„Titanu“ už tvirtybę apdovanotos mokyklos direktorius: viskas prasidėjo nuo vieno mokinio prieš 13 metų

Prieš daugiau nei savaitę tradiciniuose Delfi apdovanojimuose būtent šiai mokyklai buvo įteiktas Tvirtybės „Titanas“. Jis skirtas ne tik žmogui, bet ir visai jo vadovaujamai mokyklai, visiems mokyklos pedagogams. Mokyklai, kuri tapo prestižine, priimdama visus mokinius ir sugebėjusi atskleisti kiekvieno stipriausias savybes. „Titaną“ atsiėmė Arūnas Grimalis, Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius.

Delfi direktorius Vytautas Benokraitis, prieš įteikdamas šį „Titaną“, pasidalino keliais prisiminimais iš savo mokyklos.

„Paskutinius kelerius mokyklinius metus mokiausi Prienuose, toli nuo savo kaimo, ir neatsimenu nei vieno vaiko, kuris turėtų matomą ar nematomą negalią.

Kadangi mokykla buvo toli nuo namų, gyvenau bendrabutyje, kur kieme buvo krepšinio aikštelė ir lenta. Taip pat šalia buvo kitas pastatas, internatinė mokykla. Žinojome, kad ten yra daug vaikų su negalia, bet nepamenu, kad jie išeitų laukan pažaisti su mumis.

Dabar vyksta daug diskusijų dėl įtraukiojo ugdymo, sakoma, kad nesame pasiruošę, nėra resursų, specialistų, bet kai kiti dejuoja, sako, kad neįmanoma, yra tokių šviesulių Lietuvos padangėje, kurie daro tai ne vienerius metus. Tai yra tikra šiuolaikinė prestižinė mokykla, kuri sako, kad tai įmanoma“, – kalbėjo jis.

A. Grimalis, užlipęs ant scenos atsiimti apdovanojimo, juokdamasis prisipažino, kad kai jam paskambino Delfi ir pradėjo kalbėti apie apdovanojimus, jis pagalvojo, kad tai telefoniniai sukčiai.

„Lietuvoje yra 915 bendro lavinimo mokyklų, tokių kaip mūsų. Viskas prasideda nuo požiūrio. Tikrai mes nesame „Reitingų“ žurnale, ar nebent kokioje žemoje vietoje, bet aš noriu nulenkti galvą visai savo komandai, pradedant autobusiuko vairuotoju, budėtoja, visais mokytojais, specialistais. Gal kai kuriems atrodome keisti, nesupranta mūsų, bet mes ketverius metus ruošėmės įtraukiajam ugdymui ir esame pasiruošę“, – sakė jis.

Šioje įstaigoje lygios visų mokinių teisės užtikrinamos daugiau nei dešimtmetį. Pats šalies prezidentas Gitanas Nausėda sakė, kad Dovilų pagrindinė mokykla – puikus įtraukiojo ugdymo pavyzdys, iš kurio verta pasimokyti ir kitoms įstaigoms.

Tad, kokia buvo įtraukiojo ugdymo šioje mokykloje pradžia? Su kokiais sunkumais teko susidurti specialistams bei kas prisidėjo prie to, kad Dovilų mokykloje auga tolerantiška ir empatiška jaunoji karta? Apie tai ir pasakoja net trys šios įstaigos atstovai – mokyklos direktorius, ilgametę patirtį sukaupusi specialioji pedagogė bei mokytojo padėjėja.

Viskas prasidėjo nuo vieno vaiko

Nuo rudens įtraukusis ugdymas startuos visose Lietuvos mokyklose. Tam šiuo metu jau parengti detalūs planai, nuostatos bei pagalbos specialistams priemonės. Vis dėlto, kuomet pradėjo ugdyti vaikus su individualiais poreikiais, Dovilų mokyklos pedagogai viską darė patys – neturėjo jie nei daug pagalbos priemonių, kartais nežinojo ir kaip elgtis.

Jie patys daug mokėsi, stengėsi ir, žinoma, kartais klydo. Mokyklos direktorius A. Grimalis teigia, kad šiuo metu neretai išgirsta kalbų, jog Lietuva nėra pasirengusi šiai reformai, ją reikia atidėti. Vis tik jis įsitikinęs – visiškai pasiruošti nėra įmanoma.

