Lina Žilevičė: Gyvenimas yra ledai ir citrinos

Ruošdamasi mudviejų pokalbiui, turėjau begalę klausimų, bet labiausiai knietėjo sužinoti, iš kur viename žmoguje telpa tiek daug.

Regis, kiekviena idėja, kuri šauna Linai į galvą, tampa daugelį stebinančiu reiškiniu. Ką ir kalbėti apie kitus išskirtinius jos sumanymus, kai net nudažytas namų įėjimas akimirksniu tampa kone viso miesto apkalbų objektu...

Lina, dažnai sakoma, kad daug atsinešame iš vaikystės. Stebėdama, kokią spalvingą ir išskirtinę aplinką jūs dabar kuriate, mintyse kyla mažos išpuoštos mergaitės, sėdinčios apkaišytos pagalvėlėmis ir skaitančios „Alisą stebuklų šalyje“, vaizdinys...

O taip! Alisą aš skaičiau! Aš skaičiau daugybę kitų gyvenimų, nuotykių, iliuzijų. Skaičiau, kas vyksta dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu, kas raibuliuoja Pano labirintuose, apie piratus skaičiau, milžinus ir elfus. Iš tiesų skaitymas buvo mano vaistai.

Aš gimiau dviejų jaunų, gražių žmonių šeimoje. Šiandien suprantu, kad visas, kuo mes tampame, yra apie tai, kiek gauname iš savo tėvų vaikystėje ir, žinoma, kokį resursą patys turime.

Mano tėvai, kaip ir dauguma to laikmečio vaikų, augo stokodami meilės, rūpesčio. Tai ilgainiui atsiliepė ir jų, jau suaugusių, sąmonei. Daug apie tai nesiplėsiu.

Ryšio su mama neturiu. Ji pasirinko kitą kelią. Tėtis mane išmokė skaityti, visad palaikė, palaiko ir dabar, yra stabilus ir tvirtas ramstis.

Mano šeima yra tokia, kokia yra. Nevalgėm iš sidabrinių lėkščių, bet pagarbą, empatiją, jautrumą ir sąžiningumą žmogišką gavau būtent iš tėčio.

O mamytės sunkios būsenos ir švelnumo stoka mane sukūrė tvirtesnę ir ryžtingesnę.

O dėl pagalvėlių ir patalų - tai net neapsimesiu. Kad ir labai kukliai močiutė gyveno sukiužusioj bakūžėj, knygas aš skaitydavau ant žąsų pūkų patalų, išpurentų ir prie pečiaus pašildytų!

Kas pasiginčytų, kad tai visiška prabanga. Norėčiau nors sapne tai dar kartą patirti.

Šis interviu galėtų būti puiki edukacija dabartiniams knygų skaityti nemėgstantiems jaunuoliams.

Knygos ne tik lavino mano vaizduotę ir praturtino kalbą, bet ir užkrėtė aistra keliauti ir pažinti. Juk taip knietėjo gyvai pamatyti, kaip atrodo romane aprašytas Vienos šnicelis, Panteonas, vandenynas ir kiekviena nauja patirtis, vieta, rodosi, stebuklu virsta. Iki dabar taip!

Augote Telšių rajone, tad turite žemaitiško kraujo?

Taip, esu tikra žemaitė, be to - iš mamos pusės turiu ir kazokiško kraujo. Tad suprantama, kodėl esu karšto temperamento.

Esu tikra žemaitė, be to - iš mamos pusės turiu ir kazokiško kraujo. Tad suprantama, kodėl esu karšto temperamento.

Dabar dar pakalbate žemaitiškai?

Visada, kai tik turiu progą. Susitikusi kraštietį mielai kalbu žemaitiškai. Ir su broliu, kuris dirba kartu su manimi „Audrutėje“, dažnai žemaičiuojame.

Net ir tie, kurie iš prigimties nėra žemaičiai, prisijungia, gražu klausytis. Man tai atrodo didžiulė vertybė - mokėti tarmę. Tikrai niekada nesigėdiju ir neslepiu savo prigimties.

Dabar suprantu, iš kur jūsų meilė tikram pačių pagamintam maistui. Augote kaimo aplinkoje, kur kitaip žmonės ir nemoka.

Aš užaugau apsupta pagarbos žemei, kurios mane mokė močiutė ir tėtis. Vaikystėje nebuvau nė viename restorane, bet babytės pečius buvo pati geriausia restorano virtuvė.

Viskas iš mūsų žemės, mūsų pačių rankomis užauginta, maitinta, glostyta, pjauta dalgiais ir peiliais su pagarba per kaklą.

Vaikystėje aš nebijojau gyvulių mirties. Toks ciklas sukdavosi. Niekad nebuvo britku ar nejauku. Tai buvo gyvenimas.

Vaikystėje nebuvau nė viename restorane, bet babytės pečius buvo pati geriausia restorano virtuvė. Viskas iš mūsų žemės, mūsų pačių rankomis užauginta, maitinta, glostyta, pjauta dalgiais ir peiliais su pagarba per kaklą.

Savas pienas, sviestas, varškė, sūriai, uogienės, medus, mėsa, daržovės, duona. Viskas sunkiai sunešta nuo ryto keturių iki vakaro vėlaus. Ir tik vienas dalykas buvo paslapčių paslaptis. Baltoje, šimtus kartų aliejiniais dažais dažytoje spintelėje, raudoname skardiniame indelyje, buvo laikomas visų skonių katarsis.

Ir dabar ryju ašaras ir prisiminimus apie tą kvapą sudiržusiuose babos pirštuose ir kiekvieną pipirą kaip deimantą saugomą.

Tokia man magija dabar yra, kai prie namuko lysvėse užauga ridikėliai ir morkelės. Svajoju apie didesnį daržą. Bet sako, kad po 35-erių visi nori sukišti rankas į žemę. Ir tegu tik kiša! Meditacija!

Teko skaityti, kad gaminti mėgote nuo mažens, bet kelias iki tol, kol išdrįsote atsiduoti vien šiai aistrai, buvo ilgas...

Taip, buvau tas vaikas, kuris visada uostydavo maistą prieš dėdamas jį į burną. Mano tėtukui tai labai nepatiko, bet ką jis galėjo padaryti.

Ir gaminti mėgau nuo mažens, tad tėvai prašydavo, kad kaimynė ateitų pažiūrėti, ar man viskas gerai, nes nebuvo labai ramu, kai šešiametė viena sukiojasi namie apie dujų balioną...

Tačiau po mokyklos nesirinkote kulinarės specialybės, stojote į Šiaulių konservatoriją mokytis chorinio dirigavimo.

Dirigavimo aš nebaigiau! Pati juokiuosi iš savęs, kad tada, stodama į chorinį dirigavimą, nežinojau, kiek daug ir kaip kartais sunkiai reikės diriguoti.

Tik dabar choras kitoks ir repeticijos nepaliaujamos. Tos repeticijos restoranų versle ir dirigavimas viskam yra nuolatinis citrinų pylimas ant žaizdos.

Ir taip mano mokslai laikyti batutą išmokė stovėti tiesiai net ir prasčiausiuose gyvenimo pasirodymuose. Kur neploja niekas.

Mano mokslai laikyti batutą išmokė stovėti tiesiai net ir prasčiausiuose gyvenimo pasirodymuose. Kur neploja niekas.

Švilpia ir kiaušiniais mėto. Aš, žinoma, hiperbolizuoju. Tačiau lengva nebūna. Manau, kad nesvarbu, kokius diplomus įgyjame.

Svarbu tai, kiek ryžtamės eiti ten, kur siūlo kasdienybė ir kaip tuose nuotykiuose susitvarkome.

O kas toliau?

Toliau? Toliau aš įsimylėjau pinigus. Juokauju, žinoma. Pirmas darbas, pirmos patirtys, pirmi pinigai ir pirmos galimybės patirti patirtis, kai pats užsidirbi. Įsidarbinau padavėja. Ilgai tik lėkščių nenešiojau. Aš esu labai smalsi ir visad noriu išmokti.

Savo jaunimui, kuris ateina vasarą padirbti, visad sakau: vaikai, jus šita vasara išmokys, kad žmonės yra arba geri, arba blogi.

Jūsų darbas - kuo greičiau identifikuoti, su kuo turėsite reikalų, ir pritaikyti bendravimo schemas. Tačiau primenu, kad reikia pasistengti net ir patį baisiausią pikčiurną pakylėti, bet niekad nepasiduoti nepagarbai ir žeminimui.

Tada gerus 5 metus įkritau į kvapų pasaulį, kur mokiausi biocheminių augalų esencijų pažinimo. Mokiausi daug, skaičiau dar daugiau.

Ir šiandien šią patirtį pritaikiau gamindama. Klausimas, kaip kvepalus pritaikyti maistui? Pirma prieskonius reikia pažinti trapiausioje esencijoje, o paskui jau su kūnu darau ką noriu (šypsosi).

Gerai, kad turite Tomą. Spėju, kad jis ir yra jūsų pagrindinis įkvėpėjas ir padrąsintojas. Subtiliai kreipiu mūsų pokalbį meilės tema...

