Misija – prakalbinti žemaitį

Atsiveria tik gerai pažįstamiems, o pianistė, Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio sumanytoja ir vadovė Aleksandra Žvirblytė – vienas artimiausių jam žmonių, juk kartu groja jau daugiau nei dešimtmetį, o tai – ne tik begalinis pasitikėjimas scenoje kartu improvizuojančiu muziku, bet ir repeticijos bei ilgos kelionės.

Nori nenori atsiranda ryšys, padedantis atsiverti. Likus vos savaitei iki tryliktojo festivalio Palangoje, kuriame pasirodys ir šis duetas, A. Žvirblytė ir P. Vyšniauskas pakalbino vienas kitą, juk kitaip su užsispyrusiu žemaičiu nesusitarsi.

Petras Vyšniauskas: Rengi Čiurlionio festivalius jau ilgą laiką. Ką galvoji apie Čiurlionį?

Aleksandra Žvirblytė: Aš su Čiurlioniu nuo pat vaikystės – labai patiko jo muzika, tapyba tiesiog hipnotizavo. Absoliučiai netipiška asmenybė, gebėjusi tapyti garsais ir girdėti spalvomis. Kartais pagalvoju, kad kažkaip natūraliai ėjau čiurlioniškais takais – mokiausi Čiurlionio menų mokykloje, dalyvavau net trijuose Čiurlionio konkursuose. Pirmajame buvau jauniausia dalyvė, tarprespublikiniame tapau laureate. Kai Lietuva tapo laisva ir buvo surengtas pirmas Tarptautinis M. K. Čiurlionio konkursas, visai neplanavau jame dalyvauti, bet mano profesorius pasipiktino: „Pirmasis konkursas laisvoje Lietuvoje, o tu nedalyvausi?” Taip tapau laureate dar viename konkurse. Vėliau estafetę perėmė mano mokiniai. Na, o nuo 2012-ųjų ėmiau organizuoti kasmetinius Čiurlionio muzikos festivalius.

P. V. Įdomu ar pats Čiurlionis šiandien praeitų atranką į savo vardo konkursą? Gali būti, kad ir ne. Dabar juk vyksta video ir audio atrankos, viskas pagal šiuolaikinius standartus.

A. Ž. Girdėjau pasakojimą, kad kažkas nusprendė pajuokauti ir atrankai į Rachmaninovo konkursą nusiuntė jo paties įrašą. Tada dar nebuvo vaizdo atrankų, buvo tik garso. Ir – neįtikėtina – jis nepateko! Komisijai pasirodė, kad nepakankamai aukštas lygis. Tai gal savo vardo konkurse geriau nedalyvauti (juokiasi).

P. V. Ar nemanai, kad Čiurlionis dabar tampa vis populiaresnis? Žmonės jį vis labiau supranta, labiau vertina?

A. Ž. Manau, kad taip. Ir tai – didelio bei nuoseklaus darbo rezultatas. Menininkas gali sukurti begalybę genialių kūrinių, bet, jei neatsiras, kas juos ištraukia į dienos šviesą, jie ir liks dūlėti lentynose. Kaip, pavyzdžiui, atsitiko su J. S. Bachu – dingo porai šimtmečių, kol F. Mendelssohnas neištraukė iš užmaršties tų fenomenalių opusų.

Čiurlionio atveju – neįkainojamas Vytauto Landsbergio nuveiktas darbas. Dabar jau sklaida vyksta įvairiomis kryptimis, Čiurlionio muzika ir dailė keliauja po pasaulį, gimsta daug labai įdomių tradicinių ir naujoviškų Čiurlionio projektų.

P. V. Pažiūrėkime, ką Austrija padarė su Mozartu – nuo šokoladų iki užuolaidų. Ir viskas veikia.

A. Ž. O mes? Turime Čiurlionio oro uostą, saldainius, skareles, atvirukus... Visko yra. Kai vyko diskusija dėl  Čiurlionio vardo suteikimo Vilniaus oro uostui, buvo nuomonių, kad tai galbūt nederėtų su jo pasaulėjauta, asmenybe. O ką tu manai apie tai?

P. V. Aš kaip tik manau, kad tai labai tinka. Tai – pagarba. Buvo pasakyta, kad užsieniečiams bus sunku ištarti jo pavardę. Bet man atrodo, kad tai – jų reikalas. Tegul mokosi. Aš, pavyzdžiui, turiu kokius 35 savo pavardės ištarimo variantus.

A. Ž. O ką jau kalbėti apie „Žvirblytę“! Lietuviškos pavardės – iššūkis!

P. V. Aš esu plungiškis. O kas yra bendro tarp Plungės, Palangos ir Čiurlionio?

A. Ž. Čiurlionis jaunystėje grojo Plungėje kunigaikščio Oginskio dvare įsteigtame orkestre. Šis orkestras vasaros sezonais dažnai koncertuodavo Palangoje. Palangoje Čiurlionis ne tik grojo, bet ir kūrė muziką, tapė, generavo savo kūrybines idėjas. Tai ir tapo įkvėpimu rengti Palangoje Čiurlionio festivalį. Ir  šiaip, man atrodo, visi talentingi žmonės – iš Plungės (juokiasi). Kaip jautiesi būdamas iš Plungės ir grodamas Palangoje?

P. V. Labai gerai. Jei blogai pagrosiu – namai netoli (juokiasi). O jei rimtai, esu netoli savo šaknų. Jaučiu didelę pagarbą Čiurlioniui. Ir vis labiau jo reikia – būnu jo išalkęs. Pradedu kažką suvokti, nes, jeigu prisiminsim pačią pradžią, tik keli žmonės iš tiesų suprato, kas jis buvo. Kaip minėjai – profesorius Landsbergis atliko didžiulį darbą. Dabar tas suvokimas plečiasi. Ir tai leidžia mums labiau suprasti, ką šis genijus pramatė ir suvokė savo darbais, ką jautė ir ką jis paliko. Kai pasižiūriu į jo paveikslus, pasiklausau muzikos, man norisi vis daugiau ir daugiau prisiliesti prie Čiurlionio meno.

A. Ž. Ar pameni mūsų pirmą projektą „Kosminis Čiurlionis“? Tai buvo 2016-aisiais, grojome trise, su dabar jau a.a. Olegu Molokojedovu. Repetavome Dvariono mokykloje, kaip tik buvo tas metas, kai jau šalta, bet šildymas dar neįjungtas. Sėdėjome su paltais, o Olegui vis gedo jo elektroninis instrumentas. Taip ir nepavyko jo sutaisyti, tad koncertas Taikomosios dailės muziejuje buvo visiškas stresas – aš labai daug bendravau su publika, nes prieš pradedant groti kitą kūrinį reikėjo įsitikinti, kad Olegas jau sujungė reikiamus laidus. Bet viskas pavyko, o, galiausiai, duetu tapęs projektas važinėja po pasaulį jau beveik dešimtmetį.

P. V. Man atrodo, kad tu esi genialus žmogus. Pianistė, organizatorė, ir dar vadybininkė – viskas viename. Tu esi visų idėjų generatorė. Žinau, kad laukia naujos idėjos, nauji potėpiai ir muzikoje, ir visame šiame procese.

A. Ž. Ačiū, bet be tavęs tai nebūtų įvykę. Jei ne tu, nebūtų tų koncertų, nebūtų tos energijos. Šiais metais festivalyje turėsime du bendrus čiurlioniškus projektus – „Kosminį Čiurlionį” ir šokio operą „Pasaulio sutvėrimas”.  Kaip jautiesi dukart žengdamas į „Čiurlionio žemę“?

P. V. Tai bus nelengvas kelias. Tačiau aš, kaip visada, mėgstu rizikuoti, todėl ir sutikau dalyvauti šiame procese. Kaip ir minėjau – tavo idėjos yra genialios. Tikrai tikiu, kad tai visiškai pasiteisins. Manau, svarbu, kad žmogus, išėjęs iš koncerto, po savaitės ar po mėnesio vis dar prisimintų tą įvykį. Tai – nepaprastai sunku, bet būtent to tikiuosi. Man svarbiausi – prisiminimai. Kai manęs paklausia, kokį koncertą atsimenu, visada prisimenu tuos, į kuriuos įdėjau daugiausia širdies.

A. Ž. Kiek tau svarbu, kur groji – scena, aplinka, žmonės?

P. V. Grojau apie 70-yje pasaulio valstybių. Neskirstau scenų pagal pavadinimą. Vertinu ne vietą, o patį grojimą. Man svarbus momentas, o ne išorinis įvertinimas.

A. Ž. Aš pagalvojau – kai grojam duetu, pianistas sėdi šonu į publiką. Mums tenka groti nematant publikos veidų. O tu esi priekyje, vizualiame kontakte su publika, matai jų akis. Ar tai tave veikia?

P. V. Koncerto metu visada jaučiu publiką. O akis... dažnai jų tiesiog nematau, nes prožektoriai šviečia į veidą. Bet jaučiu jų buvimą.  Turi sukurti ryšį net tada, kai jų nematai. Ir kai pajunti šį ryšį, publika tampa ne stebėtoju, o dalyviu. Tai – viena stipriausių patirčių.

A. Ž. Pamenu, kai po koncerto Palangoje 2016-ais metais pasiūlei man groti duetu, negalėjau patikėti – saksofono grandas, genialus improvizatorius ima į scenos partneres klasikinę pianistę. Ar nebuvo baisu?

