Vieną paskutinių interviu Birutė Povilaitienė davė prie vyro kapo: jautriais atsiminimais pasidalijo ypatingą dieną

Prieš devynerius metus vyro netekusi B.Povilaitienė visą šį laiką jo gedėjo. Po jo mirties ramybę rasdavo tik aplankiusi jo kapą, esantį Palangos kapinėse. Viename paskutinių jos interviu 2017 m. „Lietuvos ryto“ žurnalisto Alvydo Ziabkaus ji buvo sutikta prie estrados legendos S.Povilaičio kapo.

Ten drauge su dukra Agne, žentu Gintaru ir vienu iš artimiausių jų draugų palangiškiu Sauliu Žulkumi jie lankėsi ne šiaip sau – 2017-ųjų sausio 15-ąją S.Povilaitis būtų minėjęs 70-metį.

„Jei Stasys būtų sulaukęs šios dienos, jo 70 metų jubiliejaus pokylis būtų buvęs labai kuklus, tik dalyvaujant artimiausiems žmonėms“, – tuomet pasakojo Palangoje prie Lietuvos estrados legendos Stasio Povilaičio kapo sutikta jo žmona Birutė Povilaitienė.

Didelių jubiliejaus iškilmių dainininkas buvo atsikandęs prieš 10 metų, kai sausio 15 dieną Operos ir baleto teatre po jo jubiliejinio koncerto visi buvo pakviesti į teatro apačioje esančią banketinę salę.

Į pokylių salę sugužėjo minia žmonių, kurioje buvo galima ir pasiklysti. Pasveikinti atlikėjo atėjęs buvęs šalies prezidentas ir premjeras Algirdas Brazauskas norėdamas surasti S.Povilaitį, ėmė garsiai šaukti jo žmoną Birutę.

„Po tokio pokylio mes abu buvome nusprendę, kad 70 metų jubiliejų kukliai atšvęsime tik su artimiausiais draugais. Sulaukus senatvės tokie jubiliejai jokio džiaugsmo nebekelia“, – tuomet sakė Birutė.

Savo 70 metų jubiliejaus koncertą jau planavęs S.Povilaitis šios sukakties nesulaukė.

Pakirstas sunkios ligos jis 2015 metų spalio pradžioje mirė savo namuose Palangoje. Čia kurorte atlikėjas ir palaidotas.

Prie estrados legendos kapo sutikti artimieji tuomet teigė, kad šią dieną jie paminėsiantys taip, kaip S.Povilaitis būtų ir norėjęs.

„Stasys sausio 15-ąją dieną gimė būtent 18 valandą. Tą valandą pagerbdami jo atminimą ir pakelsime taures. Užsisakysime aštrių patiekalų, nes S.Povilaitis visuomet mėgo armėnišką virtuvę“, – tuomet vakaro planais dalinosi vyro sukakčiai į Palangą atvažiavusi žmona Birutė ir duktė Agnė.

Tuomet atlikėjo žmona Birutė pirmą kartą prasitarė, kad nedaug trūko, jog Stasys būtų buvęs Medickis, o ji – Medickienė.

Dainininko motina Marija Povilaitytė už palangiškio Artūro Medickio ištekėjo jai su sūnumi iš Kauno persikėlus gyventi į Palangą. Tiesa, čia jie atsidūrė būtent Stasio dėka.

Baltijos jūrą Kaune su motina gyvenęs berniukas pirmą kartą pamatė 12 ar 13 metų. Jūros vaizdas jį taip užkerėjo, kad kartą susipykęs su motina vasarą pabėgęs iš namų jis atsirado Palangoje.

Pasirodo, kad S.Povilaitis tuo laiku susirašinėjo su Palangoje gyvenusia kažkokia mergaite ir slapčia nakvodavo tos mergaitės tėvų namo sandėlyje, kur buvo laikomos anglys. Ta mergaitė jam iš namų nešdavo sumuštinius.

Kaune likusiai motinai jis paskambinęs pamelavo, kad namo kol kas negrįš, nes įsidarbino viename Vilniaus teatre.

S.Povilaičio mama iš karto suprato, kad sūnus meluoja, nes tokio amžiaus vaiko joks teatras net scenos darbininku nepriimtų.

Sūnų Palangoje iš Kauno atvažiavusi motina surado tik su milicijos pagalba. Vakare moteris ėmė ieškoti nakvynės. Vietiniai patarė užeiti pas Maironio gatvėje gyvenantį Artūrą Medickį, kuris neturėjo šeimos.

Pas jį su sūnumi apsinakvojusi M.Povilaitytė netrukus susidraugavo su vienišu šeimininku ir neilgai trukus moteris su sūnumi iš Kauno persikėlė gyventi pas jį.

A.Medickis gyveno nedideliame pastatėlyje, šalia kurio vėliau S.Povilaitis pasistatė gyvenamąjį namą. Dabar kaip ūkinės paskirties pirmasis S.Povilaičio būstas yra išlikęs namo kieme.

Stasys Kaune augo be tėvo, kurį jam Palangoje atstojo A.Medickis. Savo žmonos sūnų mylėjęs A.Medickis labai norėjo, kad jis nešiotų jo pavardę. Tačiau tuomet jau paauglys buvęs S.Povilaitis pabūgo ilgų pavardės keitimo biurokratinių procedūrų, už kurias dar būtų tekę ir mokėti.

Net ir pasilikęs mergautinę motinos pavardę S.Povilaitis patėviui liko tikru sūnumi.

Sutaupęs 100 rublių jis Stasį išleido į Vilniaus universitetą mokytis žurnalistikos.

Patėvis buvo geros širdies

Latvių ir vokiečių kraujo turintis buvęs vermachto armijos kareivis A.Medickis buvo geros širdies žmogus. Seni palangiškiai prisimena, kad jį, nuolat papsintį pypkę, buvo galima sutikti prie bažnyčios, kur jis su svarstyklėmis sverdavo poilsiautojus.

Stasiui patėvis vis pasakodavo, kaip Čekoslovakijoje kariavo tarnaudamas vokiečių armijoje.

Kartą Palangoje jis susitiko seną rusų armijos papulkininkį, kuris palangiškį nutarė pavaišinti. Prie taurelės buvę frontininkai išsikalbėjo apie karą. Papulkininkis pasakė, kokiame dalinyje jis kariavo, A.Medickis irgi paminėjo kažkokį dalinį.

„Ar tu pasakei kokios armijos buvo tas tavo dalinys?“ – pakraupo apie vermachtui tarnavusio patėvio išgertuves su rusų papulkininkiu sužinojęs S.Povilaitis.

„O kam jam tai reikia žinoti? Svarbu, kad jis man degtinės įpila“, – atsakė kauštelėjęs A.Medickis.

Atlikėjo tėvas nėra žinomas

Kas yra tikrasis S.Povilaičio tėvas, atlikėjas taip ir liko nesužinojęs iki pat savo mirties. Šią paslaptį į kapus nusinešė netrukus po sūnaus mirties slaugos namuose užgesusi ir jo motina M.Povilaitytė.

S.Povilaitis jaunystėje ne kartą bandė tai iškvosti iš motinos, bet ji užsispyrusi tylėjo. Motina neištarė net tėvo vardo. Stasys nebuvo įkyrus. Jaunystėje keletą kartų pasiteiravęs ir atsakymo negavęs, jis nustojo domėtis savo tėvu. Nors dėl jo atlikėjui teko patirti nemažai kančių.

Saugumas nuo S.Povilaičio atsikabino tik po to, kai tuomet jau žinomą dainininką užtarė tuometis SSRS užsienio ministerijos sekretorius Justas Vincas Paleckis.

„Ko jūs iš jo norite, jei iš tikro nežinia, kas yra tėvas“, – kažką sugėdino aukštas partinis veikėjas.

To užteko, kad S.Povilaičiui geležinė uždanga atsivėrė bent į socialistines užsienio šalis.

Paslaptis pagimdė nesantaiką

Apie tai, kas galėjo būti jo tėvu, S.Povilaitis neužsimindavo net ir geriausiam savo draugui, Palangoje gimusiam ir augusiam, o dabar Šiauliuose gyvenančiam Mindaugui Būdvyčiui, su kuriuo atlikėjas jaunystėje dalinosi visomis paslaptimis.

Anot M.Būdvyčio, Stasys su motina visą laiką ne kaip sugyvendavo. Ji buvo keistoko būdo moteris. Vos tik pagimdžiusi ji atsisakė sūnaus. Kūdikį pasiėmė auginti motinos sesuo, kuri vėliau vaiką įbruko atgal M.Povilaitytei.

„Galima spėti, kad vienintelis sūnus motinai iš karto tapo nemylimas dėl kažkokios jos paslapties, kurią ji nuo sūnaus slėpė visą gyvenimą? Mes juk taip ir nežinome, kokiomis aplinkybėmis netrukus po karo ji pastojo? Gal Stasio pasakymas apie pulką kareivių ir ne iš piršto laužtas?“ – svarstė geriausias Stasio draugas.

S.Povilaitis vaikystėje nuo motinos yra nemažai kentėjęs. Jų nesantaika neišblėso net ir atlikėjui subrendus. Jis buvo įsigijęs taksų veislės šunelį ir prie jo labai prisirišo.

Kartą išvykęs į gastroles jis paliko šunelį prižiūrėti motinai. Grįžęs savo augintinio neberado. Motina gyvūną tyčia numarino.

Į sceną berniuką atvedė motina

Nors ir kaip Stasys blogai sugyveno su motina, būtent jos dėka S.Povilaitis pirmą kartą nuo scenos dainavo publikai. M.Povilaitytė Kaune dirbo bene populiariausiame miesto „Metropolio“ restorane ir buvo viena geriausių šio restorano virėjų.

Naujas restorano vadovas sumanė pakeisti vakaro programą. Muzikantai, atlikėjai repetavo naujas dainas ir kartą restorano direktorius garsiai prasitarė, kad trūksta dainininkų.

„Paimkite dainuoti mano vaikelį“, – į pokalbį įsikišo M.Povilaitytė.

Restorano kolektyvas buvo girdėjęs, kad virėjos berniukas turi gerą balsą. Nusprendė išbandyti.

Motina paskambinusi savo kaimynei paprašė papuošti jos sūnų ir išsiųsti į „Metropolį“. Dešimtmetis S.Povilaitis vakaro programoje restorano svečiams tuomet atliko kažkokią žinomą dainą iš garsaus italų dainininko Robertino Loretti repertuaro. Publika buvo pakerėta. Direktorius paklausė berniuko, kokio atlygio jis norėtų už pasirodymą.

„Karbonado ir limonado“, – atšovė S.Povilaitis.

„Aš paskutinis, kuris taip pigiai tave nuperku“, – pranašiškus žodžius tuomet pasakė restorano direktorius.

Apie tai M.Būdvyčiui papasakojęs S.Povilaitis draugui prisipažino, kad nuo to pasirodymo jis jau žinojęs, kad taps dainininku.

Buvo aistringas žvejys

Palangos mokykloje pasirodęs S.Povilaitis iš pradžių bandė vaizduoti kietą kaunietį, bet greitai palangiškių buvo nusodintas.

„Kauno beždžionė“, – šitaip viešai stileivą pažemino paralelinėje klasėje mokęsis Saulius Žulkus.

Kaip nekeista, po to vaikinai ne tik kad nesusipyko, bet ir tapo geriausiais draugais.

„Mus suartino pomėgis jūrai ir žvejybai. Pasirodo, kad S.Povilaitis jau tuomet buvo užkietėjęs žvejys, o žiūrint į jūrą jam imdavo blizgėti akys“, – pasakojo S.Žulkus.

Draugai valandų valandas praleisdavo ant tilto į vandenį įmerkę meškeres, dviračiais važiuodavo žvejoti į Šventąją. Pomėgio žvejybai jis neatsisakydavo ir tapęs garsiu atlikėju.

