Ji tiki gyvenimo siunčiamais ženklais ir signalais, o vieną iš jų ji patyrė dar prieš pat išvykdama į Paryžiaus olimpines žaidynes.
„Išvykimo į olimpiadą dieną mes su kitomis irkluotojomis nuvykome papietauti į kavinę ir, besėdint lauke, belaukiant maisto, paukštis man ant peties atliko savo gamtinius reikalus.
Visos nusišypsojome ir sakome: “Tai geras ženklas, viskas olimpiadoje pavyks, kitaip ir būti negali.„ Juk kai netikėtai iš dangaus apkakoja paukštis, žmonės perka loterijos bilietus ir tikisi laimėti milijoną. Aš taip pat šį iš dangaus siunčiamą ženklą priėmiau labai rimtai.
Kaip vėliau paaiškėjo, tikrai galiu sakyti, kad ištraukiau laimingą loterijos bilietą - olimpiados medalį“, - žurnalui „Vakarai“ šypsodamasi pasakojo V. Senkutė.
28-erių Klaipėdos irklavimo centro atstovės pasirodymas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse suvirpino ne tik sporto aistruolių, bet ir mažai sportu besidominčių tautiečių širdis.
Irkluotojos gyvenimo istorija, užsispyrimas ir begalinis atsidavimas sportui nepalieka abejingų, o sportininkės nuoširdumas ir šiltas bendravimas pasididžiavimo jausmą mūsų bronzine olimpiete tik dar labiau sustiprina.
Fotosesijos ir filmavimai - kasdienybė
Viktorija, nuo Paryžiaus olimpinio triumfo praėjo jau keli mėnesiai. Ar vis dar sapnuojate tas šlovingas akimirkas?
Sunku jas pamiršti. Visas mano pasirodymas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse buvo lyg gražus sapnas. Kartais dar ir dabar kur nors pamatau vaizdus, nuotraukas iš olimpinių žaidynių ir mąstau - negi čia aš? Negi tikrai tai įvyko?
Maždaug valandą ar pusantros prieš olimpiados finalą ir po jo tai, kas vyko, pamenu lyg per rūką. Taigi, labai įdomu pamatyti vaizdus: nuotraukas, vaizdo įrašus ir suprasti, kas iš tiesų nutiko.
Dabar mano gyvenime tiek daug visko vyksta, kad anksčiau net negalėdavau apie tai pasvajoti.
Dabar mano gyvenime tiek daug visko vyksta, kad anksčiau net negalėdavau apie tai pasvajoti.
Papasakokite, kaip po šios istorinės pergalės pasikeitė jūsų gyvenimas?
Kol kas dar negrįžau į savo įprastą rutiną - sulaukiau labai daug dėmesio, taip pat daug atostogavau.
Dalyvavau daugybėje fotosesijų, interviu, televizijos laidose. Tai - naujos patirtys, kurių anksčiau neturėjau. Norisi visas tas patirtis išgyventi, priimti tuos pasiūlymus, viską išbandyti.
Bet jau pastebiu ir tai, kad reikia save stabdyti. Jau turiu kai kurių pasiūlymų atsisakyti, juos atsirinkti, nes pastebėjau, kad buvo ir taip, jog per visą dieną net nespėdavau pavalgyti, tekdavo eiti miegoti labai vėlai. Kartais patirdavau ir didžiulį nuovargį. Pasidarė sudėtinga. Išties daug dėmesio, užklausų...
Anksčiau kartą per metus sulauki kokio nors tokio pasiūlymo, tad jį nedvejodama priimi, o dabar jau reikia skaičiuoti dienas, atsiversti kalendorių, stebėti, ar spėsi, ar tądien esi laisva ir panašiai.
Pastebėjau, kad jūsų šlovės akimirkos ir šypsena pasipuošęs veidas mirgėjo kone visose žiniasklaidos priemonėse. Ar gatvėje žmonės atpažįsta, atsisuka, pakalbina? Tai nevargina?
Pasitaiko, kad žmonės prieina gatvėje, paprašo nusifotografuoti, pakalbina, įkvepia nesustoti ir toliau garsinti Lietuvą pergalėmis.
Buvo ir taip, kad dalyvavau viename renginyje ir po renginio man į instagramą rašo: „Oi, tik dabar suvokiau, su kuo aš buvau renginyje. Gaila, kad iškart nesupratau.“
Tas dėmesys nevargina?
Atvirai pasakius, šiek tiek vargina, atima jėgų, bet, kita vertus, suprantu, kad tai nesitęs amžinai, tad stengiuosi nepraleisti nė vienos progos.
Turiu atiduoti duoklę ir žurnalistams, ir savo sirgaliams, ir visiems žmonėms, kurie mane taip nuoširdžiai palaikė.
Reikia mėgautis, bet sykiu ir neperspausti savęs.
Žvaigždžių liga nesusirgo
Kaip pavyko po tokio triumfo išlikti tokiai paprastai ir nesusireikšminusiai? Ko gero, nemaža dalis žmonių jūsų vietoje susirgtų žvaigždžių liga.