Žinai, Edita, po dešimties metų kartu aš suvokiu, kaip mano vyrui yra sunku. Jis iš prigimties ramus žmogus ir jam nutiko likimas sutikti mane.

Ir juokiamės mes, kad Tomui reikia nuolatos gyventi su tuo atominės bombos paleidimo lagaminu.

Nuolat gyventi šalia manęs, dirbti kartu, mylėti ir mylėtis su gyvu laužu reikia būti labai stipriam. Aš dabar jau kitaip žiūriu į mūsų santykius.

Nuolat gyventi šalia manęs, dirbti kartu, mylėti ir mylėtis su gyvu laužu reikia būti labai stipriam.

Nebedramatizuoju ir neberomantizuoju. Einam kartu per pragarą, ugnį ir vandenį, daug juokiamės, pykstamės racionaliai.

Užmiegam apsikabinę, nors būnam labai pavargę. Labai gerbiu ir myliu vyrą už tai, kad mane palaiko ir tiki. O kartais būna tiesiog per sunku patikėti.

Jei tikėjotės banalios meilės istorijos, tai man jos visos yra nieko vertos. Kol po drugelių išskridimo nepasimatuoji tikro gyvenimo! Su ledais ir citrinomis.

Vienas kitą iki šiol vadinate ne vardais, o Meile...

Kai jau pradedame vadinti vienas kitą vardu, žinome, jog gresia rimta diskusija. Tik kai supykstu, sakau - Tomai, tada jis dramatiškai į mane irgi kreipiasi - Lina.

Mano tėtis mus dažnai patraukia per dantį - kaip mažvaikiai su ta Meile. O aš tik šypsausi ir patį tėtį pamažu pratinu nebijoti ištarti „myliu“.

Jis visai kitos kartos žmogus, tuomet nebuvo priimta nei meilės parodyti, nei įvardyti. Vis kartodavau ir kartodavau tėčiui „myliu“ ir tik po kurio laiko jis ištarė: „Aš irgi“.

Dar turėjo praeiti nemažai laiko, kol iš jo lūpų išgirdau žodį „myliu“.

Mūsų namuose šis žodis skamba nuolatos. Ir namelio šeima žino, kad viskas, ką mes čia darome, visų pirma yra Meilė.

Pavadinime „ToLi nuo klasikos“ taip pat užšifruota judviejų su Tomu meilės istorija.

Taip. Tavo To. Tavo Li. Taip atrodydavo mūsų meilės laiškų pabaigos. ToLi vienas nuo kito. Ilgainiui, jau sukant meilės lizdą, Tomas kartodavo, kaip aš toli nuo klasikos.

Su savo trimitais, būgnais, skonių deriniais ir spalvų paletėmis. Jei bandydavau jam pagaminti tradicinį lietuvišką patiekalą, būtinai ką nors priimprovizuodavau.

Tai į balandėlius pridėdavau džiovintų pomidorų, tai kaparėlių į kotletus...

Įdomu, o koks dabar jūsų mėgstamiausias patiekalas?

Neturiu tokio. Neslėpsiu, man dabar yra nelengva, nes niekas manęs nebenustebina, galiu praktiškai bet ką pati pasigaminti. Stebina nebent gaminimo technika.

Kai keliauju viena arba su šeima, visada ieškau gyvenamosios vietos su virtuve ir arčiau turgaus.

Nors keliaudami lankomės įvairiuose restoranuose ir labai daug ragaujame, bet visada viskas baigiasi tuo, kad galų gale sakau - einam, nusipirksim produktų ir pati pagaminsiu.

Neseniai viešai pasidžiaugėte, kad tapote kompanijos „Terre Exotique“ ambasadore. Papasakokite apie tai plačiau.

Viskas vėl susives į žinias, kokybės paieškas ir meilę tam, ką darome. Tikrai nuostabu, kad Lietuvoje esantys platintojai manimi patikėjo ir rekomendavo mane kaip būtent tą žmogų.

Nepriekaištinga kokybė, įmonės politika ir vertybės - viskas susidėjo vienoje darnoje ir atvers man kelius į tikrai nuostabius dalykus Europos gastronomijos pasaulyje.

Pradėjote nuo maisto tinklaraščio, vėliau įkūrėte mažytę studiją senamiestyje, organizuodavote privačias vakarienes, degustacijų vakarėlius, po kelerių metų gimė hedonistinės kelionės į Italiją, tik jas pristabdė pandemija. Bet ir karantinas nepažabojo jūsų fantazijos - sugalvojote, kaip keliauti karantino metu. Keliauti skoniais! Taip gimė „ToLi nuo klasikos“ skonių žemėlapiai, kurie keliavo po visą šalį. O kaip kelias atvedė iki namelio ant jūros kranto idėjos?

Man tiesiog prisisapnavo sapnas, kuris atvedė prie apleisto namelio prie jūros. Taip „ToLi nuo klasikos“ persikėlė į Melnragę ir tapo skonių ir draugų namais, kuriuos meiliai vadiname „Audrute“.

Mano galvoje gimusi vizija per metus tapo kūnu. Savo rankas pridėjo kiekvienas šeimos narys ir draugas. Po detalę, kaip dėlionę klijavome kartu ir kūrėme namelį.

Su tokia pagalbininkų kompanija nuglaistėme namelį gražiausiu, nenugrandomu meilės glaistu. Gal ir ne visi mus supranta, bet aš dėl to ir nesisieloju. Žinau, kad tie, kurie čia ateina, taip pat, kaip ir aš, tiki meile.

Ne tik „Audrutė“ tapo labiausiai Klaipėdoje aptarinėjamu nameliu. Ne ką mažesnio ažiotažo sulaukėte ryškiai nudažę ir savo gyvenamojo namo įėjimą.

Aš iki šiol nuoširdžiai stebiuosi žmonių nepakantumu. Kai kurių reakcijos buvo tokios, tarsi mes būtume ant sienos nupiešę nepadorų daiktą.

Pamenu, kai į feisbuką kažkas įkėlė mūsų įėjimo nuotrauką, po ja buvo tiek komentarų, kad mes su vyru iki išnaktų skaitėme ir negalėjome savo akimis patikėti tuo, kas vyksta.

Pamenu, kai pati savo rankomis klijavau plyteles ant laiptų, buvo ir tokių praeivių, kurie sustoję leido sau tiesiog mane aprėkti, kaip aš sudarkiau namą...

Kaip reagavote?

Niekaip. Žiūrėjau į akis ir šypsojausi. Negi aš galiu paaiškinti tokiems piktiems žmonėms, kad nudažiau savo namų laiptinę ryškiai tik dėl to, kad man taip yra gražu.

Aš tikrai nenoriu nei specialiai išsiskirti, nei provokuoti. Tiesiog toks dabar yra mano pasaulis. Spalvotas. Man tik norisi, kad grįžus po darbų laiptinė man primintų, kad grįžau namo.

Tiesa, kad susapnavote ne tik „Audrutę“, bet ir savo vaikų vardus...

Taip, aš savo sūnų Jorį sapnavau net ketverius metus iki jo gimimo. Mes su Tomu vaikų specialiai neplanavome, jiedu atėjo patys tada, kada atėjo.

Aš pasakodavau Meilei, kad dažnai sapnuoju berniuką, nupasakodavau, kaip jis atrodo, jo vardą... Kai sužinojome su vyru, kad tikrai laukiuosi sūnaus, jis kelioms valandoms dingo iš namų, vėliau prisipažino, kad visą tą laiką praverkė... Taip jį paveikė žinia, kad pas mus ateina sūnus iš mano sapnų...

Labai myliu savo vaikus Jorį ir Liuką Meilę, bet tikrai nesu išprotėjusi supermamytė. Mūsų vaikams leidžiu augti natūraliai ir nedarau tragedijos, jei vaikas namuose nori bėgioti basomis ar į lauką eina be kepurės...

Ačiū Dievui, kad mano kelyje nepasitaikė norinčiųjų pamokyti, kaip reikia auginti vaikus, bet kai paskaitau internete, kiek yra įvairiausių aiškinimų, kas galima ir ko ne, man norisi paklausti - o kur dingo elementarus mamos žinojimas, kas jos vaikui yra geriausia? Kaip ir visa kita gyvenime, taip ir mūsų vaikus auginu vadovaudamasi vieninteliu jausmu - meile.

Kaip ir visa kita gyvenime, taip ir mūsų vaikus auginu vadovaudamasi vieninteliu jausmu - meile.

Mielieji, mūsų gyvenimas, kad ir spalvotas, bet jame telpa ir saldžiausi ledai ir rūgščiausios citrinos, į sutrūkusias rankas besigeriančios. Viskas baigiasi.

Ir saldžiausi ledai, ir graužimas širdies. Linkiu visiems su meile ir pagarba išgyventi kiekvieną gyvenimo etapą. Man šiandien daugiau citrinų.

Graužia, rūgštu, nepatogu. Bet! Visad turiu pasislėpusi cukraus, kad galėčiau pasidaryt… Margaritą! (juokiasi)

Fotografuota Linos ŽILEVIČĖS namuose.