„Sunku buvo – pirmieji autobusai atėjo iš Mariupolio, kad per taip vadinamąjį žaliąjį koridorių būtų galima išvežti žmones. Eilės – didžiulės, spūstys, o kur dar varginanti kelionė per Lenkiją, kur buvome sustoję nakvynei, po to – jau Lietuva: Alytus, Kaunas, kur teko gyventi geradario Vasilijaus šeimoje – jo tėvas kilęs iš Ukrainos, o jis pats, išsimokslinęs Lietuvoje, liko čia gyventi, ir, prasidėjus karui, nuo tautiečių nenusigręžė. Po to atsidūrėme Rusnėje ir po pusės metų klajonių atvykome į Kretingą“, – karo pabėgėlių patirtį atskleidė Aleksandra, kuri Ukrainoje buvo namų šeimininkė – rūpinosi vyru Aleksandru ir 7 savo vaikais.
Viena dukterų su ja liko Lietuvoje, čia Aleksandrai gimė dar du anūkai. Vyresnioji duktė, pabuvusi kurį laiką Lietuvoje, dėl šeiminių aplinkybių išvyko atgal į Ukrainą.
Į Lietuvą atvyko moters vyras, kadangi pagal amžių karinei tarnybai jau nebetinka, tačiau čia ieškosi darbo. Kariauti išėjo du Aleksandros sūnūs, deja, apie vyresnįjį 27-erių metų Dmitrijų motina ir tėvas nieko nežino – jis dingęs be žinios, o 24-erių Andrejus tebekariauja fronte. Pasakodama apie tai, moteris neslėpė ašarų – per daug skaudu ir galvoti, ir kalbėti apie tai.
Atvykusi į Kretingą A. Zaichykova užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, kuri gana greitai moteriai pasiūlė darbą Kretingoje veikiančioje kavinėje „Nida“ – čia moteris dirba beveik dvejus metus ir, sukdamasi virtuvėje kartu su lietuvėmis, jau pažino ir lietuvių virtuvę.
„Turime daug panašumų, tačiau nemažai ir skirtumų, – teigė ji, vardindama, be ko negalėtų apsieiti ukrainiečių virtuvė. – Barščiai, „vareniki“ – virtiniai su įvairiais įdarais, „draniki“, arba bulviniai blynai, tik mes į juos dedame česnako ir kepame be mėsos, taip pat balandėliai. Ukrainoje nemažai restoranų, kavinių atgaivino seną šaltos sriubos „cholodnik“ receptą – tai būtų jūsų šaltibarščių atitikmuo.“
Aleksandra rubrikos „Iš mano puodo“ skaitytojams patvirtino seną posakį, kad kiek šeimininkių, tiek ir barščių receptų esą, tad ji pasidalino savuoju – tokiu, kaip visada virdavo ir tebeverdanti barščius savo šeimai.
Kadangi šeima didelė, ji ima 8 l talpos puodą, į kurį deda 1–2 kg kiaulienos šonkaulių. Užkaičia, nugraibo susidariusias putas. Į sultinį beria tik druskos – daugiau jokių prieskonių. „Barščių skonį sukuria daržovės, o prieskoniai tą skonį permuštų“, – pastebėjo ji.
Kol mėsa verda, reikia suspėti atlikti kitus darbus – paruošti „zažarką“, tai yra daržovių pagardą, nuo kurio ir priklausys barščių skonis, nuskusti bulves, kuo ploniau ir smulkiau supjaustyti kopūstą, jeigu patinka – pasismulkinti ir šviežios paprikos.
Pagardui morkas reikia sutarkuoti, nulupti ir kubeliais supjaustyti svogūną – šių daržovių imti pagal tai, kokio tirštumo norisi sriubos. „Paruoštas daržoves reikia pakepinti iki suminkštės morkos.
Tam aš vartoju saulėgrąžų aliejų ir imu truputį kiaulienos taukų – tai irgi suteikia tam tikro skonio barščiams“, – paaiškino Aleksandra.
Baigiant kepti pagardui, į jį sukrečiami smulkesne burokine tarka sutarkuoti žali burokėliai ir būtinai – pomidorų pasta, kuri pagardui suteiks rūgšties. „Jokio acto nepilu – rūgštį suteikia pomidorų pasta, vasarą galima imti šviežius pomidorus – taip pat bus skanu.
Jeigu jau labai norisi papildomos rūgštelės, galima įspausti šiek tiek citrinos sulčių“, – kalbėjo moteris, prisipažinusi, kad Lietuvoje jau priprato prie virtų burokėlių, tad juos vartodama tiesiog trumpiau kepina daržoves.
Pagardas su žaliais burokėliais troškinamas nuo 5 iki 10 min., svarbu, kad daržovės nesutižtų. Kai mėsa išverda – geriausia, kai ji jau „šoka“ nuo kaulo, į sriubą dedamos kubeliais pjaustytos bulvės.
Joms suminkštėjus, suberiami pjaustyti kopūstai, paprika ir pagardas. Kai visa masė užverda, puodą reikia išjungti, uždengti ir leisti pastovėti bent jau 15 min. – kad skoniai susidraugautų, o daržovės apšustų. „Mes būtent ir mėgstame, kad kopūstai, paprika barščiuose būtų traškūs.
Lietuviai, pastebiu, šviežius kopūstus labiau suverda, kas taip pat keičia sriubos skonį“, – Aleksandra dar paaiškino, kad ji, prieš sudėdama daržoves, mėsos iš sultinio netraukianti, tačiau kitos šeimininkės mėsą atideda atskirai. „Man labiau patinka viskas sykiu“, – sakė ji.
Barščiai tiekiami su mėgstamais žalumynais, kurių nereikėtų gailėti, grietine ir trupučiu česnako – į savo verdamą sriubą ji įberia maždaug 2 skilteles kapoto česnako. Ypač skanu – prie barščių patiekiamos „pampuškos“ su česnaku.
Jas, anot Aleksandros, išsikepti labai lengva – užmaišoma pati paprasčiausia mielinė tešla, daromos nedidelės bandelės, jos patepamos kiaušiniu, apibarstoma krapais, kapotu česnaku, iškepamos ir šviežut šviežutėlės paduodamos prie sriubos.
Neįsivaizduojamas ukrainiečių kasdienis stalas ir be virtinių, kurie gaminami su bulvių, kopūstų, varškės, uogų įdarais. „Mes, ukrainiečiai, labiau mėgstame šviežius kopūstus, o čia, Lietuvoje, patyriau, kad lietuviai pirmenybę vis dėlto atiduoda raugintiems“, – skirtumus tarp dviejų tautų virtuvių įvardino Aleksandra ir pamokė, kaip reikėtų pasigaminti virtinių.
Jiems imamame maždaug 400 ml vandens arba perpus skiesto su pienu. Jeigu virtiniai numatyti su bulvėmis, tada tešlai panaudojamas bulvių nuoviras. Šiam kiekiui skysčio riekės maždaug 600 g miltų, žiupsnio druskos ir 1 kiaušinio.
Visi produktai turi būti bent jau kambario temperatūros – jokiu būdu ne atšaldyti. Išminkius tešlą, jai leidžiama pailsėti gerą pusvalandį, per tą laiką paruošiamas įdaras: jeigu varškės – ją reikia pasūdyti ir gerai išmaišyti; jeigu bulvių – reikia paruošti bulvių košę, ją pagardinti su aliejumi pakeptais svogūnais; jeigu vyšnių – teks įdarą pagardinti šiek tiek cukraus; jeigu šviežių kopūstų – juos reikia patroškinti, pasūdyti, galima maišyti su pakepintu svogūnu.
Visi virtiniai patiekiami su grietine, virtiniai su bulvių įdaru gali būti gardinami ir kepintais svogūnais. „Su kokiais įdarais bebūtų virtiniai, jie – visada skanūs ir sotūs“, – tvirtino A. Zaichykova.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą