Pasiekusi karjeros aukštumas, grįžo tėviškėn: „Pasiilgau jaustis sava“

Miesto centre sykiu su mama įkūrusi restoraną „Marilyn M“(www.marilynm.lt), verslininkė neslepia - tikrai nėra viskas vien rožėmis klota, tačiau veikli moteris trykšta optimizmu ir savo ateitį sieja tik su uostamiesčiu.

15 metų Ispanijoje išgyvenusi Margarita į Klaipėdą sugrįžo prieš gerus metus ir tvirtai pabrėžia, kad šį sykį - jau tikrai visam laikui.

„Kol buvau emigracijoje, buvo periodų, kad sugrįždavau metams dvejiems į Lietuvą, bet Ispanija vėl kviesdavo atgal.

Manau, kad šį sykį grįžau jau galutinai ir tikrai nebesiilgiu Ispanijos ir neplanuoju ten grįžti“, - tikina verslininkė.

Margarita, įdomu, kas pasikeitė šį kartą, kad Ispanija jūsų nebevilioja?

Matyt, galutinai pavargau nuo Ispanijos, ispanų ir jų mentaliteto. Tiesiog pasiilgau jaustis sava.

Tikriausiai daugelis emigrantų man pritars - kad ir kaip įsilietum į vietinę kultūrą, vis tiek visada vietiniams išliksi emigrantas.

Aš Ispanijoje iš viso pragyvenau 15 metų ir per tą laiką pavyko tarp vietinių susirasti tik du gerus draugus.

Jie labai chameleoniški žmonės.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo labai šilti, draugiški ir malonūs, bet tol, kol tu esi turistas - atvažiuoji, išleidi pinigus ir išvažiuoji.

Bet kai prasideda kalba apie tai, kad tu gyveni Ispanijoje ir čia darai karjerą, viskas pasikeičia. Jiems visai nesvarbu, kad visko pasiekei tik dėl to, kad daug dirbai - visur įžvelgia konkurenciją.

Paskutinė mano darbo vieta buvo prabangiausio viešbučio nominaciją gavęs viešbutis. Aš buvau jo direktorė.

Žinoma, gavau labai daug „peilių į nugarą“, esą kaip aš, tokia jauna ir dar užsienietė, pasiekiau tokių aukštumų.

Niekam nebuvo įdomu, kad viską pasiekiau savo jėgomis: dirbau po 16-18 valandų per parą be išeiginių, be atostogų.

Kažin ar kas nors iš vietinių būtų norėjęs tiek daug dirbti. Deja, pavydo sulaukiau labai daug.

Niekam nebuvo įdomu, kad viską pasiekiau savo jėgomis: dirbau po 16-18 valandų per parą be išeiginių, be atostogų. Kažin ar kas nors iš vietinių būtų norėjęs tiek daug dirbti. Deja, pavydo sulaukiau labai daug.

Man nepatiko ir tas jų nuolatinis „manjana“, kai visko laukti reikia labai ilgai, negali nieko planuoti. Pavyzdžiui, užsisakai pažymą prieš mėnesį, bet ją gauni tik po pusmečio arba po metų... Galutinai pavargau.

O paskutinis lašas į mano kantrybės stiklinę buvo, kai pralaimėjau konkursą gauti vietą įsirengti restoraną ant jūros kranto.

Tikrai žinau, kad šitaip nutiko vien dėl to, kad aš ne vietinė. Paruošiau tikrai labai gerą projektą, palyginus su tuo, kuris laimėjo.

Oficialiai paprašiau atsakyti, kodėl aš nelaimėjau, bet atsakymo nesulaukiau iki šiol, nors praėjo visi metai. Negi jie man rašys, kad priežastis paprasta - aš užsienietė.

Kai išvažiavote į Ispaniją, buvote dar visai jauna. Tiesiog važiavote ieškoti laimės?

Kai aš išvažiavau, man buvo 21-eri. Tiesiog buvau priversta išvykti, bet tai labai ilga istorija... Tuomet galvojau, kad išvykstu trumpam, o išėjo, kaip išėjo.

Gal Ispanijoje sukūrėte ir šeimą?

Taip, iš pradžių buvo ir šeima, ir dukra gimė.

Jau minėjote, kad Ispanijoje viešbučių versle pasiekėte karjeros aukštumas, bet tikriausiai ne iš karto gavote direktorės pareigas?

Buvau baigusi vadybos studijas, bet Ispanijoje tuomet lengviausiai atvykėliams buvo gauti darbo viešbučių sektoriuje. Žinoma, pradėjau nuo registratorės, bet ten pabuvau tik porą mėnesių.

Kadangi kalbu penkiomis kalbomis, tai buvo labai vertinama. Ypač tuomet pravertė, kad mokėjau rusų kalbą. Nebijau darbo, tad karjeros laipteliais kilau gana greitai.

Darbštumas vertinamas bet kokioje šalyje.

Tikrai taip. Taip pat - atsakingas požiūris į darbą.

Kadangi aš buvau vieniša mama, negalėjau sau leisti prarasti darbą, tad labai stengiausi.

Įtariu, kad viešbučių versle nutinka įvairiausių istorijų, kurių klientai taip ir nesužino...

Papasakoti visus kuriozus ir mėnesio nepakaktų (juokiasi). Nors viskas užsimiršta, bet labai gerai prisimenu vieną istoriją, kai atidarėme naują viešbutį ir pačią pirmą naktį turėjome belstis pas viešbučio gyventojus teiraudamiesi, ką jie renkasi - ar kondicionierių, ar apšvietimą, nes abiejų, deja, negalės turėti...

Kosta Bravoje pastatė modernų viešbutį, didžiausios investicijos buvo sudėtos į technologijas, viskas išmanu.

Bet kai pradėjome veikti, paaiškėjo, kad sistema pykstasi tarpusavyje, tad vienu metu negali veikti kondicionierius ir degti šviesa.

Žinoma, viską greitai sutvarkė, bet tokia viešbučio atidarymo dovana man, kaip direktorei, įsiminė ilgam.

O kas būdavo aptarnaujantis personalas - vietiniai ar atvykėliai?

Kai buvau vadovė, pati atrinkdavau personalą. Žinoma, svarbiausia darbuotojo kompetencijos ir gebėjimai, bet neslėpsiu - buvau labai nemėgstama vadovė už tai, kad pirmenybę teikdavau vyrams.

Stiprioji lytis Ispanijoje šiek tiek darbštesnė, mažiau pavydūs, tiek daug „nepletkina“, be to, būna mažiau isterinių protrūkių.

Beje, kai kas nors bando sakyti, kad ispanai karšti, aš noriu pakoreguoti, kad gal jie tiesiog isterikai (juokiasi).

Jei kalbėtume apie atvykėlius - geriausi darbuotojai buvo olandai ir belgai. Pavyzdžiui, olandai paprastai mokėdavo 5-6 kalbas, o tai didžiulis pranašumas viešbučių versle.

O ispanai dažnai galėdavo išvardinti, kad geba kalbėti keliais ispanų dialektais, kurių Ispanijoje yra septyni, ir šiek tiek moka angliškai...

Tas pats būtų, jei lietuvis, paklaustas, kiek moka kalbų, pradėtų vardinti: žemaitiškai, aukštaitiškai...

Dar buvo skirtumas tas, kad iš kitų Europos šalių atvykę darbuotojai, esant reikalui, jei atvykdavo didesnė grupė, mielai sutikdavo papildomai padirbėti, o ispanai griežtai dirbdavo tik 8 val. per dieną, nes po to jų laukia pliažas ir šaltas alutis, tad kapstykis, kaip nori.

O kuriame Ispanijos regione gyvenote?

Taip jau yra, kad viešbučių darbuotojai labai dažnai migruoja. Iš pradžių gyvenau Kanarų salose, bet ten buvo labai liūdna. Mano akimis, ten gyvenimas tiesiog stovi.

Kai grįžau į Kanarų salas po 10 metų, negalėjau patikėti savo akimis, kad ten visiškai niekas nepasikeitę.

Fuerteventuros saloje, miestelyje, kuriame aš anksčiau gyvenau, net batų parduotuvėje stovėjo visiškai tie patys batai ir dirbo ta pati pardavėja, tik, žinoma, dešimčia metų senstelėjusi (juokiasi).

Aš esu impulsyvi ir judanti į priekį, tad toks gyvenimo tempas - ne man.

Kanarų salos tinkamos nebent vandens sporto aistruoliams ir senjorams, kurie atvažiuoja sutikti paskutinį savo saulėlydį.

Gyvenau ir Maljorkoje, paskui persikėliau į Kostą Brava prie Barselonos. Teko gyventi ir Alikantės regione.

Ispanija - mėgstama šalis, kurią atostogoms renkasi lietuviai. O jūs ten gyvendama radote laiko pasimėgauti šios šalies teikiamais malonumais?

Realiai aš visą tą laiką, kol gyvenau Ispanijoje, nė karto neatostogavau, nes sunku būtų buvę suderinti viešbučio užimtumą su dukros mokyklinėmis atostogomis.

Be to, dažnai keisdavau darbo vietą, tad ilgai užtrukdavo, kol viską sustyguoji pagal savo taisykles. Žodžiu, poilsiauti nebuvo kada.

Bet juk šitiek dirbant gali pašlyti sveikata.

Nebuvo laiko kada sirgti. Tiesiog negalėjau sau to leisti. Pamenu, kartą aš, eidama į darbą, vos neiškritau iš kojų. Tuomet sykiu su manimi gyveno mama.

Pamatavome mano temperatūrą - ji siekė 40 laipsnių, bet aš vis tiek veržiausi į darbą.

Teko mamai imtis griežtų priemonių - pati paskambino viešbučio vadovui ir informavo, kad aš į darbą negaliu atvykti dėl ligos. Žinoma, vieną dieną paprakaitavusi, kitą dieną į darbą vis tiek išėjau.

Visiškai darboholikė.

Buvau. Bet jau ir pati pavargau nuo viso šito. Nuo tokio mano darboholizmo labai nukentėjo asmeninis gyvenimas, nes tiesiog neliko laiko niekam kitam.

Pasiekusi savo karjeros viršūnę - būdama pasaulyje pripažinto viešbučio, į kurį pailsėti atvažiuodavo ir arabų šeichai, direktore, aš vieną rytą pabudau ir galvoju: o kas toliau?

Nuo tokio mano darboholizmo labai nukentėjo asmeninis gyvenimas, nes tiesiog neliko laiko niekam kitam.

Karjera padaryta, dukra užauginta - po kurio laiko išvažiuos, o aš liksiu viena gyventi su katinu?

Tada ir nusprendžiau, kad gana aukoti viską vien tik dėl karjeros ir pats metas susitvarkyti asmeninį gyvenimą.

Ateities vizija, kad sėdžiu viena apsikrovusi katėmis, manęs neviliojo.

Ispanai vyrai jums netiko?

Ne, mūsų mentalitetas visai nesutapo. Įsivaizduokite - ateini į pirmąjį pasimatymą su keturiasdešimtmetį perkopusiu vyru ir paaiškėja, kad jis vis dar gyvena su mamyte...

Tiesiog daugelis ispanų vyrų nuo mamos išeina pas žmoną. Nepabijosiu to žodžio - gryni lepšiai.

Daugelis jų vyriškumą supranta primityviai - esą užsiauginsiu raumenis, su želė susitepsiu plaukus ir jau esu vyras.

Man nepatiko ir jų suvokimas, kaip asistuoti moteriai. Ispanai gėles moterims atneša nebent į laidotuves, net per gimtadienį jų nesulauksi.

Jiems visiškai normalu, kad per pasimatymą kiekvienas susimoka už save. Beje, jie niekada moters nevaišina.

Kai apsisprendėte grįžti į Lietuvą, iš karto žinojote, kad tai bus Klaipėda?

Nors ilgą laiką augau Šiauliuose ir tik būdama 15 metų su šeima atvažiavau gyventi į Klaipėdą - mano širdis visada buvo čia. Klaipėda - mano miestas. Kai grįžau iš Ispanijos, nebuvo jokių dvejonių, kur noriu gyventi.

Beje, dar prie grįžtant buvau parskridusi Kalėdoms ir kaip tik praėjau pro kavinę, kurioje dabar ir esu įkūrusi restoraną. Jau tada mane užvaldė nostalgija, nes anksčiau šiose patalpose veikusiame bare „Bugi Vugi“ jaunystėje dažnai lankydavausi. Tad, grįžusi į Ispaniją, susisiekiau su tų patalpų savininkais ir, sužinojusi, kad jos kaip tik laisvos, suvokiau, kad tai - mano šansas.

Kodėl nėrėte į restoranų verslą, viešbučių verslo jau atsikandote?

Tiesiog mano mama yra virtuvės šefė, tad buvo puiki proga mudviem suvienyti jėgas ir pradėti šeimyninį verslą. Jeigu ne ji, aš tikrai nebūčiau atidariusi restorano.

Svajonėse dažnai viskas atrodo gražiau. Kokia buvo realybė, kai grįžote? Ar viskas ėjosi kaip sviestu patepta?

Toli gražu ne. Iš Ispanijos parsivežiau idėją sukurti vietą, kur galėtų rinktis solidesnė publika ne tik pavalgyti, bet ir pasiklausyti gyvos muzikos, pašokti.

Man pačiai labai patinka šokti, bet aš Klaipėdoje nerasdavau vietos, kur galėčiau komfortiškai pasilinksminti savo bendraamžių būryje.

Tačiau, kai mūsų restorane pradėjau įgyvendinti savo svajonę, pirmus mėnesius buvo baisoka, nes žmonės nedrįso eiti šokti. Teko eiti pačiai demonstratyviai šokti ir rodyti, kad čia galima tai daryti (juokiasi).

Bet, laimei, pamažu, pamažu viskas išjudėjo. Dabar daugelis klientų ateina į mūsų restoraną ir dėl to, kad čia galima pašokti.

Kiti verslininkai dažnai skundžiasi, kad Lietuvoje didžiuliai mokesčiai, koją kiša biurokratiniai dalykai.

Žinoma, po Naujųjų nuo 9 iki 21 proc. padidėjęs PVM nenudžiugino. Bet didžiuliai mokesčiai yra visur, ne tik Lietuvoje.

O biurokratiniai dalykai Lietuvoje, palyginti su Ispanija, tikrai einasi kaip sviestu patepta. Jokių trikdžių.

Man sunkiausias - personalo klausimas. Surinkti tinkamus darbuotojus nebuvo lengva, ypač aptarnavimo srityje.

Be to, nebuvo lengva pataikyti į vietinių klientų norus. Aš iš pradžių pasidariau labai didelę gerų vynų kortą, nes galvojau, kad Lietuvoje tai vertinama, bet labai greitai supratau, kad Klaipėdoje jų nelabai kam reikia.

Klaipėdiečiai vis dėl to labiau mėgsta gurkšnoti kokteilius.

Sakoma, kad klaipėdiečius iš viso nėra lengva pakelti nuo sofos.

Tikrai labai sudėtinga. Juolab kad daugelis dirbančiųjų Klaipėdoje gyvena užmiestyje. Tad po darbo jie tiesiog važiuoja namo ir pritraukti vakare juos į miestą - labai sudėtinga.

Vienintelė laimė, kad bent jau šventes eina švęsti į kavines ir restoranus.

Ispanijoje tikriausiai viskas šiek tiek kitaip?

Ispanai ir pusryčiauja, ir pietauja, ir vakarieniauja baruose. 10 val. ryte gali net nesivarginti eiti į banką ar pas gydytoją, nes nieko nerasi - visi pusryčiauja kavinėse, dažnai ir su vyno taure.

Ispanijoje restoranų verslui - pasaka, nes klientų netrūksta.

Klaipėdoje, panašu, situacija šiek tiek kita. Bet per tuos dešimt mėnesių, kol veikia jūsų restoranas, nė karto nekilo mintis vėl susikrauti lagaminus?

Tikrai ne. Aš tikiuosi, kad žmones ir čia galima išjudinti ir pritraukti į miestą. Tikriausiai žinote, kad nuo vasario mėnesio Klaipėdoje yra įkurta Viešbučių ir restoranų asociacija.

Aš esu šios asociacijos viceprezidentė. Sykiu su prezidentu Juozu Tubinu svarstome įvairias galimybes, kaip pagyvinti gyvenimą Klaipėdos centre.

Viename iš susitikimų su Klaipėdos meru netgi pasiūliau Herkaus Manto gatvę padaryti pėsčiųjų bulvaru, kur veiktų įvairūs atrakcionai vaikams. Gal tuomet šeimos norėtų laiką leisti mieste, o ne „Akropolyje“?

Žinoma, reikia pripažinti, kad mūsų mentalitetas šiek tiek kitoks nei ispanų ar kitų tautų atstovų, kurie mėgsta lankytis kavinėse.

Viename iš susitikimų su Klaipėdos meru netgi pasiūliau Herkaus Manto gatvę padaryti pėsčiųjų bulvaru, kur veiktų įvairūs atrakcionai vaikams. Gal tuomet šeimos norėtų laiką leisti mieste, o ne „Akropolyje“?

Net mano močiutė sakydavo: „Nesvarbu, kas yra skrandyje, nes to niekas nemato, svarbiau, kaip tu apsirengęs.“ Panašu, kad mes iš to dar nesame išaugę. Mums vis dar svarbiausia - gerai atrodyti, visa kita - ne taip svarbu.

Be to, Klaipėdai reikėtų dėti daugiau pastangų, kad pritrauktų turistus, o tam irgi reikia kažkokio „cinkelio“, kurio dabar trūksta.

O jūs pati einate į konkurentų restoranus pavalgyti?

Žinoma, tik aš jų nevadinu konkurentais, o kolegomis.

Man įdomu, kas vyksta mieste, kuo kiti gyvena. Bet ir pati gaminti labai mėgstu.

Jau dabar randate laiko ir sau, ne vien tik dirbate?

Kaip tik dabar turėjau dvi savaites atostogų, bet nesijaučiu pailsėjusi. Vieną dieną ištryniau visus suplanuotus susitikimus ir nuvažiavau į Smiltynės pliažą.

Labai gera buvo vieną dieną paskirti sau. Bet reikia pripažinti, kad dar nelabai moku rasti tam laiko.

Klaipėdoje jums ne per ankšta?

Manęs dažnai artimiausi žmonės klausia, ar dar nepasiilgau Ispanijos, ar dar nekeliu sparnų. Tikrai ne. Man Klaipėdoje patinka viskas.

Man nebaisus nei lietus, nei šaltas vėjas. Gera, kad jūra šalia, yra kur pasivaikščioti gryname ore.

O asmeninis gyvenimas?

Irgi puikus. Antrąją puselę jau suradau.

Vadinasi, ne veltui grįžote.

Tikrai ne veltui. Dabar esu be galo laiminga.

Visose gyvenimo sferose dabar viskas 200 procentų sekasi puikiai.