Nuo švyturių tyrinėjimo – iki Henriko Senkevičiaus biografijos

Novelė atvedė iki rašytojo gyvenimo

Visas A. Jurkšto gyvenimas persmelktas švyturių – tyrinėdamas istorinius švyturius, jis keliauja po pasaulį, kolekcionuoja švyturių modelius ir pats juos tapo, netgi jo gyvenamasis namas Palangoje primena švyturį.

Prieš kelerius metus, kolegų iš Lenkijos švyturių organizacijos prie Gdansko jūrų muziejaus paragintas, jis ėmėsi naujai parengti garsiausią tarp lenkų skaitytojų H. Senkevičiaus novelę „Latarnik“ („Jūros švyturio sargas“), kuri buvo parašyta 1883 m. 

Novelėje autorius aprašo tikrą neįtikėtiną istoriją apie lietuvių-lenkų kilmės žmogų, dirbusį Panamos kanalo prieigose švyturio prižiūrėtoju.

„Kolegos iš Lenkijos išsiaiškino, kad ši novelė labai seniai buvusi išleista ir Lietuvoje. Ėmęsis paieškų, radau 1908 m. išleistą nedidelės apimties knygelę.

Leidinys – egzotiškas, parašytas nenormine leksika, neįprasta šiandien senąja lietuvių kalba. 

Sunkiai, tačiau adaptavau kūrinį, išnašose nurodydamas kai kurių retų žodžių reikšmes, ir išleidome jį atskira knygele. 

Leidinį pristatėme bibliotekose, bendruomenėse, tačiau tolimesnę jo sklaidą sustabdė pandemija“, – savo literatūrinių tyrinėjimų pradžią praskleidė A. Jurkštas.

O rengiant „Jūros švyturio sargą“, pašnekovas neslėpė, vis labiau klimpęs ir į paties rašytojo H. Senkevičiaus – itin spalvingos asmenybės – biografiją ir jo ryšius su Lietuva. 

Taip parašė H. Senkevičiaus biografiją, kurios lietuviškai ligi šiol nebuvo. 

Abu leidinius sudėjo į vieną gausiai fotografijomis iliustruotą knygą, beje, pats prisidėjo apipavidalinant jos viršelį.

Žmogus, pralenkęs savąjį laiką

Literatūros apie H. Senkevičių ieškojęs užsienio leidiniuose – jos apstu lenkų kalba, yra publikuota angliškai, tačiau lietuviškai žinių tėra menkai – šiek tiek rašoma Bostono enciklopedijoje. 

„Užsikabinau, ir vis lipdėsi, kol susilipdė pagal tuos laikus itin talentingos, drąsios, gudrios, asmenybės paveikslas, avantiūristo ir sėkmės vaikio biografija.

Iš tiesų tai buvo žmogus, pralenkęs savąjį laiką“, – kalbėjo A. Jurkštas ir sudėliojo pagrindinius H. Senkevičiaus biografijos akcentus.

Kilęs nuo Trakų iš totorių, kuriuos iš Krymo atsigabeno Vytautas Didysis. Vedęs lietuvaitę ir su ja susilaukęs dviejų vaikų. Mylėjęs penkias Marijas. 

Nukakęs į JAV, kartu su kitais inteligentais kūrė lietuvių-lenkų koloniją, ši buvo tarsi lietuvių keliautojo Kazio Pakšto analogija Madagaskare. 

Keliavo po Afriką sykiu su geradariu grafu Jonu Tiškevičiumi iš Trakų Vokės. Buvo istorinio romano tėvas. 

Gavo Nobelio literatūros premiją, paverždamas ją iš rusų rašytojo Levo Tolstojaus. 

Apie visa tai A. Jurkštas pasakoja išsamiai, savo knygoje šioms istorijoms skirdamas atskirus skyrius.

Penkios Marijos: kas jos?

Varšuvoje baigęs gimnaziją, H. Senkevičius studijavo mediciną, teisę, istoriją ir literatūrą, tačiau nė vienos šios srities mokslų nebaigė. 

Iš esmės dirbo žurnalistu, pasirašinėjo slapyvardžiu „Litwos“, keliavo, rašė ir iš to išgyveno, vėliau – iš milžiniškų rašytojo honorarų.

Lenkija, kaip ir Lietuva, XIX a. taip pat buvo okupuota carinės Rusijos. Varšuvoje susirinkusi šviesuomenė, tarp jų ir H. Senkevičius, nusprendė išvykti į JAV ir ten 1876–1879 m. įkurti lenkų koloniją. 

Tuomet H. Senkevičius buvo susižavėjęs lenkaite Modjeska, kurios vyras JAV supirkinėjo žemes, tačiau kolonijos idėja sužlugo, kaip ir K. Pakščio – įkurti antrinę Lietuvą Madagaskare.

Grįžęs į Europą daug keliavo, keitė gyvenamąją vietą: Prancūzija, Austrija, Anglija, Italija, Šveicarija, Lietuva.

1881 m. Venecijoje susipažino su lietuvaite Marija Šetkevičiūte (tai buvo jo antroji Marija), susilaukė 2-jų vaikų – sūnaus ir dukters. 

Tačiau jų santuoka tetruko 4-erius metus, nes žmona mirė nuo tuberkuliozės. Antroji jo santuoka su Marija Volodkovič iš Odesos 1893 m. buvo nepavykusi, nes po 2-jų metų Bažnyčia juos išskyrė žmonos iniciatyva. 

1904 m. įvyko trečioji santuoka su tolima giminaite Marija Babska, su kuria rašytojas nugyveno ligi pat mirties. „Yra žinoma, kad buvo dar 2 nesantuokinės meilės, abiejų vardais – taip pat Marija“, – akcentavo A. Jurkštas.

Pažintį su Afrika užbaigė dėl maliarijos

H. Senkevičius – istorinio romano pradininkas, dar gyvas būdamas tapo žinomu visame pasaulyje, jo kūriniai buvo spausdinami milijoniniais tiražais. „1905 m. už sklaidą jis pelnė Nobelio literatūros premiją – tai buvo 5-oji premija nuo jos įsteigimo. 

Šią premiją jis paveržė iš L. Tolstojaus, kuris jos taip ir negavo, ir tai, manau, labai svarbu šių dienų kontekste“, – įsitikinęs H. Senkevičiaus biografas.

A. Jurkšto žiniomis, rašytojas visur važiuodavo apžiūrėti vietoves, apie kurias rašydavo. 1890 m. jis suplanavo kelionę į Afriką: „Buvo neparastai įžvalgus ir gudrus – jam reikėjo kelionės rėmėjo ir juo tapo istorija ir archeologija besidomintis grafas J. Tiškevičius. 

Keliavo laivu per Viduržemio jūrą iki Egipto, o iš ten – į Tanzaniją ir Zanzibarą, aplankė Tanzanijos karalių, gyveno anglų konsulate, kur gerokai vėliau gimė roko žvaigždė Fredis Merkuris (jo tėvai buvo šio konsulato darbuotojai). Įdomu stebėti nuotraukas: keliavo snobiškai, kaip kostiumuoti turtuoliai, nusisamdę tarnus. 

Tačiau Afrikoje H. Senkevičius praleido tik kelis mėnesius, nes susirgo maliarija, ir dar ilgai nuo jos gydėsi grįžęs į Lietuvą.“

A. Jurkšto leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis: fotografijos pradžia – XIX a., keliaujant su J. Tiškevičiumi, šis turėjo fotoaparatą, kuriuo fiksavo kelionę, rašė į Lietuvą laiškus. Todėl, pašnekovo teigimu, Lietuvoje išlikę tokių nuotraukų ir laiškų, kokių neturi Lenkijos muziejai.

Lenkai garbina tautos šviesulį

H. Senkevičiaus biografija atspindi ryškias charakterio spalvas, neįtikėtiną drąsą, kokios reikėjo, kad XIX a. nuplauktų į Ameriką ir į Afriką, dinamišką santykių įvairovę, sėkmės ir šlovės istoriją, kad jos užtektų išdalinti net kelioms asmenybėms.

„Kai mirė rašytojo žmona, vienas jo talento gerbėjų, taip ir likęs anonimu, paaukojo 15 tūkst. rublių – tuo metu tai buvo fantastiniai pinigai. 

Tačiau H. Senkevičius jais asmeniškai nepasinaudojo, o įkūrė fondą, iš kurio mokėjo stipendijas tuberkulioze sergantiems kultūros veikėjams. 

O kai Lenkija šventė rašytojo veiklos 30-metį, lenkai surinko lėšų išleisti visus rašytojo raštus ir dar centrinėje Lenkijoje nupirko ir padovanojo jam dvarą“, – apie lenkų meilę savojo krašto įžymybei pasakojo A. Jurkštas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, H. Senkevičius išvyko į Šveicariją. 

Pas jį į literatūros vakarus rinkosi šviesuomenė iš visos Europos. Išvien su buvusiais politikais jis įsteigė Paramos nukentėjusiesiems nuo karo fondą ir ėmėsi šelpti lenkų ir lietuvių šeimas.

Ten pat, nebaigęs rašyti romano „Legionai“, mirė 1916 m., palaidotas Veve miestelyje. 

„Tačiau lenkai taip garbino savąjį rašytoją, kad 1924 m. iškasė jo palaikus ir per visą Europą, pakely renkantis minioms žmonių, pargabeno ir perlaidojo juos Varšuvos Šv. Jono katedros kriptoje, kur ilsisi ir dabar“, – intriguojantį pasakojimą apie H. Senkevičiaus gyvenimą ir veiklą baigė A. Jurkštas, patikinęs, kad jo leidinys jau pradėjo kelionę po bibliotekas, jis numatė susitikimą ir su kretingiškiais.

---

H. Senkevičiaus kūrybos palikimas: istorinė trilogija „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Ponas Volodyjevskis“; istoriniai romanai „Be dogmos“, „Quo vadis“, „Kryžiuočiai“, „Atsitikimas iš amerikoniško gyvenimo“; novelės ir apsakymai „Laiškais iš kelionės“, „Eskizai anglimi“, „Jano muzikantas“, „Orso“, „Dėl duonos“, „Jūros švyturio sargas“, „Dykumose ir giriose“.