„Juk niekada nežinosi, koks konkrečiai mokinys ateis mokytis į bendrojo ugdymo mokyklą. Kiekvienas atvejis, kiekvienas individualusis poreikis – skirtingas. Jei ateis vaikas su fizine negalia, galbūt teks pertvarkyti visus laiptus. Jei pradės mokytis moksleivis, turintis autizmo spektro sutrikimą, reikės daugiau psichologinių žinių. Manau, kad visas pasiruošimas yra požiūrio klausimas. Ar mes norime priimti? Vėliau, esu įsitikinęs, viskas klostosi savaime“, – teigia mokyklos direktorius.

Anot A. Grimalio, pirmąjį vaiką, turintį individualiųjų poreikių, jie ugdyti pradėjo prieš bemaž 13 metų. Moksleivis turėjo autizmo spektro sutrikimą.
 

„Tais laikais šį sutrikimą nustatydavo sunkiai. Atvejis nebuvo labai lengvas, teko išgyventi pačius įvairiausius etapus. Natūralu, kad patyrėme šoką, mat susidūrėme su tokiu vaiko elgesiu, prie kurio nebuvome pratę. Tačiau patys pradėjome ieškoti pagalbos: daug skaitėme, domėjomės. Ir nors tuo metu Lietuvoje buvo mažai pagalbos šiais klausimais, mes rankų nenuleidome“, – prisimena pašnekovas.

Direktorius teigia, kad informacijos jie daugiausia anuomet rado užsienio literatūroje, internete. Daug vertingų patarimų jie gavo ir iš privačių mokymo įstaigų.

Išsiugdyti toleranciją nebuvo paprasta nei vaikams, nei jų tėvams

Mokytojai ir kiti specialistai bei Dovilų mokyklos vadovybė nuo pat pradžių buvo labai vieningi. Jie tiesiog norėjo tam vaikui padėti ir jį tinkamai integruoti. Ir nors pasitaikė diskusijų, specialistų pervargimo bei tam tikro nusivylimo, jie visi dirbo išvien. Vis dėlto A. Grimalis sako, kad šioje situacijoje teko susidurti su neigiamu kitų vaikų tėvų požiūriu.

„Buvo labai daug diskusijų, nepasitenkinimo. Žiūrint į klasę, viskas atrodė normaliai. Vaikai kartu žaidė, mokėsi, nepasitaikė jokių didelių incidentų. Žinoma, buvo visko.

Pavyzdžiui, pradžioje kitiems mokiniams atrodė keista, kad po pirmos ar antros pamokos vaiko, turinčio individualiųjų poreikių tėvai atvažiuodavo ir jį pasiimdavo. Tačiau žvelgiant į praeitį aš džiaugiuosi, kad ta pirmoji klasė viską išgyveno pakankamai tolerantiškai. Ir nors buvo pykčių, mes su viskuo susitvarkėme“, – nurodo pašnekovas.

Direktorius prisimena, kad anuomet pasitaikydavo ir kitokių situacijų. Pavyzdžiui, nepatenkinti kitų vaikų tėvai surinkdavo parašus ir pareikalaudavo, kad vaikas su individualiais poreikiais būtų iškeltas kitur.

„Po kurio laiko tos klasės vaikų tėvai suprato, kad reikia vieniems kitais pasitikėti. Ir noriu pabrėžti, kad buvo nesėkmių ir tada, pasitaiko jų ir dabar. Kaip ir minėjau, nereikia tikėtis, kad įtraukusis ugdymas vyks savaime ir nereiks įdėti pastangų. Taip tikrai nebus“, – sako mokyklos atstovas.

Direktorius pasidžiaugia, kad šiuo metu jų mokykloje dirbančių specialistų bei kitų vaikų tėvų požiūris yra labai atviras bei tolerantiškas. Šioje mokykloje auga labai empatiški vaikai, jie natūraliai priima kitokius žmonės.

Ankstyva diagnostika – pati efektyviausia pagalbos priemonė

Taip, pamažėle, Dovilų pagrindinėje mokykloje pradėjo mokytis vaikai su įvairiais individualiais poreikiais, kurių šiuo metu yra 60. Kiekvienas atvejis – individualus, vieniems reikia daugiau pagalbos, kitiems – mažiau.

„Praktika rodo, kad norint pasiekti geresnių rezultatų labai svarbi yra ankstyvoji diagnostika. Dar darželyje pastebėjus tam tikrus specialiuosius poreikius galima pradėti dirbti su vaiku, ieškoti specialistų pagalbos. Juk tik įdėjus pastangų į vaiko elgesio formavimąsi galima pradėti gilintis į akademinius dalykus“, – aiškina pašnekovas.

Mokyklos direktorius A. Grimalis nurodo, kad vaikui labai daug padėti gali mokytojai bei kiti specialistai, tačiau ir tėvai turi būti atviri. Jie negali ignoruoti vaiko problemų tikėdamiesi, kad jis tiesiog išaugs. Jie ir patys turi norėti ieškoti pagalbos, komunikuoti su specialistais.

„Būna, kad iki šiol tėvai nesutinka ištirti vaiko, nes yra įsitikinę, kad kažkokie medicininiai įrašai sugriaus jo ateitį, kad jam bus nustatytos nebūtos diagnozės. Tai – absoliuti neteisybė. Ankstyvame amžiuje nustačius individualius poreikius vaikui galima žymai efektyviau padėti“, – įsitikinęs jis.

Dovilų mokyklos atstovas pataria nebijoti įtraukiojo ugdymo, suprasti, kad mokykla negali būti uždara institucija. Mokykla privalo būti atvira visiems mokiniams, kurie nori įgyti žinių.

Tėvų lūkesčiai kartais skirti tik mokytojams, o ne jiems patiems

Nemaža dalis mokykloje dirbančių specialistų ir savo artimoje aplinkoje turi vaikų su individualiais poreikiais. Pavyzdžiui, specialioji pedagogė Svaja Venckienė šioje srityje dirba jau daugiau nei 20 metų. Jos kompetencijomis suabejoti neįmanoma – specialistė yra padėjusi šimtams vaikų, o ir pačios anūkė, kuri gyvena užsienyje, turi specialiųjų poreikių.

Anot jos, Dovilų pagrindinėje mokykloje į kiekvieną moksleivį yra žvelgiama individualiai. Stebima, kaip jam apskritais sekasi batus apsiauti, ar jis skiria batų puses. Tai – tik smulkmenos, tačiau jos ugdo savarankiškumą.

„Mūsų mokykloje akademiniai dalykai labai stipriai persipynę su neformaliuoju ugdymu. Per šitiek metų mes supratome, kad jei vaikas kažko negali, jam kažkas neišeina, galbūt nereikia koncentruotis ties tuo? Galbūt yra sričių, kuriose jis atsiskleistų? Manome, kad verta koncentruotis būtent į tai“, – pabrėžia mokytoja.

Jos tikslas – pamatyti vaiko gabumus, jiems skirti kuo daugiau dėmesio ir ugdyti. Dėl šios priežasties labai svarbu vaikui būti kuo savarankiškesniam. Juk moksleivis užaugs ir jam gyvenimą tęsti reikės pačiam.

Metams bėgant keitėsi ir požiūris

Dovilų pagrindinėje mokykloje daug dėmesio skiriama įvairiems užsiėmimams – maisto gamybai, terapinėms veikloms.

„Aš pati buvau pesimistiškai nusistačiusi prieš gyvūnų terapiją. Tačiau mano galvoje įvyko transformacija pamačius, kad vaikai po šios terapijos grįžta laimingi, išmokę naujų žodžių. Supratau, kad tai – labai galinga pagalbos priemonė“, – pasakoja S. Venckienė.

Anot mokytojos, mokykla turi būti žaidimų ir mokymosi vieta. Ir svarbu suprasti tai, kad mokiniai gali mokytis skirtingai. Tai įsisavinus laimi visi.

„Būna, kad mokytojai sako, kad kitų mokyklų pedagogai į mus žiūri lyg į nusileidusius iš Marso. Mes kitokie, nes neretai mūsų lūkesčiai mažesni. Mes patys esame ramesni, į tam tikrus dalykus žiūrime atlaidžiau. Pas mus besimokančių vaikų tėvai yra kitokie. Čia tėvai neprašomi kalba savo vaikams, kad galbūt klasiokui reikės individualios pagalbos, kad reikia jam padėti“, – džiaugiasi pašnekovė.

Tai, anot jos, rezultatas, kurį šios mokyklos specialistai pasiekė per daugybę metų.

Bandyti, bandyti ir dar kartą bandyti

S. Venckienė teigia, kad mokykloms, kurios netaiko įtraukiojo ugdymo, rudeniui pasiruošti neįmanoma. Tereikia pradėti ir viskas. Ji pataria tiesiog mažiau baimintis.

„Reikia žengti žingsnį ir viskas. Atėjus kiekvienam vaikui viskas bus kitaip, nes juk visi – skirtingi. Mes negalime turėti plano visiems ateinantiems vaikams“, – įsitikinusi pašnekovė.

Specialioji mokytoja pripažįsta, kad jų mokykla sukaupė itin didelę patirti todėl, kad pridarė nemažai klaidų. Dėl šios priežasties jie šiuo metu jau yra išsigryninę strategijas, kurios išties veikia.

„Žinoma, svarbūs ir tėvai. Yra tėvų, kurie glaudžiai bendradarbiauja ir taip galime pasiekti geresnių rezultatų. Tačiau yra ir tokių, kurie serga depresija. Vieni gydosi, kiti – ne. Vieni tėvai „užstrigę“ pykčio fazėje, kiti – nevilties. Šioje vietoje, kaip mokykla, mes padėti galime mažai“, – sako S. Venckienė.

Specialioji pedagogė ragina niekada nenuleisti rankų ir visada bandyti ieškoti pagalbos. O pagalbos priemonių, anot jos, tikrai rasti įmanoma.

Mokytojo padėjėjui būtina empatija ir noras bendradarbiauti

Dauguma Dovilų mokykloje dirbančių mokytojų padėjėjų turi aukštąjį išsilavinimą ar šiuo metu studijuoja. Tai, be jokios abejonės, prisideda prie sėkmės. Mokytojo padėjėja Inga Norvaišienė teigia, kad jos darbas – padėti ne tik vaikams su individualiais poreikiais, tačiau ir visiems kitiems besimokantiems.

„Natūraliai esu labai empatiška, mat turiu ir asmeninės patirties, mano sūnus taip pat yra su negalia. Galiu pasisakyti ne tik kaip specialistė, tačiau ir kaip mama“, – sako ji.

Pašnekovė nurodo, kad ji su vaikais dalyvauja kiekvienoje pamokoje. Čia ji jiems padeda įveikti įvairiausias užduotis, kai reikia – nuramina.

„Mes padedame visur. Pavyzdžiui, jei pastebime, kad kažkuris iš klasės mokinių jaučia nerimą, nuraminame. Padedame atlikti įvairias užduotis, kai reikia – kažkur palydime. Juk pagalbos vaikams gali prireikti pačios įvairiausios!“, – įsitikinusi specialistė.

Mokytojo padėjėja I. Norvišienė teigia, kad ji ir jos kolegos labai glaudžiai kasdien bendradarbiauja su mokytojais. Tik taip, anot jos, galima pasiekti geriausių rezultatų.

„Nuolat konsultuojamės su kitais specialistais, ieškome būdų, kurie leistų padėti moksleiviui. Visi vaikai individualūs, tą svarbu įvertinti“, – dalinasi ji.

Mokytojo padėjėja įsitikinusi, kad šioje pozicijoje dirbantys specialistai turėtų turėti bent bazinį suvokimą apie negalias ir individualius poreikius. Taip pat padėjėjai, anot jos, privalo sugebėti priimti kiekvieną vaiką, visai nesvarbu, koks jis.

„Tai – tikrai nėra lengvas darbas. Jis emociškai sunkus. Svarbu būti empatiškam, gebėti bendradarbiauti. Negalima bijoti vaikų“, – įsitikinusi I. Norvišienė.