Liudvikas Natalevičius: „Į paveikslus žiūrėkite kaip į veidrodį“

Dalį laiko praleidžiate Klaipėdoje, dalį - sodyboje. Kodėl? Ką jums tai duoda?

Ten vienkiemis, nėra žmonių, jokių nervų, tik grybai, uogos, erškėtrožės, laukai, gamta...

Vadinu, kad tai - „mano Baltarusija“, nes sodyba pasienyje, net telefono tinklas automatiškai persijungia.

Ten mano tėvų gimtinė. Gyvenu mėnesį, pusantro ten, mėnesį čia. Taip išeina, kad pusę metų praleidžiu ten, pusę - čia, Klaipėdoje.

Aš pats gimęs Vilniuje ir ten pragyvenau 27 metus, kol diplomą gavau. Esu urbanistikos produktas, tačiau turiu sentimentų kaimui. Problema, kad atsibosta man ir čia, Klaipėdoje, ir kaimo idilė nusibosta. Todėl vis keičiu šias erdves.

Gyvenate atsiskyrėliškai, tikriausiai ir rinkimuose nebalsavote.

Lietuva jau yra Europoje, tad jokio skirtumo, kas laimės rinkimus. Tos rokiruotės nieko nekeičia.

Jeigu dalyvavimas būtų privalomas - balsuočiau.

Nors net sovietmečiu, kai balsavimas buvo privalomas - aš nebalsuodavau. Vieną kartą mane namuose atrado, su balsadėže atėjo, kad įmesčiau tą biuletenį. Tai buvo vienintelis kartas, kai balsavau.

Po to manęs jau nerasdavo.

Praėjusią savaitę pristatėte savo personalinę parodą „Geltona-juoda“. Parodas rengiate labai retai. Kodėl?

Buvau padaręs pluoštą darbų 2017 m. ir norėjau surengti parodą, tačiau tai buvo ne aliejinė tapyba, o gryna tapyba ant audinio, be jokio gruntavimo, klijavimo.

Imu paklodę, vandeninius dažus ir tapau. Kai pasiūliau tokius darbus parodai, į mane pažiūrėjo skeptiškai kaip į diletantą, neva noriu kažkokį „š“ parodyti. Bet čia - toks pat menas.

Imu paklodę, vandeninius dažus ir tapau. Kai pasiūliau tokius darbus parodai, į mane pažiūrėjo skeptiškai kaip į diletantą, neva noriu kažkokį „š“ parodyti.

Norėjau jį parodyti, bet niekas nepriėmė.

Pagaliau Klaipėda - ne Vilnius, kur galerijos ant kiekvieno kampo. Čia tik keletą erdvių turime, kur eksponuoti kūrybą. Taip ir išeina, kad pasirodau tik kas 10 metų.

Tai šita paroda, kurioje ir rodau šia technika sukurtus darbus, atsirado tik menotyrininkės Rūtos Jakštonienės iniciatyva. O didžioji mano paroda, skirta 70-mečiui, bus gruodžio mėnesį Parodų rūmuose.

Šioje parodoje - naujausi kūriniai?

Aš niekada nekabinu parodoje jau kur nors rodytų darbų. Tik naujus ir niekada anksčiau nerodytus.

Dabar vienoje salėje yra geltoni paveikslai, o kitoje - darbai, sukurti dar 2000-aisiais ir skirti „mileniumui“. Na, kai buvo pasaulio pabaiga, armagedonas. Bet nebuvo progos juos parodyti.

Pas jus labai daug kūrinių. Kaip atrenkate, ką pristatyti parodoje?

Nunešiau porą maišų, parodos kuratorė sudėliojo.

Nėra skirtumo, ar aš atrinkau, ar ji. Kokybė visų darbų tokia pati, tik vieniems žmonėms patinka, kitiems - ne.

Patinka-nepatinka - juk vienintelis kriterijus...

Jų kūryba labai ekspresyvi. Ar ilgai užtrunkate prie vieno darbo? Nuo ko tai priklauso?

Kai karatistas kovoja, jis jau negalvoja apie savo judesių techniką. Taip pat ir dailininkas, kai tapo, tai negalvoja. Galvoti negalima.

Aliejinės tapybos paveikslą galiu tapyti 50-100 seansų. Tik dedasi sluoksniai, o kažkuriuo momentu pamatau - oho, įvyko! Kūrinys pats šneka. Tada jau galiu pasirašyti.

O kai ne aliejinė tapyba - rezultatą gaunu gana greitai. Gal jam (kūriniui) tik to ir reikia, ne daugiau.

Kartais atrodo, kad paveikslas - kaip ne mano, pavyzdžiui, per daug agresyviai atrodo, mano norai buvo kitokie, bet žinau, jis jau tikrai baigtas.

Tapote iš srauto? Tai, kas ateina nieko negalvojant.

Yra trys paveikslai. Jie senesni. Tada dirbau kitokiu principu - su pora butelių „vodkos“.

Ir tikrai žinau, kad tie paveikslai patys save padarė. Ne aš.

Taip, paveikslas padaro pats save. Skamba keistai, bet iš tiesų mano tik ranka visiškai mechaniškai dalyvavo tame procese. Ir tie paveikslai atsirado labai greitai, per kokius tris seansus. Kiti mano paveikslai būna 1-2 mėn. darbas.

Dabar su „vodka“ jau nebetapote?

Ne, dabar jau ji man nepadeda, tik trukdo. Prisigeriu nebent tuo atveju, kai reikia sugadinti paveikslą.

Dėl ko reikia sugadinti?

Tada, kai kompozicija nuvažiuoja ne ten, kur noriu, ir nežinau, kaip ištaisyti. Arba, kai pavyksta tik koks nors fragmentas, bet nėra visumos.

Tada gi labai gaila sugadinti tą fragmentą ir bandai tapyti aplink, bet nieko neišeina. Reikia tada sugadinti, o gaila. Tai „vodka“ padeda.

O kai sugadini, tada jau galima pradėti tikrą paveikslą.

Jūsų paveiksluose dominuoja religinė tematika. Ar taip tik atrodo?

Oi, ne. Mano paveikslai yra apie žmogų. Nuo jo pradžios iki pabaigos. Nuo gemalo iki mirties. Kiek jis per tą laiką pasikeičia, galima su medikais diskutuoti.

Aš, pristatydamas savo parodą, norėjau akcentuoti keletą temų, kurios man atrodo svarbios. Tai „pradžiapabaiga“ ir „laimėliūdesys“. Rašyti jas reikia vienu žodžiu, nes jos - kaip tos pačios lazdos du galai. Nežinau, kodėl Dievas Kūrėjas sukūrė pliusą ir minusą.

Parodoje į paveikslus reikia žiūrėti kaip į veidrodį, kad save pamatytum, na, ir truputį į kosmosą išskristum.

Žinoma, yra ir religinių motyvų, kaip be to, tačiau mano tapyba nėra kanonizuota religinė dailė.

Kartą gavau pasiūlymą nutapyti paveikslą „Paskutinės vakarienės“ tema.

Ne. Kai pradėsiu tapyti „Requiem“ - tai viskas, gyvenimo pabaiga. Aš dar noriu pagyventi. Mano tėvas gyveno iki 94 metų, o man tik 70. Nenoriu kurti „Requiem“ pirma laiko.

O ką norite dabar kurti?

Noriu sukurti seriją paveikslų „Senas sodas“. Mane žavi sodas vėlų rudenį arba anksti pavasarį, kai jis be lapų. Matau jį kaip medžių raizgalynę: juodai-baltą, arba pilką, kai rūkas, arba raudoną, kai saulė apšviečia. Man ji labai įspūdinga.

Jaučiu, kad man reikia pertraukos nuo šitų siužetų, kuriuose visi mato religiją.

Jaučiu, kad man reikia pertraukos nuo šitų siužetų, kuriuose visi mato religiją.

Koks jūsų santykis su Dievu?

Man atrodo, kad Jis ant manęs per daug nepyksta.

Mano šventovė yra čia, dirbtuvėje. Nesvarbu, kad čia netvarkinga, bet čia yra švari erdvė.

Mano šventovė yra čia, dirbtuvėje.

Kai darau kažką ne taip, Dievas man parodo. Anksčiau dažniau pamatydavau.

Paskutiniu metu buvau per daug prisišnekėjęs, kad man nuobodu gyventi.

Vieną naktį parodė man, kaip atrodo nuobodybė. Naktį patyriau tokią būseną, kad atsidūriau vietoje, kurioje nieko nėra. Nėra blogio, bet ir gėrio nėra... Pabudau kaip nuo baisiausio košmaro.

Jūs patiriate vizijas?

Tai ne vizijos. Tai yra.

Kas jums teikia džiaugsmą?

Vaikas mano. Vieną turiu. Jaučiu dėkingumą už jį savo buvusiai žmonai.

Na, dar yra normalių žmonių, gerų draugų.

O kūryba teikia džiaugsmą?

Kažkada, labai seniai sugalvojau mėnesį laiko pailsėti nuo kūrybos. Išvažiavau į sodybą be jokių dažų, be popieriaus. Vieną savaitę buvo gerai, o jau antrą savaitę ėmiau jaustis blogai, tarsi badaučiau, tarsi mergos norėčiau. Norisi tapyti, o nėra su kuo ir nėra ant ko.

Radau palėpėje žurnalą „Nemunas“, išsiplėšiau lapus, iš kamino išsiėmiau suodžių, susimaišiau su PVA klijais ir taip atradau paralelinę meno rūšį.

Po to turėjau parodą Vokietijoje. Tai tuos mano paveiksliukus, tapytus suodžiais su lipalu ant žurnalo lapų, vokiečiai išpirko dar iki atidarymo ir prašė dar.

Menas man yra poreikis, toks pats, kaip valgyti.

O jeigu pavyksta, kad ir nedidelis paveiksliukas - tada taip, jaučiuosi laimingas.

Komentaras

„Liudviko Natalevičiaus stilistikoje vienodai svarbu aistra ir misticizmas, spalvinių derinių rafinuotumas ir formos elegancija. 

Svarbi ir neabejotinai kiekvieną kūrybos etapą nuo tik užgimusios minties lydinti drama. Lydinti nuo grunto juodumos iki paskutinio potėpio švytėjimo. 

Kitaip nei būsenomis šiuos kūrybinius ieškojimus sunku pavadinti. Neatsitiktinai paveikslai neturi pavadinimų. Juose lyg ir nėra ką įvardinti.“

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius