Su ramentais per Lietuvą žygiuojančią Ajaną lydi daugybė garsenybių: tarpų jų ir Virgilijus Alekna

Ajaną palaiko žinomi šalies žmonės. Paskutinę savaitę kelyje ji pradėjo drauge su dukart olimpiniu čempionu Virgilijumi Alekna.

„Aš užaugau, matydama jį per televiziją, kaip Lietuvos sporto legendą, kuris neša Lietuvos trispalvę, ir daro tai įspūdingai.

Siurrealu įsivaizduoti, kad mes einame kartu, nes aš nesu tokio lygio sportininkė, bet žinau, kiek reikia įdėti pastangų, aukoti metų, net dešimtmečių, kad pasiektum bent kokį nors sporto rezultatą, – sakė Ajana.

„Nesigretinu savo žygiais su gerbiamu Alekna, bet suvokiu, kiek reikia valios pasirinkti profesionalaus sportininko kelią, kuris tampa gyvenimu. Lenkiu galvą prieš Virgilijų, kad vos pakviestas iškart sutiko dalyvauti mūsų žygyje. Man įspūdinga sutikti tokį žmogų“, – dėstė ji.

Pastarąjį kartą jiedu susitiko ir šiltai pabendravo per „Lietuvos garbės“ apdovanojimus kovo 11-oji. Netrukus po to Ajana pasiryžo įgyvendinti Svajonių žygį ir nueiti 320 km su ramentais, ko lig šiol niekas pasaulyje nėra daręs.

Kelionėje žygeivę lydi skautai, šauliai, aplinkinių regionų savanoriai, poilsio valandėles ji leidžia „Bitės“ parūpintame kemperyje, nakčiai neretai apsistoja pakeliui sutiktų žmonių sodybose, seniūnijose.

„Sutinku neįtikėtinų asmenybių. Štai vakar žygiavome drauge su 74-erių Raitininkų kaimo Alytaus rajone gyventoju, Juozu Drobniu, kuris yra Sausio 13-osios dalyvis, Lietuvos laisvės gynėjas, prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino medaliu“, – pasakojo A. Lolat.

Savaitgalį trasoje ji taip pat susitiko su menininku Martynu Ivinsku, kuris sukūrė šio žygio marškinėlius.

„Mačiau jį antrą sykį gyvenime, pirmą kartą – kai fantazavome, kaip tie marškinėliai turi atrodyti, kad žmonės norėtų juos pirkti ir tokiu būdu aukoti „Mulan fondui“ bei šunims asistentams.

Martynas viršyjo lūkesčius, įdėdamas labai daug širdies ir kūrybiškumo: jo kurti marškinėliai – spalvoti, jis parodė mus kaip ryškius žmones, įtraukė į paveikslą ir šunį, kuriame kiekvienas mato savo augintinį, o man tai reiškia dar daugiau: „Mulan fondas“ ruošia šunis asistentus, kurie vėliau labai padeda šeimose, kuriose yra neįgaliųjų“, – kalbėjo Ajana.

M. Ivinskas įtraukė į savo darbą ir metaforas.

„Ant nugaros pavaizdavau žmones, kurių vienas tiesia porciją ledų, kitas – gėlės žiedą. Tai – ne tik davimo ir ėmimo, kaip įsivaizduojame labdarą, bet ir apsikeitimo kažkuo šviesiu veiksmas.

Juk ir Ajanos žygis, skirtas lėšų rinkimui, mums duoda daugiau, – aiškino menininkas. – Trasoje prie jos prisijungiau su dviem draugais, patyrusiais žygeiviais. Esame įveikę sunkesnius, ilgesnius maršrutus, bet šis buvo dar kitoks: kalbėjomės apie daugybę dalykų, ir apie Ajanos disertaciją, ir apie karą Ukrainoje.

Suvokiau, kaip pasaulį ir įvairius iššūkius mato žmonės su negalia, kokios pagrįstos yra jų baimės. Beje, kitą dieną po trasos jaučiau, kokios pavargusios mano kojos, nes šio žygio specifika yra ne tiek ėjimas, kiek jo lėtumas, daug laiko praleidi stovėdamas. Suprantu, kiek Ajanai reikia stiprybės ir jėgų žygiuoti tuos 320 km“, – dėstė jis.

M. Ivinskas meno pasaulyje augo nuo vaikystės, grojo violončele, tapė. Ypač ryškus menininko braižas ėmė formuotis 2003 metais, kai apsigyveno Niujorke, vėliau – Los Andžele.

Martynas surengė ne vieną parodą JAV, jo unikalūs paveikslai buvo eksponuojami menų galerijose Santa Monikoje, Majamyje, o vienas fotografijos darbų pelnė apdovanojimą ir buvo rodomas Paryžiaus Luvre.

„Martynas man pasirodė labai daug patyręs žmogus, su kuriuo paprasta bendrauti. Kelyje išgirdau jo gyvenimo istoriją, kalbėjomės apie tai, kad buvo laimėjęs Žaliąją kortą, JAV praleido nemažai metų, tačiau galiausiai grįžo į Vilnių.

Kai klausiau, jei gali pasirinkti tarp Amerikos ir Lietuvos, kodėl laimi Lietuva? Martynas sakė, kad čia – jo šalis, kurioje labai gera gyventi ir įmanoma gyventi gerai, kai stengiesi.

Faina pamatyti žmones, kurie galėdami rinktis, visgi pasirenka mūsų šalį“, – pasakojo Ajana.