Monika Liu iš Kubos parsivežė svarbiausias pamokas: „Pasiūlymas nusileido tarsi iš dangaus“

 Visuomet savo širdies klausančiai moteriai šis projektas tapo itin išlauktu, o kartu – padovanojusiu ne tik daugybę svarbių pažinčių, bet ir naują požiūrį į tai, kas anksčiau atrodė įprasta. Galbūt todėl projekte netrūko ir jautriausių akimirkų, lietuvius privertusių nubraukti ne vieną ašarą.

Atrodo, kad dainininkė Monika Liu pastaruosius keletą metų išgyvena geriausią savo laikotarpį. Vos pasirodę nauji jos kūriniai greitai tampa hitais, o bilietai į koncertus išperkami kone iškart. Ką jau kalbėti apie tai, kad dar ne taip seniai Monika atstovavo mūsų šalį „Eurovizijoje“, o šiemet tapo ir muzikinių apdovanojimų M.A.M.A. vedėja.

Viskas, ko besiimtų, jai sekasi. Ir nors Monikai patinka garsios aktorės Meryl Streep pasakyta frazė, jog karjerą susikurti galima ir sakant „ne“, pastaruoju metu dainininkės gyvenime vis daugiau progų, kurioms ji drąsiai sako „taip“.

Unikalus šokių ir pažinimo projektas „Salsamanai“ – vienas iš tokių. O kartu jis – labai išlauktas, nes sudalyvauti šokių projekte, Monika pripažįsta norėjusi visuomet.

„Visuomet stengiuosi eiti ten, kur nori mano širdis. Jau keletą metų esu darbų sūkuryje, viešame gyvenime – norėjau nuo viso to kažkiek atsitraukti.

O kadangi viena keliauti nebemėgstu, pasiūlymas vykti į Kubą nusileido tarsi iš dangaus: tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir su tinkama kompanija“, – sako dainininkė ir leidžiasi į atvirą interviu apie savo patirtį Kuboje.

Prieš pirmąjį savo pasirodymą jaudinosi labiau nei prieš „Eurovizijos“ finalą

Monika pasakoja, kad šokiai jai visuomet buvo artimi, tačiau anksčiau gyveno tik jos galvoje. O kad privalo važiuoti į Kubą ir patirti salsą iš muzikinės pusės, ją labai skatino ir kolegos – grupė „Los Secretos de Pablo“ .

„Jie norėjo, kad pamatyčiau vietinius žmones, jų gyvenimą ir kad kažką sužinojusi, savo patyrimus parveržčiau čia, į Lietuvą. Būtent tą ir padariau.

Kiekvienas žmogus Kubos gatvėse puikiai sumuša tokius ritmus, kurių mes net ir mokydamiesi nesugebėtume. Kubiečiai iš tiesų labai ritmingi. Supratau, kad nors daugeliui iš mūsų Lotynų muzika patinka, išjausti jos taip, kaip vietiniai, mes negalime“, – sako Monika.

Tiesa, nepaliaujamai treniruojantis, Kuboje vis daugiau pajautimo, kaip šokti salsą, persidavė ir 8 projekto dalyviams iš Lietuvos. „Reikia nesistengti judėti – turi įsileisti ritmą į savo kūną. Tačiau tą padaryti yra sunku – juk mes kažkaip norime tai kontroliuoti“, – pasakoja dainininkė.

Būtent todėl pirmieji pasirodymai prieš vietinių komisiją visiems lietuviams kėlė didžiulį nerimą. Tačiau, anot dainininkės, tai – natūralu. Juk dažnai, kai neriame į naujas sritis, kuriose neturime jokios patirties, esame linkę labai stipriai tai išgyventi.

„Pamenu, stovėjau gatvėje atsirėmusi į koloną, ir pasakiau, kad net „Eurovizijos“ finale taip nesijaudinau. Ir nors ten pasirodžiau viena, o čia – su pora, man vis tiek buvo labai baisu.

Blogiausia, kad į tai reaguoja kūnas, o juk reikia šokti! O salsą geriausiai sušokti pavyksta tuomet, kai esi atsipalaidavęs. Tačiau tuo metu atrodė, kad mano kojos yra medinės“, – dabar jau su šypsena pasakoja Monika.

Ne ką mažiau iššūkių Monikai kėlė ir tai, jog šokti teks su aukštakulniais, kurių jau netrukus, dėl suprantamų priežasčių, dainininkė atsisakė.

„Vos juos apsiavusi, aš tarsi sustingdavau. Nors su jais moterys atrodo geriau, man jie – labai jau nepatogūs… Kuboje palikau 5 savo atsivežtas batų poras, iš kurių dvi buvo aukštakulniai – ten gauti šokių batelius jiems tikrai nėra paprasta. Labai smagu, nes dabar nuolat matau, kaip Norberto partnerė visuomet pasirodo su mano batais“, – džiaugiasi ji.

Geresnių žmonių nei Kuboje nėra sutikusi visame pasaulyje

Kuboje Monika labai greitai atrado ryšį ne tik su savo partneriu, bet ir kitais vietiniais gyventojais. Anot dainininkės, Kuboje – daugiausiai gerų žmonių vienoje vietoje, kiek tik ji yra mačiusi per savo keliones.

„Nepaisant visko, žmonės ten labai šviesūs. Kubiečiai mums ir patys sakė, kad jiems svarbiausia, jog niekas neužgesintų jų vidinės šviesos, ir jie toliau galėtų vienas kitą palaikyti. Jiems svarbiausia yra muzika, šokis ir bendravimas. Todėl geresnių žmonių ir neteko niekur sutikti“, – pasakoja dainininkė.

Vis dėlto sunki kubiečių realybė, kurią jie nuolat stengiasi praskaidrinti šokiu, lietuviams neretai sukeldavo stipriausias emocijas.

„Mes projekte tikrai daug verkėme… Keista, nes galvojau, kad išvažiuosime ir ten atsipalaiduosime – romas, cigarai, salsa ir viskas bus labai gerai (šypsosi). Bet taip nebuvo. Ten buvo labai daug apmąstymų ir jautrių momentų. Tiesą sakant, jų buvo gal net daugiau“, – atvirauja ji.

Laikas, praleistas Kuboje, Monika privertė susimąstyti ir apie perdėtą daugelio iš mūsų materializmą bei beprotišką tempą, primenantį žiurkių lenktynes.

„Tarsi visada turėtume būti užsiėmę… Prisimenu, kad dėl to, jog nedirbau sausio 1-ąją, jaučiau savigraužą. Bet tai nėra normalu… Būdama ten mąsčiau, kad tempas neprivalo būti greitas. Ir kad tu neturi prieš darbą pasistatyti lašelinės tam, kad atidirbtum.

Tai – nesąmonė. Kuba tikrai privertė susimąstyti apie lėtesnį tempą ir materializmą – koks skirtumas, rankinukas toks, ar anoks… Žinoma, grįžus į Lietuvą, senesnis tempas tave įtraukia. Bet tokie apmąstymai kartais dar sugrįžta. Ir dabar, priimant sprendimus, visuomet apie tai pagalvoju“, – apie vidinius pokyčius pasakoja dainininkė.