Kartą gastroliuojant Klaipėdoje, „Nerijos“ ansamblio kolektyvas buvo apgyvendintas senajame „Klaipėdos“ viešbutyje. S.Povilaitis susiskambino su S.Žulkumi ir susitarė susitikti. Draugai nutarė, kad S.Žulkus užeis pas jį į viešbutį. „Kaip aš tave ten atrasiu?“ – pasiteiravo draugas.

„Pamatysi langą, prie kurio džiūsta žuvys“, – paaiškino dainininkas. Ir iš tiesų, priėjus prie viešbučio antrajame aukšte prie vieno lango S.Žulkus pamatė džiovinamų žuvų „girliandą“.

Preferansas – gyvenimo dalis

Su S.Povilaičiu trejais metais jaunesnį M.Būdvytį supažindino kortos. Mąstymo ir sudėtingo skaičiavimo reikalaujantis preferanso žaidimas buvo tikrasis S.Povilaičio pomėgis. Ilgainiui jis taip gerai žaidė preferansą, kad susirasti sau lygų partnerį Palangoje darėsi sudėtinga.

Pasak S.Žulkaus, būtent dėl šio žaidimo vasarą paplūdimyje S.Povilaitis ilsėdavosi su ta pačia kompanija, su kuria visą dieną galėdavo maudytis ir žaisti kortomis. S.Povilaitis specialiai atvažiuodavo į Palangą, kad su senais draugais supliekti kortomis.

„Preferanso žaidimas savo sudėtingumu prilygsta šachmatams. S.Povilaitis jau buvo pasiekęs neblogo meistro lygį, todėl jį – neseniai pilnametystės sulaukusį vaikį, prie žaidimų stalo prisileisdavo net žilstelėję vyrai“, – pasakojo M.Būdvytis.

S.Povilaitis ateidavo į Būdvyčių namus preferanso žaisti su Mindaugo tėvu ir jo bendraamžiais. Pats Mindaugas tuomet sėdėdavo savo kambaryje ir klausydavosi muzikos. Pas M.Būdvytį tuo metu buvo geriausia kolekcija vinilinių plokštelių visoje Palangoje, o gal ir už jos ribų.

Aistringas kolekcininkas jau turėjo nemažai reikalingų pažinčių, todėl retesnių, užsienietiškų plokštelių jam parūpindavo jūreivių vaikai, poilsiautojai.

Nepaisė jokių autoritetų

Preferansas S.Povilaičiui buvo rimtas užsiėmimas. Tai geriausiai iliustruoja toks M.Būdvyčio pasakojimas. Kartą vasarą, prieš 20 metų, jis su S.Povilaičiu preferansą žaidė atlikėjo namo verandoje. Staiga svečiuose pasirodė tuometis kandidatas į Lietuvos prezidentus Artūras Paulauskas su žmona.

Tuo metu S.Povilaitis politiką lydėdavo rinkimų kampanijos metus ir dainavo rinkėjams. Matydamas tokius garbius svečius M.Būdvytis sudėjo kortas į malką ir jau stojosi iš vietos. Stasys jam sušnypštė: „Sėdėk, jis neįspėjęs atėjo.“

Kandidatą į prezidentus S.Povilaitis palydėjo pas savo žmoną Birutę, paprašė svečius užimti ir pavaišinti kava, o pats, pasakęs, kad dabar yra užsiėmęs, grįžo atgal į verandą.

„Na ko sėdi, dalink toliau“, – lyg niekur nieko tęsė žaidimą S.Povilaitis.

Dainų žodžiai gimdavo pliaže

Vieną vakarą M.Būdvyčio namuose žaidžiant preferansą, gimė garsiausias S.Povilaičio šlageris „Švieski man vėl“. Preferansą žaidžiant keturiese, tas, kuris dalina kortas nežaidžia. Kortas išdalinus S.Povilaičiui, jam atsirasdavo proga parūkyti, tačiau prie stalo rūkyti nebuvo leidžiama.

Stasys atėjo parūkyti į Mindaugo kambarį. Tuo metu jis klausėsi užsienio dainų plokštelės, kai garsi grupė „Ottawan“ dainavo dainą „Help“. Kitą kartą išdalinęs kortas S.Povilaitis atėjo pas Mindaugą ir paprašė dar kartą uždėti jam įstrigusią dainą.

„Man dar taip keista pasirodė, ką tas S.Povilaitis išgirdo toje, mano manymu, primityvioje dainoje“, – prisiminė labiau džiazu domėjęsis M.Būdvytis.

Trečią kartą padalinus kortas atėjęs S.Povilaitis paprašė jam paskolinti diską.

„Atsisakiau, nes pats tą plokštelę buvau gavęs vienai dienai“, – pasakojo M.Būdvytis.

Kitą dieną atėjo Stasio atsiųstas mano kaimynas Viktoras Malinauskas ir ėmė prašyti to paties disko. Kaimynu pasitikėjęs Mindaugas davė jam diską iki vakaro.

Pasirodo, kad per dieną S.Povilaičiui įstrigusi daina buvo įrašyta, „Nerijos“ vadovas F.Bieliauskas jai sukūrė aranžuotę, Stasys parašė žodžius ir po mėnesio Lietuva išgirdo amžiams išlikusį S.Povilaičio šlagerį „Švieski man vėl“.

Savo tekstus slėpė poetų vardais

M.Būdvytis pasakojo, kad nemažai žodžių dainoms S.Povilaitis parašė ilsintis prie jūros.

„Atvažiuojam su kompanija pliaže pažaisti kortomis. Padarius kokią pertraukėlę Stasys, žiūrėk, čia pat preferanso užrašų bloknote ką nors ir sueiliuoja. Paskaito ir mums. 

Po kurio laiko girdžiu per radiją, tas pačias pliaže parašytas eiles jis jau dainuoja“, – pasakojo M.Būdvytis.

Beje, sovietmečiu, kai valstybinei filharmonijai priklausančio ansamblio repertuaras būdavo griežtai kontroliuojamas, nežinomų eilių nebūdavo leidžiama dainuoti. 

Tuomet S.Povilaitis prašydavo žinomų poetų, kad šie jo eilėms prisiimtų autorystę. Eilės buvo geros ir poetai joms mielai „suteikdavo“ savo pavardę.

Savo dainų tekstams autorystę S.Povilaičiui oficialiai buvo leista nurodyti tik po to, kai jis Vilniaus Universitete baigė žurnalistikos studijas. Tuomet buvo nuspręsta, kad visuomenė gali klausytis dainų, kurioms žodžius parašė diplomuotas tarybinis žurnalistas.

Dienoraščiui nerado laiko

Prieš pusšeštų metų S.Povilaitis pasidalino tokiomis savo mintimis apie gyvenimą ir kūrybą.

„Man niekada nėra kilusi mintis rašyti dienoraštį. Niekada neturėjau jokio noro baigiantis dienai mėginti prisiminti savo įspūdžius ir patirtas emocijas. 

Pagaliau tam reikia ir nemažai laiko, kurio man visą gyvenimą trūksta. Tačiau aš jau 20 metų kruopščiai pildau darbo kalendorių, be kurio jausčiausi kaip be rankų. Jame surašau visus planuojamus darbus, susitikimus, būsimus koncertus. Man jis yra savotiškas dienoraštis.

Skirtumas tas, kad jame rašau ne apie praeitį, o apie planuojamą ateitį. Metų pabaigoje užvertęs paskutinį darbo kalendoriaus puslapį aš nesusilaikau jo nepavartęs. 

Tuomet, kaip filmas prieš mano akis prabėga visi praėję metai, planuoti ir atlikti sumanymai, koncertai. Tuomet pasidžiaugiu, kad pavyko viską įgyvendinti. 

Darbų nesusiplanuoju per daug. Realiai pasveriu savo jėgas, galimybes, todėl mano darbo kalendoriuje atsiranda tik būtiniausi darbai, kuriuos tiesiog privalau atlikti. 

Geriau planuoju ilgesniam laikui, bet būtinai tai padarau“, – yra sakęs S.Povilaitis.