Nikolajus Talancevas: „Balto chalato į spintą nepadedu“

Ilgamečio gydytojo „Pajūrio naujienos“ paklausė, kokios mintys šiomis dienomis jį aplanko, į spintą padėjus baltą chalatą? „O kas sakė, kad padėjau?“ – linksmai nusiteikęs pašnekovas. Kurį laiką pailsės, pasitikrins pats savo sveikatą, įsivertins ir pagalvos, kam gali būti dar reikalingas.

– Turėtume suprasti, kad dirbsite toliau?

– Gal ne visu etatu, gal naktimis, savaitgaliais arba per šventes pabudėsiu. Kad ir kokioje Palangos sanatorijoje. Gydytojų dabar trūksta visur, o kvietimą jau turiu.

– Nikolajau, pagal tautybę esate čiuvašas. Kaip jūs atsidūrėte Lietuvoje, Kretingoje?

– Gimiau 1944-ųjų sausio 13-ąją netoli Čiuvašijos sostinės Čeboksarų esančiame Dubovkos kaime, buvau trečias vaikas iš šeimoje augusių šešių. 

Tėvai vertėsi ūkiškai – turėjo namą, augino avis, kiaules, laikė karvių. Savo kaime baigiau pradinę mokyklą, o vidurinę – Marposados miestelyje. Iš karto į aukštąją stoti kažkodėl buvo nedrąsu, todėl tėvas paragino pirmiausia įgyti profesiją, kad galėčiau užsidirbti duonai. 

Pagal skelbimą išvažiavau į daugiau kaip už 2 tūkstančių kilometrų nuo namų esančią Kazachiją ir ten, Karagandoje, įstojau į elektrikus. Pagal specialybę kiek padirbėjus, buvau pašauktas į armiją, tarnavau Turkmėnijoje. Po tarnybos čia ir pasilikau, Bairam Ali mieste gavau elektriko darbą hidrogeologinėje ekspedicijoje. 

Šis miestas – Bairam Ali – garsėjo sanatorija, į kurią inkstų ligų gydytis suvažiuodavo žmonės iš visos tuometinės Tarybų sąjungos. Kartą šokiuose ten sutikau Ziną Ireną – šviesiaplaukę lietuvaitę iš Raguviškių. Susidraugavom, vaikščiojom į pasimatymus. Ji nuolat kartodavo: „Ar žinai, kokia liga sergu ir kaip man gali baigtis?“ 

Netikėjau, kad baigsis liūdnai: susituokėme, bet kartu pagyvenome tik 2,5 metų. Paūmėjus ligai, žmona tai gydydavosi sanatorijoje, tai grįždavo į Lietuvą, tai vėl atgal, kol galiausiai nusprendė likti savo šalyje. 1969-aisiais pas ją persikėliau ir aš. Vadinasi, atvedė meilė.

– Irenai mirus, meilių, regis, buvo daugiau.

– Taip, buvo. Štai, ką pasakysiu: tikriausiai nerasi šeimų be mažų konfliktų. Per juos atsiskleidžia charakteriai, poros daugiau susipažįsta. Manau, sunkumus reikia įveikti kartu, nes nebūna, kad dėl jų vienas kaltas, o kitas – ne. Išsiskyriau.

– Kaip jums pavyko taip gerai išmokti lietuviškai, prisitaikyti prie kitokios kultūros, kitokio maisto, kitokios aplinkos?

– Paprastai: tu būk žmogus, nekelk savęs aukščiau kitų, ir su tavim elgsis žmoniškai, gerbs. Svarbiausia mokėti bendrauti. Dėl maisto... man jokio skirtumo. Tik štai čiuvašai labiau mėgsta kepti kugelį su spirgais, o lietuviai – virti cepelinus. 

Dėl kalbos – kokioje šalyje begyventum, iš pagarbos jai privalai išmokti. Geriausią mokyklą „praėjau“ Kretingos žemės ūkio susivienijime, kur dirbau elektriku. 

Lietuviškai turėjau „vartytis“, kaip išmaniau, nes penki mūsų brigados vyrai užsispyrė rusiškai su manim – nė žodžio! Prisipažįstu, sunku buvo, bet išėjo į naudą. Net keiktis buvau išmokęs lietuviškai. Žinoma, nepamiršau ir savo tėvų kalbos: „menle puranatan?“ (lietuviškai „kaip gyveni?“) jūsų ausiai turbūt skamba keistai, o man – labai gražiai.

Čiuvašiškai to dar vis galiu paklausti gimtinėje likusių seserų Firos ir Glafiros, taip pat Bratske gyvenančio brolio Boriso. Jaunesnioji giminės karta daugiau linkusi kalbėti rusiškai.

– Elektrikas staiga sugalvojo studijuoti mediciną? Ar šis posūkis jums ir pačiam nėra netikėtas?

– Kai vos 27-erių nuo inkstų ligos mirė pirmoji žmona, ramybės nedavė, kaip galėjo taip atsitikti: medicina bejėgė ar gydytojų kompetencija per maža? 

Šios abejonės ir paskatino pačiam domėtis, stoti į Kauno medicinos institutą, įgyti vidaus ligų gydytojo terapeuto specialybę. Internatūrą atlikau Kretingos ligoninės Vidaus ligų skyriuje, vėliau dirbau gydytoju Greitosios medicinos pagalbos skyriuje, dar vėliau – gydytoju endokrinologu, paskui – Poliklinikos Terapinio skyriaus vedėju, vyriausiojo gydytojo pavaduotoju laikino nedarbingumo ekspertizei, Poliklinikos vedėju, 1996-aisiais persikvalifikavau į šeimos gydytojus, nuo 1997-ųjų spalio 4-erius metus buvau Kretingos PSP centro vyriausiasis gydytojas, iki šiol – šeimos gydytojas, taip pat teikiau skubią pagalbą ligoninės Priėmimo skyriuje. Mano darbo biografija turtinga, tuo ir įdomi.

– Daugelis gyventojų, o ir medikų kritikuoja pastarųjų metų sveikatos sistemos reformą. O ką galėtumėte pasakyti jūs?

– Stebiuosi ir negaliu atsistebėti: anksčiau medicinos paslaugos buvo artinamos prie žmogaus, dabar daroma atvirkščiai. 

Aš esu davęs Hipokrato priesaiką, nesvarbu, koks pacientas, privalau jam padėti, tai ir dariau. Bet iki šiol nesuprantu, kaip galima žmogų gydyti per nuotolį, jo nematant? 

Dar institute akademiko Zigmo Januškevičiaus mes, studentai, buvom išmokyti neapžiūrėjus paciento neskirti jokio vaisto! 

Lietuvoje matau ir socialinę problemą: jaunimas išvažiuoja į užsienius, vienkiemiuose palieka senus ligotus tėvus – nėra kam prižiūrėti, pakontroliuoti. Paskiri vieną vaistų dozę – žiūrėk, bus išgėrę tris... Taip ir į kapus gali anksčiau laiko nueiti.

– Prigijote Lietuvoje. Ar niekada nebuvo minčių grįžti namo, į Čiuvašiją?

– Buvo, mąsčiau apie tai, kalbėjau su artimaisiais. Nusprendėm, kad ten reikėtų „kabintis“ iš naujo, o čia – mano įdirbis, čia prabėgo patys gražiausi gyvenimo metai. Dabar tikrai aš laimingas – turiu žmoną Donatą, turiu jos vaikus ir anūkus, dar ir draugiškus kaimynus šalia.