P. V. Baimė muzikoje nėra mano draugas. Iš patirties galiu pasakyti, kad man labiausiai sekasi groti duetuose. Žmonės dažniausiai kalbasi dviese. Išsiaiškina situaciją, rengia planus dažniausiai dviese.

Muzikoje man tai yra ypač įdomu – viskas yra čia pat, nėra daug balsų. Partitūra žymiai siauresnė, negu, sakysim, simfoninio orkestro. Yra galimybė pasakyti tokių dalykų, kurių negali pasakyti didelėje kompanijoje. Grojant kvartete, sekstete jau turi būti žymiai didesnė organizacija tiek muzikine prasme, tiek su idėjomis.  Aš niekada nebijau suklysti. Ir pralaimėti. Iš to ateina patirtis.

A. Ž. Tu atvėrei mano improvizacijų čakras ir būdas, kaip tai padarei, tiesiog fenomenalus – nieko nemokei, nesakei, ką turiu daryti. Tiesiog duodavai impulsą. Tai – aukščiausio lygio mokymas, kai niekas nespaudžia, bet tu pats jauti poreikį. Pradžioje bijojau, eksperimentavau viena, kai niekas negirdi, užsidėjusi ausines ir atsiribojusi nuo viso pasaulio.

P. V. Muzikos tyloje gimsta didžiausi dalykai. Išdrįsai ir labai greitai viskas įsivažiavo.

A. Ž. Man grojimas scenoje – kaip apsinuoginimas. Tu atiduodi save visą. Su viskuo – emocijomis, mintimis, net baimėmis.

P. V. Tai yra atsakomybė prieš publiką,  labai atvira būsena. Ypač kai esi prieš auditoriją. Tu paspaudi klavišą ir tarsi padedi antspaudą – tvirtini kiekvieną garsą.

A. Ž. Ar kada nors galvojai gyvenime veikti ką nors kitą?

P. V. Muzika yra mano pradžia. Apie kitą kelią negalvojau.

Kartais mąstau, o kas būtų, jei Čiurlionis būtų turėjęs mobilųjį telefoną? Ar jis būtų kūręs tiek pat? Ar turėjęs tokį gilumą? Turbūt ne. Tada žmonės gyveno lėčiau, buvo daugiau tylos. Dabar visi skuba, visi bėga, o kūryba, mano galva, gimsta būtent tyloje, vienumoje.

A. Ž. Visiškai pritariu. Mums reikia pabūti vienumoje, turi būti ir nuobodulys, tuomet pradeda visai kitaip veikti protas. Dabar madinga, kad visi nuo pat vystyklų būtų kuo nors užsiėmę. Aš augau viena, vaikų darželio nelankiau, turėjau aukles, kurios, tiesą pasakius, neįkyrėdavo man savo dėmesiu. Labai daug laiko leidau viena, tekdavo pačiai susigalvoti veiklų, todėl piešiau, muziką kūriau, kiek istorijų prifantazavau! Manau, kad daugelio dabartinių mano projektų šaknys – būtent vaikystės fantazijose.

P. V. Tavo organizuojamas festivalis yra labai aukšto lygio. Nuo ko tai priklauso?

A. Ž. Į programą įtraukiu tik tai, kas įdomu man pačiai. Nesiūlau nė vieno koncerto, į kurį pati nenorėčiau nueiti. Tikrai labai atsakingai sudarinėju programas, kad būtų ir įvairios, ir patrauklios, ir kokybiškos. Šiemet bus visko – solistai, duetai, trio, kvartetai, orkestras, šokis, vizualizacijos.

P. V. Ar planuoji kokių netikėtumų?

A. Ž. Didžiausias netikėtumas man pačiai – naujai kuriama šokio opera „Pasaulio sutvėrimas”. Muzika sukurta, bet joje bus daug improvizacijų, dar šokis, vaizdo projekcijos. Pačiai įdomu ar tas mūsų visų kūdikis gims toks, kokį tėvai planuoja, ar kitoks?  Bet čia ir yra tas įdomumas žengti į nežinomą žemę.

Kai atvažiuoja, pavyzdžiui, Beethoveno ekspertas groti jo sonatų, aš žinau, ko tikėtis. O kai kūrinys gimsta tavo akyse, susikuri savo viziją ir dalyvauji be galo įdomiame gimimo procese.  Tai labai jaudina. Kiekvieną kartą – nauja patirtis. O ką tu jauti prieš tokius koncertus? Baimę? Jaudulį?

P.V. Jaučiu atsakomybę, bet ir laisvę. Tai yra kaip kita, nauja diena.

XIII tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis yra jubiliejinės programos „Čiurlioniui 150“ dalis. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė.