Lietuvis perprato kelionių organizatorių klastą: kad keliautojai sėdėtų brangiuose viešbučiuose, jiems specialiai meluoja

„Ar ten nėra labai pavojinga?“ – tai pagrindinis klausimas, kurį man vienas po kito ėmė uždavinėti žmonės, socialiniuose tinkluose pamatę, kad išsiruošiau keliauti po gražiąją Dominikos Respubliką. „Girdėjau, kad į gatvę geriau neiti“, – rašė viena ten jau atostogavusi moteris. „Tik būk budrus, visada dairykis aplinkui, girdėjau, jog tai viena pavojingiausių šalių“, – rašė kaunietė mergina, kažkada planavusi vykti į Dominikos Respubliką, bet galiausiai pabijojusi. „Pasirinkimas nekoks, tikėkis, kad nebūsi apiplėštas“, – iš vieno vyruko gavau tokią žinutę.

Nemeluosiu, privertė nejaukiai jaustis. Ir atvykę į šią šalį pirmomis dienomis buvau tikrai labai akylas, į visus smeigdavau įtarų žvilgsnį, niekuo nepasitikėjau. Praktiškai sekundėmis skaičiavau, kada gi čia mane apiplėš.

 

Dar labiau nejauku pasidarė, kai viename iš viešbučių, kuriuos išsirinkau ir užsisakiau dar prieš atvykdamas į šią Karibų jūros skalaujamą šalį, gavau perspėjimą, kad po miestą geriau nevaikščioti.

„Nerekomenduojame palikti viešbučio teritoriją, tai gali būti nesaugu“, – malonia, bet gudria šypsenėle įspėjo administratorius, priėmęs mane. Po to tą patį ar labai panašiai pakartojo ir kituose viešbučiuose. Supraskite, labai geranoriški žmonės, tik gero man bei kitiems turistams linki.

Tokie gąsdinimai bei perspėjimai įtarimų gal ir nebūtų sukėlę, jeigu ne keli neatitikimai. Nepaklausęs geranoriškų, mano saugumu susirūpinusių žmonių, aš vis tik pakankamai aktyviai judėjau po šią salą, pastoviai keičiau miestus ir miestelius, bet niekur, išskyrus sostinės Santo Domingo apylinkėse, nesijaučiau kaip nors pavojingai.

Nemačiau nei kažkokių piktavalių, nei sutikau nuskriaustų turistų. Atvirkščiai, palyginus, tarkime, su Meksika, kuri yra to paties regiono valstybė, Dominikos Respublikoje jaučiausi saugiau. Nors, įlindus į šių šalių kriminalinę statistiką, galima matyti, kad skaičiai tam tikrose vietose yra gana panašūs.

Tik net ir Meksikoje manęs niekas šimtus kartų nebandė perspėti apie pavojus. Net ir Brazilijoje, viename pavojingiausių šios šalies miestų Fortalezoje, niekas man tiek kartų neaiškino, kad galiu būti užpultas bei apiplėštas. Gal kas nors kokį vieną kartą ir pasakė, jog mieste daug vagių, bet nedramatizavo. O štai Dominikos Respublikoje situacija visai kitokia.

Keista dar ir dėl to, kad nuolatinės kalbos apie pavojus gali apskritai stipriai kenkti turizmui. Juk atvykę užsieniečiai, prisiklausę, kaip viskas baisu, po to tuos pačius žodžius gali perduoti savo draugams bei giminėms. Matyt, dažnai taip ir būna. Bet gal apie tai Dominikos Respublikos gąsdintojai nepagalvoja. Kad kenkia patys sau ir galimai daug kam atmuša norą pas juos atvykti.

Taip ir būčiau išvykęs iš šitos šalies sutrikęs, nesupratęs, ar tikrai ten pas juos taip pavojinga, ar situacija pakenčiama ir dar valdoma? Bet mano kelyje pasimaišė atviri bei draugiški vietiniai, kurie tik puolė juoktis iš mano nuostabos. „Čia jau labai senas dalykas, daug metų didžiųjų viešbučių savininkai daro viską, kad turistams Dominikos Respublika atrodytų pavojinga“, – sako privačiu vairuotoju dirbantis Breylin Pena.

Anot jo, tai gudraus verslo plano dalis, kurio tikslas labai paprastas – viešbučių valdytojai nori, jog užsieniečiai neišlaidautų pigiose kavinėse ir parduotuvėse.

„Pas mus šalyje labai populiarūs dideli viešbučiai su milžiniška privačia teritorija. Dažniausiai jie būna kiek atokiau nuo miestų ir miestelių, aplink neįmanoma rasti jokios paprastos parduotuvės ar kavinės. Viskas, kur ten gali užeiti – tai tam pačiam viešbučiui priklausančios įstaigos, o jose – labai dideli ir net žiaurūs antkainiai“, – savo versiją man išaiškino vairuotojas.

 

Anot ponaičio Breylin, Dominikos Respublikoje tai didelė problema, su kuria kovoti ir kaip kaip nors atitaisyti labai sudėtinga.

„Viskas taip padaryta, kad didžioji dalis pas mus atvykusių turistų neturi jokio, net ir menkiausio kontakto su žmonėmis iš išorės. Viskuo rūpinasi didelės kelionių agentūros arba patys viešbučiai. Jie turistus sutinka oro uoste, nuveža su savo transportu, apgyvendina tuose dideliuose bei atokiuose viešbučiuose ir ten juos visą laiką laiko. Kaip kalėjime“, – nerinkdamas žodžių piktinasi iškalbusis vairuotojas.

Apie tai, kad daroma žala šalies reputacijai, kalba ir ne vienas vietos verslininkas, ir kai kurie Dominikos Respublikos politikai, bet kol kas kovoti jiems sekasi labai sunkiai. „Pagrindiniai viešbučiai priklauso Amerikos kompanijoms, jų vadovai amerikiečiai, meksikiečiai arba kanadiečiai, o jiems visiškai nusispjauti, ką užsieniečiai galvos apie mūsų šalį, jiems svarbiausia, kad viešbutis būtų gerai įvertintas. Atseit mes jus apsaugojome nuo visų blogybių, kurias galėjote čia patirti, todėl įvertinkite mus aukščiausiu balu“, – viešbutininkų logiką man pabandė paaiškinti užkandinę Samanos pusiasalyje valdantis emigrantas iš Graikijos.

„Ar pas jus tikrai taip pavojinga? Tai dažniausiai man užduodamas klausimas. Jau net juoktis pradedu, nes, žinau, žmonėms bus sunku patikėti, kad realybė daug geresnė. Aišku, saugotis reikia, visame pasaulyje tas rekomenduojama, tačiau kiekvieno praeivio bijoti nebūtina“, – sako jis.

Verslininkas sutiko pasidalinti kainų skirtumais dideliuose viešbučiuose ir įvairių miestų gatvėse esančiose kavinėse. „Dvigubas trikampis sumuštinis su keptomis bulvytėmis dideliuose viešbučiuose kainuoja apie 15–20 dolerių, tokia pati porcija mažose miesto kavinėse parduodama už 3–4 dolerius, gerai paieškojus galima rasti ir dar pigiau. Kavos ar arbatos puodelis viešbučiuose būna pabrangintas 3 kartus“, – sako jis.

O aš, šių eilučių autorius, jam galiu tik pritarti. Duosiu dar vieną pavyzdį. Meksikietiški tacos viename iš Dominikos Respublikos viešbučių, bare ant jūros kranto, parduodami už 18 dolerių, tuo tarpu panašūs, tik gal kiek kukliau atrodantys tacos paprastutėje kavinėje, taip pat ant jūros kranto, kainuoja 5 dolerius.

Dar daugiau kelionių organizatoriai ir viešbutininkai užsidirba pardavinėdami ekskursijas po gražias lankomas vietas – dažniausiai po ypatingus paplūdimius. Daugumoje viešbučių tokios ekskursijos parduodamos nuo 70 dolerių žmogui, o štai nuvykus į vietines prieplaukas ir uostelius galima tokią ekskursiją užsisakyti už 10–20 dolerių žmogui. Kainos tikrai gerokai skiriasi.

Ar tai reiškia, kad Dominikos Respublikoje galima visiškai nesijaudinti dėl saugumo? Ne, taip nėra, apie saugumą reikia visada galvoti, tačiau išeiti iš viešbučių teritorijos tikrai galima ir netgi, sakyčiau, kad būtina. Viešbučiai – nei iš toli neatspindi šitos gražios šalies, juose nėra vietinių žmonių spinduliuojamos energijos ir svarbiausia – nėra dominikietiškos dvasios.

Jeigu norisi sėdėti tik viešbučiuose, rekomenduoju palaukti vasaros sezono ir lėkti į Turkijos „viskas įskaičiuota“ rezervatus.