Specialiai tikrai nesistengiu būti paprasta. Esu tokia, kokia buvau visada: kalbu tai, ką galvoju, elgiuosi taip, kaip tą akimirką jaučiuosi. Tikrai nebandau vaidinti ar perdėtai šypsotis.
Aš išties jaučiuosi labai laiminga ir pakylėta, galbūt dėl to ir nuotraukose, ir per televiziją mane nuolat regite su plačia šypsena. Tokia yra dabartinė mano gyvenimo būsena - mėgaujuosi šia akimirka.
Džiaugiuosi, kad sulaukiau pasiūlymų skaityti motyvacinius pranešimus. Žinoma, sunku tai daryti prieš didžiulę auditoriją, bet visada apie tai svajojau, man tai įdomu. Noriu susitikti su scenos baime, pasidalinti savo gyvenimo patirtimi.
Kaip save palepinote po olimpiados? Poilsis, kokia nors ypatinga dovana sau, kelionės ar panašiai?
Po olimpiados įgyvendinau tai, kas visada žavėjo. Tai - kelionės. Anksčiau to padaryti nepavykdavo, tiesiog neužtekdavo dienų, negalėjau sau leisti poilsiauti.
Nežiūriu labai stipriai į tai, kiek kas kainuoja, jei aš noriu kažkokio patiekalo ar kokios nors pramogos, kurios sau anksčiau neleisdavau, sakau: „Porą mėnesių atsipūsiu ir nesprausiu savęs į rėmus.“
Tiesiog leidau sau bent trumpam pabūti tuo žmogumi, kuris nėra įspraustas į įtemptą sportinį režimą, ir pasimėgauti ta akimirka čia ir dabar.
Tačiau jau po truputį grįžtu į sau įprastą ritmą. Oi, patikėkite, kokios buvo sunkios po atostogų pirmosios treniruotės (juokiasi). Toks jausmas, kaip pirmą kartą į rankas paėmus irklus. Visada po pertraukos į sportą grįžti yra labai labai sunku.
Leidau sau bent trumpam pabūti tuo žmogumi, kuris nėra įspraustas į įtemptą sportinį režimą, ir pasimėgauti ta akimirka čia ir dabar.
Dėkinga Klaipėdai
Jūsų karjeros istorija labai įdomi: prieš kelerius metus jūs net buvote palikusi irklavimo sportą, kadangi senoji Lietuvos irklavimo federacijos valdžia nusprendė, kad esate neva neperspektyvi, ir nutraukė finansavimą. Galbūt ir tokie niuansai įkvėpė olimpiadoje įrodyti, kad niekada anksčiau laiko negalima nuvertinti žmonių?
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl esu čia. Gyvenime tiesiog reikia nepasiduoti, daryti tai, kas patinka, tai, ką sako tavo širdis, kas teikia laimę. Yra daug priežasčių, kodėl darome tai, ką darome. Gali būti, kad kartais gyvenime reikės atsitraukti, tačiau niekada nepaleiskite savo svajonės.
Jei reikia, padarykite pertrauką ir su dviguba energija grįžkite siekti savų tikslų. Tai įrodo ir mano gyvenimo pavyzdys.
Jei reikia, padarykite pertrauką ir su dviguba energija grįžkite siekti savų tikslų. Tai įrodo ir mano gyvenimo pavyzdys.
Po to, kai buvote atsitraukusi nuo irklavimo, puikiai save realizavote dviračių sporte - 2021 metais tapote Lietuvos vicečempione ir net dalyvavote Europos plento dviračių čempionate. Ką jums davė dviračių sportas?
Esu labai dėkinga dviračių sporto bendruomenei. Jie mane priėmė, palaikė, įkvėpė, sugrąžino pasitikėjimo savo jėgomis jausmą. Juk tai taip pat daug jėgų ir ištvermės reikalaujantis sportas. Visgi meilė irklavimui nugalėjo. Pasikeitė Lietuvos irklavimo federacijos valdžia, tad vėl grįžau į valtį.
Esu labai dėkinga abiem federacijoms - tiek Lietuvos dviračių sporto federacijai, tiek Lietuvos irklavimo federacijai. Kiekvienas nueitas kelias - labai svarbus, kiekviena patirtis duoda savo, svarbu iš viso to pasimokyti ir pasisemti naudingos patirties.
Esu labai dėkinga savo treneriui Karoliui Sunklodui, kuris man sugrąžino pasitikėjimą savo jėgomis. Buvo metas, kai su manimi dirbo ir be jokio atlygio, kad tik galėčiau grįžti į profesionalų sportą.
Kai man buvo sunku, labai svarbų vaidmenį suvaidino Klaipėdos irklavimo centras. Daug padėjo, palaikė, manimi tikėjo. Tas tikėjimas ir palaikymas - labai svarbu. Šis medalis nėra tik mano, jis yra mūsų.
Užnugaris ir tikėjimas - labai svarbu. Dabar jau žinau: kad ir kas nutiks, ar trauma, ar nepasisektų vienose ar kitose varžybose, Klaipėda vis tiek mane palaikys. Tai gyvenime turi didelę reikšmę.
