Šiame interviu Daiva dalijasi ne tik asmenine patirtimi gyvenant svetur, bet ir jautriai atskleidžia lietuvių ir ispanų moterų skirtumus: nuo gyvenimo tempo, santykio su savimi iki požiūrio į grožį ir poilsį. Pietietės leidžia sau lėtumą, buvimą ir kasdienį judėjimą gryname ore, o lietuvės dažniau gyvena skubėdamos - net ir rūpindamosi savimi. Tačiau, pasak Daivos, visoms moterims bendras vienas dalykas - noras jaustis gerai savo kūne, būti gražioms ne dėl standartų, o dėl vidinės ramybės.
Tai pokalbis apie sugrįžimą namo, apie drąsą keisti kryptį ir apie grožį, kuris prasideda ne veidrodyje, o gebėjime sustoti ir išgirsti save.
Nuo teisės studijų ir darbo miškų prekyboje iki grožio terapijų - kaip susiklostė šie gyvenimo posūkiai?
Gimiau ir augau Gargžduose. Baigusi „Vaivorykštės“ gimnaziją, įstojau mokytis vaikystės pedagogikos ir psichologijos Klaipėdos universitete. Trečiame kurse ištekėjau, susilaukiau dukros, tačiau mokslus pavyko baigti be akademinių atostogų. Po poros metų išsiskyriau ir kartu su dukra išvykau gyventi į Kauną. Ten gavau darbą prekybos srityje, netrukus įkūriau savo įmonę, o dar po poros metų pradėjau verslą miškų srityje. Viskas klostėsi labai gerai, tačiau dukrai sukakus šešeriems metams nusprendžiau grįžti į savo gimtąjį miestą - viduje norėjau, kad dukra pradėtų lankyti mokyklą ramesniame mieste.
Laikinai, kol rasiu tinkamą darbą, nusprendžiau pasimokyti grožio srityje. Tačiau sykiu įstojau tęsti studijas Mykolo Romerio universitete - teisę. Kadangi visada patiko mokytis, universitetą baigiau labai gerai ir svajojau apie teisininkės karjerą. Visgi finansiškai mano esamas darbas buvo daug pelningesnis nei pradžia teisės srityje. Todėl susitaikiau su mintimi, kad yra taip, kaip yra.
Sukūrę šeimą antrą kartą, nusprendėme išvykti gyventi į Ispaniją. Sprendimas buvo spontaniškas - nutarėme, kad geriau pabandyti, nei ilgai galvoti ir nieko nedaryti. Dukra tuo metu jau buvo penkiolikos metų ir taip pat labai norėjo išvykti iš Lietuvos. Iš pradžių viskas atrodė labai gražu - saulė, šiluma, dukrai labai patiko mokykla, ypač mokytojų ir mokinių santykiai, tai, kad mokytojai bendrauja su mokiniais kaip su subrendusiais asmenimis, o ne iš aukšto (čia jos žodžiai). Tačiau neilgai trukus viskas pradėjo keistis - dukrai buvo sunku bendrauti su savo bendraamžiais ispanais ne tiek dėl kalbos barjero, kiek dėl to, kad jie jai atrodė labai vaikiški. Skirtingas mentalitetas darė savo. Labiausiai nustebino tai, kad Ispanijos mokyklose likti antriems metams yra visiškai natūralu, ir nei vaikai, nei tėvai to nepriima kaip nesėkmės. Tai visiškai nesuprantama mums ir iš kitų šalių atvykusiems emigrantams.
Man pačiai nuo pirmų dienų Ispanijoje giliai širdyje kirbėjo mintis: „ką aš padariau? Ar reikėjo važiuoti?“ Tačiau visi kalbėjo, kad adaptacija trunka apie metus ir po to viskas bus labai gerai. Mėgavausi saule ir jūra, kadangi gyvenome visiškai šalia paplūdimio. Žavėjausi tuo, kiek daug ir įvairaus amžiaus žmonių kiekvieną rytą pajūryje sportuoja, vaikšto, bėgioja, žaidžia tinklinį.
Alikantės regione ispanų, kalbančių angliškai, tikrai nėra daug, ir jie dėl to visiškai nesuka galvos. Net atėjus pirmą mėnesį į mobiliojo ryšio saloną ir pradėjus kalbėti angliškai, konsultantas tiesiog pasakė: „Aš nekalbu angliškai“, ir visiškai atsisakė toliau bendrauti. Tuo metu tai atrodė keista. Vėliau, vos pramokus ispanų kalbos - nors ir labai silpnai - situacija pasikeitė. Kai jie mato, kad tu stengiesi kalbėti jų kalba, jie labai palaiko, padeda, visada sako, kad „tu labai šauni ir labai gerai kalbi ispaniškai“, nors iš tikrųjų taip visai nėra. Tas palaikymas tikrai žavėjo. Kaip ir tai, kad žmonės visada sveikinasi laiptinėje, lifte, net gatvėje, šypsosi, o susipažindami visada apsikabina. Iš pradžių tai buvo keistoka, nes mes esame truputį šaltesni.
Kaip atradote pašaukimą puoselėti moterų grožį?
Dar Lietuvoje nusprendžiau laikinai pasimokyti grožio procedūrų - galvodama, kad tai bus tik pereinamasis etapas, kol atrasiu „tikrąjį“ darbą. Planavau skirti tam vos kelis mėnesius, tačiau viskas pasisuko visai kita linkme. Baigiau vienus kursus, paskui kitus, vėliau sekė permanentinio makiažo mokymai ir dar daugybė papildomų kvalifikacijų. Šis procesas mane nepaprastai įtraukė - nuolat jutau, kad dar yra kur augti, tobulėti ir gilinti žinias. O mokytis aš visada labai mėgau.
Masažų atlikimas apskritai nebuvo mano planuose. Tai atėjo netikėtai - vieną rytą pabudus galvoje tiesiog sukosi vienas žodis: Kobido. Nuo to momento pradėjau domėtis šiuo japonišku terapiniu veido masažu moterims. Baigiau pirmąjį Kobido lygį, vėliau - antrąjį, ir tik tada suvokiau, kiek dar daug žinių man trūksta. Pradėjau gilintis į žmogaus anatomiją, baigiau miofascialinio masažo mokymus, bukalinio masažo kursus, kraniosakralinės terapijos studijas. Iki šiol nuolat ieškau papildomų žinių, nes man labai svarbu savo klientėms suteikti maksimalią naudą - tiek fizinę, tiek emocinę.
Aštuoneri metai Ispanijoje - ką ši patirtis jums padovanojo kaip žmogui ir kaip grožio specialistei?
Pirmieji metai Ispanijoje buvo išties sudėtingi. Nauja šalis, nepažįstami žmonės, visiškai kitokia kultūra - visa tai kėlė daug baimių ir vidinių abejonių. Dažnai galvodavau, ar tikrai būsiu čia kam nors reikalinga, ar pavyks atrasti savo vietą.
Tačiau laikui bėgant situacija pradėjo keistis. Klientės po truputį ėmė ateiti, vėliau jos dalijosi savo patirtimi su kitomis moterimis, rekomendavo mane draugėms. Maždaug po metų jau tvirtai stovėjau ant kojų ir jaučiausi užtikrinta savo veikla. Ši patirtis mane išmokė kantrybės, pasitikėjimo savimi ir gebėjimo prisitaikyti.
Ispanių ir lietuvaičių skirtumai...
Grožio srityje Lietuva gerokai lenkia Ispaniją, todėl aš buvau labai mylima klienčių. Tikrai sulaukdavau daug komplimentų dėl savo darbo, o išėjusios klientės visada rekomenduodavo mane kitiems. Tačiau pasitaikydavo ir komiškų situacijų dėl skirtingo požiūrio į grožį. Lietuvaitės labiau vertina natūralumą, todėl atliekant permanentinį makiažą norisi, kad jis atrodytų neiššaukiantis, pabrėžtų moters natūralumą. Tuo tarpu daugumai ispanių klienčių norisi itin ryškių akių, antakių ir lūpų. Todėl pradžioje ne kartą teko perdaryti procedūras, nes tai, kas man atrodė gražu, joms buvo visiškai „nematoma“.
Tarp atvykusių į masažą taip pat būdavo klienčių, kurios po vieno masažo seanso tikėdavosi rezultato, kuris laikysis keletą mėnesių. Tačiau man pasisekė, kad jos manimi pasitikėjo ir klausydavo mano patarimų.
Atskira kategorija - garbaus amžiaus ispanės. Dar niekur nemačiau moterų, kurios taip mylėtų save: atsipalaidavusios, mėgstančios puoštis, gyvenančios aktyvų gyvenimo būdą. Visada sakydavau, kad sulaukusi tokio amžiaus norėčiau gyventi taip, kaip jos. Buvo situacija, kai turėjau klientę, kuriai buvo 85 metai, ir ji paprašė šiek tiek sutrumpinti procedūrą, kad spėtų su draugais į kavinę, kurioje rodys futbolą ir žais jos mylima komanda. Vakarais, išėjus pasivaikščioti, labai dažnai galima sutikti vyresnių porų - moterys su šukuosenomis, pasipuošusios, vyrai taip pat labai elegantiškai atrodo.
Moterys visur nori būti gražios - tai universalu. Tačiau skirtumai tarp klienčių skirtingose šalyse tikrai jaučiasi. Dabar galiu pasakyti, kad lietuvaitės gyvena greitesniu tempu. Kartais net į masažą jos atbėga paskubomis, o po procedūros vėl neria į kasdienius reikalus. Tačiau toks jau mūsų gyvenimo ritmas.
Nei jums, nei dukrai gyventi Ispanijoje nepatiko ir pasirinkote grįžti į Lietuvą. Kas labiausiai traukė atgal?
Po ketverių metų gyvenimo Ispanijoje teko priimti sprendimą skirtis su vyru. Jau tada galvojau grįžti į Lietuvą, tačiau dukra kategoriškai atsisakė vykti kartu. Todėl nusprendžiau, kad geriau liksiu gyventi toje pačioje šalyje, kur yra ir dukra.
Praėjus dar ketveriems metams, kadangi susirasti gerai apmokamą darbą emigrantams tikrai nėra lengva, dukra išvyko iš Ispanijos. Netrukus ir aš apsisprendžiau - kad dabar jau niekas manęs ten nebelaiko, grįžtu namo. Žinoma, dėkoju Dievui, kad turiu galimybę suderinti darbą su kelionėmis ir kas keletą mėnesių nuskristi į Ispaniją, suderinus darbo seminarus, klientes, kurios manęs laukia, ir draugus, kurių tikrai labai pasiilgstu. Dauguma jų man vis dar kartoja: „Daiva, tu vis tiek grįši, pasiilgsi saulės ir ne tokio įtempto gyvenimo ritmo.“ Aš kol kas taip nemanau - nepasiilgstu pačios Ispanijos, tik nuoširdžių ir artimais tapusių žmonių.
Labiausiai traukė artimieji ir labai gilus, sunkiai nusakomas jausmas, kad Lietuvoje yra mano namai. Žinau daugybę žmonių, kurie gyvena Ispanijoje laimingai, yra puikiai įsitvirtinę ir net neplanuoja grįžti į Lietuvą. Tiesą sakant, ir aš pati ilgą laiką maniau, kad priprasiu, kad viskas bus gerai ir tas ilgesys su laiku išblės.
O man nutiko priešingai - ilgesys nemažėjo, o metams bėgant tik stiprėjo. Labai pasiilgdavau artimų ryšių, savos aplinkos ir, atrodytų, tokio paprasto dalyko kaip galimybės visur kalbėti lietuvių kalba. Būtent šie jausmai ir tapo lemiami, priimant sprendimą sugrįžti.
Kaip pasikeitė jūsų kasdienybė po grįžimo į Klaipėdą? Ar jaučiate, kad savo vietą savame krašte atradote iš naujo?
Vos grįžusi namo, pirmiausia norėjau susikurti savo darbo erdvę - jaukią, šiltą ir malonią tiek klientėms, tiek man pačiai. Pirmasis mano aplankytas salonas Klaipėdos senamiestyje, Bangų gatvėje, pranoko visus lūkesčius: visiškai naujas, modernus, bet kartu ir labai jaukus. Tarsi iš karto pajutau, kad tai yra mano vieta. Todėl viskas susiklostė labai greitai - galėjau nedelsdama pradėti dirbti.
Gyvenimo tempas Klaipėdoje šiek tiek greitesnis, čia reikia daugiau planavimo, aiškesnės dienotvarkės, tačiau man toks ritmas patinka. Jaučiuosi aktyvi, įsitraukusi ir kartu esanti ten, kur man ir reikia būti.
Kaip apibūdintumėte „tipinę“ klaipėdietę klientę? Ko jos ieško labiausiai - estetikos, atpalaidavimo, harmonijos?
Dažniausiai - estetikos. Moterys nori atrodyti gražiai, jaunatviškai, gaiviai. Kartais net atrodo, kad jos per daug kritiškai vertina savo išvaizdą: labai gražios moterys vis tiek randa, dėl ko būti nepatenkintos. Tačiau man ypač svarbu ne tik estetinis rezultatas.
Didžiausias džiaugsmas - matyti, kaip po procedūros moterys išeina ramesnės, pailsėjusios, minkštesniais veido bruožais. Kartais moteriai tereikia gero poilsio ir gilaus atsipalaidavimo - ir veidas pasikeičia savaime: akys pradeda žvilgėti, dingsta įtampa, atsiranda lengvumas.
Jūs pabrėžiate harmoniją tarp estetikos ir sveikatos. Kaip pati suprantate šį balansą ir kaip padedate jį atrasti kitoms moterims?
Man harmonija tarp estetikos ir sveikatos prasideda nuo labai paprasto suvokimo: grožis nėra atskiras tikslas - jis yra vidinės pusiausvyros pasekmė. Veidas man nėra tik atskira „zona“, su kuria dirbama dėl išvaizdos. Tai viso kūno, nervų sistemos, emocijų ir gyvenimo būdo atspindys. Jei kūnas nuolat patiria įtampą, stresą ar pervargimą, anksčiau ar vėliau tai atsispindi ir veide.
Dirbdama matau, kaip glaudžiai tarpusavyje susiję audiniai, kvėpavimas, laikysena ir emocinė būsena. Todėl balansas man reiškia ne greitą, dirbtinį rezultatą, o švelnų, gilų darbą, kuris gerbia kūno ritmą. Estetiniai pokyčiai ateina natūraliai - kai pagerėja kraujotaka, limfos tekėjimas, atsipalaiduoja giluminės įtampos, nurimsta nervų sistema.
Man labai svarbu, kad moteris išeitų ne tik švytinčiu veidu, bet ir su gilesniu ryšiu su savimi. Kai ji pradeda girdėti savo kūno signalus, keičiasi ir požiūris į grožį - jis tampa ne spaudimu atitikti, o natūralia, sąmoninga savęs priežiūros forma.
Ką veikdama jaučiatės laimingiausia?
Labai branginu akimirkas, kai turiu laiko pasivaikščioti mūsų pajūryje. Šie pasivaikščiojimai man nėra tik fizinis poilsis - tai savotiška vidinė terapija. Būdama prie jūros dar kartą aiškiai pajuntu, kaip svarbu tiek kūnui, tiek protui turėti erdvės, kvėpavimo ir tylos.
Šią patirtį labai vertinu ir savo profesinėje veikloje. Ramybė, ritmas ir švelnumas, kuriuos randu būdama prie jūros, natūraliai persikelia ir į mano atliekamus veido masažus. Tai tampa ne tik technika, bet ir būsena, kurią perduodu klientėms per prisilietimą.
Jūsų didžiausia svajonė…
Mano didžiausia svajonė - kad moterys nustotų skubėti „taisyti“ save ir pradėtų iš tiesų save jausti. Kad grožis taptų ne kova su laiku ar veidrodžiu, o gyvu, sąmoningu santykiu su savo kūnu, emocijomis ir vidine ramybe.
Svajoju kurti erdves, kuriose moteris galėtų saugiai sustoti, paleisti įtampas, giliai atsikvėpti ir sugrįžti į save - per prisilietimą, tylą ir švelnų, pagarba grįstą darbą su kūnu.
O tiesiog Daivos, gražios moters svajonė?
Aš svajotoja, tikinti meile…
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą