, bet dabar gyvenu su a.a. žmonos sūnumi, todėl nėra taip nyku.

Kas atsitiko jūsų žmonai?

Kovojome su vėžiu trejus metus, vežiodavau ją į onkologinį. Dar būdama sąmoninga, ji man pasakė: „Aleksėli, tik nenutrauk dainavimo“. 

Jai dainuodavau dainas ir prie patalo, kad tik ji neprarastų vilties. O per vieną mano naktinių budėjimų palatoje, ji išėjo su paskutiniu atodūsiu. 

Rugsėjo 19 dieną ją palaidojau, visus koncertus atšaukiau, o sausio 31 dieną koncertuosiu sanatorijoje „Versmė“. Po koncerto žmonės pamiršta ir lazdeles, ir ligas, o ir aš jaučiuosi žmonėms reikalingas.

Ko labiausiai pasiilgstate, kai Linos jau nebėra?

Aišku, pasiilgstu labiausiai pačio žmogaus. Lina labai skaniai gamindavo, nes buvo virėja. Dabar Linutės dukra dažnai aplanko, vis pakviečia į svečius pavalgyti. 

Esu labai dėkingas jai. O su Linute kasmet važiuodavome į Palangą, ten ir pakoncertuodavau, ir pailsėdavome. Taip pat mėgome kartu pasportuoti, pavaikščioti po Žvėrinčiaus taką Birštone.

Atleiskite, Aleksai, bet dabar dalis gerbėjų, sužinojusios, kad jūs esate našlys, užplūs jus žinutėmis. Ar esate tam pasiruošęs?

Vieną kartą įdėjau L. Pavarotti dainą, dainuotą Merūno ir manęs taip pat, o prie jos prirašiau: „Linutei pagerbti“. Sulaukiau 965 „like“, aišku, taip pat daug komentarų, kaip „aš irgi našlė“, o kita pasisiūlė mane palaikyti, bet gražiai atrašiau, kad visa Lietuva mane palaiko. 

Pasakysiu atvirai – šventvagsyte neužsiminėju. Jaučiu, kad man nieko dabar nereikia, man ir vienam labai gerai. Jos paltai pakabinti prieš mane, atsikeliu ryte, juos pabučiuoju su ašaromis akyse. Dar gyvenu su ja mintimis ir siela.

Kaip Lina jums krito į akį? Kaip susipažinote?

Aš kas mėnesį važinėdavau į Birštono sanatoriją dainuoti. Sanatorijos valdžia vis mane pakviesdavo pavalgyti, o Linutė buvo jų valgyklos virėja. 

Taip vis užmesdavau akį į ją. Pasirodo, ji buvo našlė jau penkerius metus, o ir aš jau buvau prie skyrybų ribos. Tada ją pakviečiau į koncertą, pirmą kartą ji atėjo su drauge. 

Po to ji mane vis patraukdavo per dantį: „Mačiau, kaip į draugę žiūrėjai“. Draugė buvo blondinė, o Lina – brunetė. Iš tikrųjų Lina buvo jau man įkristusi į akį. Bet kitą mėnesį ji jau atėjo viena į koncertą. 

Turbūt išsigando konkurencijos. Va, tada supratau, kad kažkas čia bus gero (šypsosi). Po koncerto pasiūliau vakarienę, gėlių ir po truputį drugeliai skraidyt pradėjo pilve – įsimylėjau.

Ji irgi, žinoma, vėliau prisipažino, kad taip įsimylėjo kaip niekad. Sužavėjau ją ir dainomis, ir savo lengvu charakteriu.

Kaip viskas vyko toliau?

Pas ją persikrausčiau, metus padraugavome, o tada jos sūnus ir sako: „Kaip čia yra su ta jūsų draugyste, kažkaip nelabai korektiška“. 

O aš galvojau, palauksiu savo jubiliejaus ir tada kartu iškelsiu ir vestuves, ir balių – gi taip ekonomiškiau, o ir svečiai tie patys (šypsosi). 

Todėl paslaptingai pasakiau: „Reikia palaukti“. Bet sūnus užsispyrė ir mane prispaudė (juokiasi). Po to jie juokėsi iš manęs, sakydami: „Tu ir artistas“.

Esate minėjęs, kad pirmoji santuoka, kuri truko net 47 metus, jums buvo pragaras. Kodėl anksčiau neišsiskyrėte, jei buvo taip blogai?

Man buvo gėda skirtis, tiesiog taip buvau išauklėtas – žmona turi būti viena ir daugiau nėra ką diskutuoti. Pinigų turėjau sočiai, bet įvertinimo iš savo artimiausio žmogaus nebuvo.

Jai buvo vis per maža pinigų. Ilgai kentėjau, mes apie dvidešimt metų nebeturėjome artimo ryšio, gyvenome kartu kaip nuomininkai.

Buvau ilgai ištikimas savo žmonai, o liaudis mane apdergė nežinodami visos mano istorijos. O ir Mildai esu dėkingas, kad kaip bebūtų buvę, ji irgi ilgus metus buvo man ištikima. 

Visgi jos gobšumas nužudė mūsų santykius – kiek benešiau pinigų į namus, buvo vis mažai ir mažai. Vis jai būdavau skoloje. 

Atvažiuoju iš koncerto, ji man pakiša skolos raštelį, kad esu jai skolingas 650 eurus už pirkinius. Visada atiduodavau jai savo honorarus ir likdavau plikas.

Ar ir išeidamas irgi viską palikote buvusiai žmonai?

Taip. Butą Antakalnyje su visais daiktais. Ačiū Dievui, bent mano advokatas buvo protingas ir pasiūlė nors garažą parduoti. 

Bet pas Mildą buvo garažo raktai, tai dar turėjau jai sumokėti du tūkstančius dolerių, kad atiduotų raktą. Nuo tokios moters bėgau neatsigręždamas. 

Tarp kitko, mūsų sūnus man ne kartą yra sakęs: „Tėvai, nu tu ir lapuchas. Kiek galima kęsti? Kiek tu turi tos kantrybės?“.

Ar jūs turėjote su Milda bendrų vaikų?

Ne. Įsisūnijau Mildos sūnų, kai jam buvo penkeri metukai ir daviau savo pavardę. Kai tik jis man pasakė „tevali“, taip širdį suspaudė ir net ašarą ištryško. 

Vėliau mes važinėjomės po koncertus kartu, jis man sureguliuodavo garso aparatūrą. Bet nutiko nelaimingas atsitikimas, sūnus mirė būdamas vos 30 metų.

Kas jam atsitiko?

Mes buvome nupirkę jam butą Viršuliškėse, o vieną kambarį jis nuomojo studentei. Vieną dieną jis nuėjo išsimaudyti į vonią ir įtartinai ilgai ten buvo.

Tai studentei kilo kažkoks įtarimas, muzika groja jau ilgokai, o jis neišeina iš vonios. Ji žvilgtelėjo ir pamatė, kad jis paslikas guli prie vonios.

Žinoma, ji iškart paskambino mums, iškvietėme greitąją, bet buvo jau per vėlu. Jis lipdamas paslydo ant putų ir pakaušiu dėjosi į grindis mirtinai.

Aišku, ir man, ir jo mamai buvo didelis likimo smūgis. Pražilau ir regėjimas suprastėjo.

Ar ši tragedija jus su Milda, buvusia žmona, suartino ar nutolino?

Man atrodo, per tą skausmą mes dar labiau vienas nuo kito nutolome. O pradžioje buvo didelė meilė. Aš toks vaikinukas, atvažiuodavau iš Kauno į Vilnių. Ji buvo „Dainavos“ restorano padavėja, ypatingai graži mergina.

Su Milda išsiskyrėte su pykčiais, bet gal vėliau užkasėte karo kirvį?

Ji dar skambino į Birštono policiją, norėjo atvažiavus Linos buto langus išdaužyti. Bet pasitaikė geras tyrėjas, kuris jai pasakė: „Mums nereikia Birštone teroristų, kad sprogdintų langus. 

Jūs pagalvokite, ar norite tai padaryti, nes jums gali prireikt ir tramdomų marškinėlių“. Taip baigėsi jos skambučiai ir grasinimai. 

Prieš trejus metus buvo labai karšta vasara, Milda išėjo iš buto, atsisėdo ant suoliuko ir staiga išėjo anapilin. Už jokį milijoną nenusipirksi tokio garbingo išėjimo, o va, Linutei reikėjo kankintis trejus metus.

O kur jūs dabar gyvenate? Ar Linos vaikai padeda jums?

Po Linutės laidotuvių mūsų sūnus pasakė, kad nebandyčiau niekur išvažiuoti ir jie manęs niekur neišleis (šypsosi). Jis nori mane prižiūrėti vardan mamos prisiminimo. 

Vadinasi, jokių slaugos namų man nereikės. Aš vadinu jį sūnumi, o jis mane – tėvu. Dukra man padaro valgyti ir pakviečia į svečius, o ir aš pradėjau gaminti. 

Sūnus patenkintas, kad gyrė mano sriubą ir juokiasi: „Na, kaip ir man tavęs neprižiūrėti“.