Klaipėdos irklavimo centro treneris Tautvydas Vaitkūnas daug konsultavo, suteikė ir psichologinio pasitikėjimo, motyvacijos.
Olimpinis medalis iškovotas visų šių komponentų dėka - tai jungtinio darbo vaisius.
Užnugaris ir tikėjimas - labai svarbu. Dabar jau žinau: kad ir kas nutiks, ar trauma, ar nepasisektų vienose ar kitose varžybose, Klaipėda vis tiek mane palaikys. Tai gyvenime turi didelę reikšmę.
Per olimpiados finalą - mintys apie tėtį
Jūsų šviesaus atminimo tėvelis taip pat buvo irkluotojas. Galbūt tai jus ir paskatino pasirinkti šią sporto šaką?
Taip, jis buvo irkluotojas, bet tai manęs pasirinkti šio sporto nepaskatino. Namuose ant lentynų matydavau jo iškovotus medalius, bet vaikystėje to nesureikšmindavau.
Irklavimas mano gyvenime atsirado atsitiktinai - pasiūlė man padirbėti vienose varžybose, ir kažkaip patraukė ši sporto šaka. Mama ir tėtis ne itin džiaugėsi, kai pradėjau irkluoti. Mama matė, kaip tėvelis sunkiai dirbo, kiek atidavė jėgų dėl šio sporto, ir ji turbūt nenorėjo, kad taip vargtų ir jos dukra.
Kai iš visų jėgų irkluoji varžybose, dega visas kūnas: kojos, rankos, nugara. Tiesiog stoji prie starto linijos ir kartais bijai ne to, kad gali suklysti, o to skausmo - kaip jį atlaikysi, kaip stipriai skaudės.
Žinai, kad tai yra neišvengiama, bet kovoji su savimi, su savo psichika.
Per olimpiadą tai puikiai suveikė - labai gerai susidorojau su skausmu.
Kai iš visų jėgų irkluoji varžybose, dega visas kūnas: kojos, rankos, nugara. Tiesiog stoji prie starto linijos ir kartais bijai ne to, kad gali suklysti, o to skausmo - kaip jį atlaikysi, kaip stipriai skaudės.
Tie, kas profesionaliai sportuoja, puikiai žino tą jausmą. O tie, kas nežino, gali nueiti į sporto salę ir, tarkime, irklavimo treniruokliu be sustojimo maksimaliai - iš visų jėgų - pabandyti pairkluoti kokius 700 metrų. Patikėkite, degs visas kūnas.
Tą mes, irkluotojai, jaučiame kone kasdien. Per treniruotes būna net sunkiau, nes nuirkluojame trasą po kelis kartus, o per varžybas - tik kartą. Ne veltui sakoma: „Kuo sunkesnės treniruotės, tuo lengviau varžybose“ (juokiasi).
Žinau, kad mamytei buvo labai sunku stebėti mano pasirodymą olimpiadoje, ji puikiai žino tą jausmą, labai išgyveno.
Žinau, kad ir žmonės mano pasirodymą olimpiadoje stebėjo su ašaromis akyse, o ką mama matė - galima padauginti tuos visus jausmus iš šimto. Mamytei buvo sunku visa tai išgyventi, bet jau jaučiasi gerai ir yra labai laiminga. Džiaugiasi kartu su manimi.
Kalbant apie mano šviesaus atminimo tėvelį, mintys apie jį per olimpiados finalą mane įkvėpė. Tai buvo papildomas impulsas nesustoti, nepasiduoti. Mintyse vis sukosi mamos žodžiai apie tėvelį, apie tai, kad iš tribūnų stebi mano mylimasis, taip pat irkluotojas olimpietis Simonas Maldonis, komandos draugai. Su ta mintimi yriausi į priekį ir atidaviau visas jėgas.
Ar jau pasvajojate apie 2028 metų Los Andželo olimpines žaidynes? Kaip manote, ar jau bus mažesnė psichologinė našta? Juk jau esate tituluota sportininkė.
Dar yra kur tobulėti - juk dar galima siekti sidabro ir aukso medalių. Taigi, siekti tikrai dar yra ko (šypsosi).
O jei kalbėti atvirai, pakartoti ar pasiekti didesnių aukštumų bus dar sunkiau. Juk kai aš dalyvavau Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, iš manęs niekas nieko nesitikėjo, ir varžovės į mane žvelgė ne taip rimtai. Dabar jau visos žūtbūt norės mane aplenkti.
Mano treneris sako: „Kiekvienose varžybose viskas prasideda iš naujo. Reikia pamiršti visus titulus ir vėl tarsi nuo nulio viską įrodinėti.“
Laukia sunkus darbas.
Labai norėtųsi dalyvauti ir Los Andželo olimpinėse žaidynėse, neslėpsiu, apie tai jau pasvajoju, bet iki to reikės labai labai daug dirbti, to nusipelnyti.
Dabar mano pagrindinis tikslas apie tai nemąstyti, o tiesiog irkluoti ir daryti tai, kas man patinka, kas teikia malonumą. Kad ir ką gyvenime darytum, svarbu tai daryti iš visos širdies. Tą ir bandysiu toliau įgyvendinti.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą