Myliu. Esu laiminga šį žodį girdėdama kasdien. Ir ne kartą. Šešiolikmečiams sūnums visiškai natūralu kartoti „myliu“ savo tėvams, seneliams, draugams. Šito jie pamažu išmokė ir mus su vyru, augusius kiek kitokių įpročių pasaulyje.
Dažnai pagalvoju, kodėl mes, suaugusieji, šykštyme šį žodį ištarti dažniau. Kodėl taupome jį tik pačioms svarbiausioms akimirkoms? Bijome, kad dažnai tariamas jis susidėvės, nebebus toks ypatingas?
„Mano tėtis mus dažnai patraukia per dantį, kad vienas kitą su vyru vadiname ne vardais, o Meile - kaip mažvaikiai. O aš tik šypsausi ir patį tėtį pamažu pratinu nebijoti ištarti “myliu„. Jis visai kitos kartos žmogus, tuomet nebuvo priimta nei meilės parodyti, nei įvardyti. Vis kartodavau ir kartodavau tėčiui “myliu„ ir tik po kurio laiko jis ištarė: “Aš irgi.„ Dar turėjo praeiti nemažai laiko, kol iš jo lūpų išgirdau žodį “myliu", - pasakoja ir šio žurnalo viršelio herojė Lina Žilevičė, ne kartą interviu prisipažinusi, kad meilė jos gyvenime yra visa ko esmė.
Aktorius Jonas Viršilas pasakodamas apie žinomą režisierių Dmitrijų Krymovą žavisi, kad jis kas rytą atėjęs į repeticiją pirmiausiai apkabina aktorius.
„Jis labai empatiškas, emocionalus, o svarbiausia - labai tiki aktoriumi. Ir dar - jis tiki tuo geresniu pasauliu: kad žmonės gali pasikeisti, kad gerumu, nuoširdumu galima viską pasiekti“, - pasakoja J. Viršilas.
„Aš pamilstu žmogų, su kuriuo dirbu“, - sako ir muzikos pedagogė Erlanda Tverijonienė. Pasak jos, negali išmokyti tokio jautraus dalyko kaip muzika, jei neturi ypatingo ryšio su mokiniu.
„Būna labai malonu, kai buvę mokiniai prisimena ir aplanko. Smagiausia, kai kviečia susitikti puodelio kavos ir pasikalbėti. Be galo džiaugiasi širdis. Tokiomis minutėmis suprantu, koks prasmingas yra mano darbas“, - pasakoja E. Tverijonienė.
Meilės kalba įvairi. Tik tyla visada vienoda.
Nebijokim prabilti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą