Remigijaus Žemaitaičio žmona Živilė kartais vyro klausia: ar tau tikrai to reikia?

- Živile, kokios nuotaikos šeimoje po sėkmingų „Nemuno aušros“ rinkimų rezultatų?
 
- Tiesą sakant, reakcija mišri. Yra džiaugsmo, bet, vertinant tai, kaip Remigijų priima aplinka, kiti politikai, jis nėra šimtaprocentinis. 

Matau, kiek vyras dirba, kokios jo galimybės, žinios, ir suprantu, kiek daug naudingų dalykų jis gali nuveikti. 

Mano vertinimu, visuomenės požiūris į jį nėra teisingas ir sąžiningas, o tai šiek tiek liūdina. Tad negaliu būti itin džiaugsmingai nusiteikusi – kelias toks sudėtingas…
 
- Ar tikite, kad vyro vadovaujama partija taps valdančiosios daugumos dalimi?
 
- Per tuos penkiolika metų mačiau daug visko: kaip greitai keičiasi nuomonės, kaip yra perdėliojamos mozaikos. 

Labai tikiuosi, kad politikai atsimerks ir įsiklausys. 

Pati Vilija Blinkevičiūtė yra dirbusi su Remigijumi ir tikrai žino, koks jis žmogus, kiek daug dirba ir kieno naudai dirba. 

Tad tokia galimybė tikrai yra.
 
- Ar kada nors svarstėte galimybę pati įsitraukti į politiką?
 
- Ne, niekada, net minčių tokių nebuvo. (Juokiasi.)

Turiu daugiau žinių: baigiau anglų filologiją, viešąjį administravimą, teisę – šiose srityse išties galėčiau būti naudinga.

- Koks buvo jūsų vaidmuo rinkimų kampanijos metu?
 
- Mano tiesioginis dalyvavimas – minimalus. Bėgdamas iš vieno susitikimo į kitą, Remigijus kartais leidžia perskaityti savo tekstus, o aš, kaip filologė, sužiūriu, kad klaidos akių nebadytų. (Juokiasi.) 

Jis man sako: „Tu tik gramatiką žiūrėk, stiliaus ir emocijų nekoreguok.“ Iš tiesų, suredagavus tekstus – tai jau nebūtų Remigijus.

Mano pagrindinė užduotis tokiu metu – dirbant savo intensyvų profesinį darbą, rūpintis sūnumis, namais ir palaikyti vyrą.
 
- Net jeigu vyro pasisakymai pykdo didelę dalį visuomenės?
 
- Visus tuos metus buvau atsiribojusi nuo jo pasisakymų vertinimo. 

Sakiau: tu esi politikas, aš – teisininkė, ir aš tikrai, gink Dieve, nekomentuosiu tavo žingsnių ar pasisakymų. 

Manau, tai yra jo darbas, jo sritis ir jis tai išmano geriausiai.

Tačiau namuose turime svarbių taisyklių. Remigijus žino mano požiūrį. 

Mes nuolat pabrėžiame, kad galima išreikšti savo jausmus, pavyzdžiui, sakyti, kad kas nors tave nuliūdino ar pasakė ką nors netinkamai. 

Tačiau griežtai vengiame bet kokių įžeidžiančių ar žeminančių pasisakymų apie kitus. 

Man tai yra principinis dalykas.

Jei išgirstu ką nors panašaus, nesvarbu iš ko – net jei tai būtų pats Remigijus – aš iškart reaguoju. 

Pastebiu, kai jis kalba telefonu ir emocijos liejasi, bet mes žinome, kad namuose tokios kalbos yra nepriimtinos. 

Tai galioja visiems šeimos nariams.

Kita vertus, politinių oponentų ir žiniasklaidos jis mėginamas nupiešti tokiu, koks iš tiesų nėra.
Kad ir kalbos apie žydų tautybės žmones. 

Išstudijavau visą teisinę medžiagą, lituanistų pateiktas išvadas, suprantu, ką žmogus norėjo pasakyti. 

Galbūt galėjo pasakyti kitaip. Bet tie, kas Remigijų pažįsta, žino, koks jis yra ir kiek dėl žydų kilmės žmonių nuveikęs.

- Kaip jūs asmeniškai atlaikote visą negatyvą?
 
- Į visus komentarus ir kritiką Remigijaus atžvilgiu reaguoju ramiai. Bendraudama su kitais nejaučiu absoliučiai jokio diskomforto ar nerimo. 

Nes žinau, kas ir kokie esame. Jeigu būtų kitaip, galbūt ir norėtųsi galvą nunarinti, jausčiausi nepatogiai. 

O dabar esu rami.

Žinoma, liūdna dėl Remigijaus. Visa, ką jis padarė gero, yra nubraukiama, o vertinama tik pagal vieną ar du pasisakymus. 

Jei aš, kaip teisininkė, byloje naudočiau tik vieną aplinkybę, kuri man naudinga, visi sakytų – ne, reikalinga aplinkybių visuma.

Taip, kartais emocingai gindamas vienas vertybes, kartais jis galimai peržengia ribas ir pats dėl to kenčia. 

Nėra lengva būti nesuprastam ir mėginti įrodyti, kas iš tiesų esi.

Nors savo vyrą, kaip politiką, palaikau, kartais matydama, kaip jis vėl išeina iš namų su kuprine ant pečių, paklausiu: ar tau tikrai to reikia? 

Į tai jis atsako kitu klausimu: ar nori, kad mūsų vaikai gyventų Lietuvoje? Vadinasi, reikia.

- Ar stipraus charakterio asmenybėms lengva rasti bendrą kalbą namuose?
 
- Tiesą sakant, mums gerai sekasi. Į namus savo problemų Remigijus neparsineša. 

Mane net stebina, kaip iš posėdžio, kuriame ką tik liejosi emocijos, jis grįžta ramus, visus reikalus palikęs už durų.

Kaip tėvas, jis griežtesnis nei aš. Mano nuomone, auklėjant vaikus reikėtų daugiau laisvės. 

Tačiau Remigijus reikalauja disciplinos: namuose turime aiškų grafiką, kas ir už kokius darbus atsakingas, vaikai eina miegoti tuo pačiu metu, savaitė suplanuota į priekį. 

Gal vaikams ir norėtųsi daugiau laisvumo, bet suprantu, kad sprendimas naudingas tiek fizinei, tiek psichinei jų sveikatai.
 
- Ar sūnūs jaučia padidėjusį dėmesį? Kaip jis atsiliepia vaikų emocinei sveikatai?
 
- Dabar išties intensyvus metas, vaikus pasiekia daugiau negatyvo iš aplinkos, iš tų pačių mokytojų, iš vaikų tėvų.

 Jaunesnysis sūnus labiau savimi pasitikintis, pozityvesnis, į viską žiūri paprasčiau, tad jam problemų nekyla. Vyresnysis – jautresnis, labiau sugeria aplinkinių emocijas ir reakcijas. 

Būna atvejų, kai kiti vaikai jam sako, kad tavo tėtis toks ir toks, taip pasakė, taip padarė. 

Tomis dienomis jis grįžta iš mokyklos tylesnis, nenoriai kalba, pasikeičia emocijos.

Mes su vyru norime, kad vaikai suprastų, kas ir kodėl vyksta, todėl apie viską daug kalbamės. 

Nenoriu, kad išgirdę vieną ar kitą komentarą jie jaustųsi nepatogiai prieš draugus ar mokytojus. 

Mokome vaikus kritinio mąstymo, kad išgirdę tam tikrus komentarus ar ko nors nesupratę, nesusidarytų klaidingo įspūdžio.
Vaikams pasakiau: tikrai neskanu, kas kartais vyksta tėčio darbe. Girdime įvairių pasisakymų. 

Dėl to aš bandau laviruoti: nesakau, kad viskas galima politikoje ir viskas gerai. 

Bet supažindinu su alternatyvomis, stengiuosi vaikams suteikti žinių – kaip pasakyti ar pasielgti kitaip. Visi mūsų pokalbiai virsta pamokomis.
 
- Ar randate laiko su visa šeima atitrūkti nuo intensyvaus darbo režimo?
 
- Tai būna retai. Bet ir tomis retomis poilsio akimirkomis Remigijus mėgsta laiką leisti aktyviai. Daug vaikštome, važiuojame dviračiais, kai oras leidžia, maudomės. 

Ant sofos netūnojame.

Jeigu atostogų metu vykstame pakeliauti po, sakykime, Ispanijos miestelius, vaikai klausia: o tai kada prasidės atostogos? (Juokiasi.) 

Tad jas stengiamės planuoti atsižvelgdami į vaikų pageidavimus, ko jiems labiausiai norisi. 

Nes tik tada ir mes iš tiesų pailsime.

lsveikata.lt