Jūra sapnuosis amžinai
(2)Įsimintiniausias reisas aplink pasaulį, trukęs tris mėnesius
Ar jau pripratote prie pensininko statuso, ar vis dar sapnuojate jūrą?
Priprasti, matyt, bus sunku, bet mėgaujuosi tuo, ką turiu dabar. Jūra sapnuojasi, tai lydės amžinai.
Apie ką svajojate išėjęs į pensiją?
Ryte atsikelti ir negalvoti, kaip reikės švartuotis, kokie bus meteorologų pranešimai. Po truputį to atsikratau. Turime begalę darbų ir idėjų name ir prie jo. Norime pakeliauti po Lietuvą ir Ukrainą.
Kiek metų išdirbote AB „DFDS Seaways“?
Aš jau dirbau keltuose, kai DFDS privatizavo dalį „Lietuvos jūrų laivininkystės“ (LJL). Įdomi istorija, kaip patekau į keltus. 1993 metų rudenį grįžau iš čarterinio reiso Didžiuosiuose ežeruose, mane išsikvietė LJL prezidentas Antanas Anilionis ir pasakė: „Noriu, kad dirbtum keltuose.“ „Kad aš niekuomet juose nedirbau“, - atsakiau. Tuomet jis truputį pyktelėjo ir pridūrė: „Klausyk, man jau net pats Algirdas Brazauskas skambina ir klausia: “Kas ten pas tave laivuose dedasi, kad kapitonai ir kiti jūrininkai nekalba lietuviškai?"
Tuomet daug mūsų tautiečių labai domėjosi Lietuvos laivais, norėjo bendrauti. Didžiųjų ežerų šliuzuose jiems buvo labai patogi prieiga užmegzti kontaktus. Jie su savo automobiliais lydėdavo mūsų laivus nuo šliuzo iki šliuzo, kad tik galėtų sužinoti daugiau apie Lietuvą. Bet jeigu išgirsdavo „zdorova žemeli“ („sveiki, žemiečiai“), rašė nepasitenkinimo raštus į Lietuvos atstovybes.
Tikriausiai LJL aš buvau vienintelis toks, kuris pradėjo kapitono antruoju padėjėju, vėliau tapo trečiuoju, ketvirtuoju ir tik po to vėl pradėjo kilti.
„O ką man daryti, jeigu tokių kaip tu, kuris turi aukštąjį išsilavinimą, esi lietuvis ir dar kapitonas, aš turiu tik du - tave ir Adomą Alekną (mes kartu su juo mokėmės Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) aukštojoje jūrų inžinerijos mokykloje). Keltuose daug nepatenkintų keleivių“, - tęsė A. Anilionis. Štai taip atsidūriau keltuose.
Ką dabar veikiate, ar neketinate kur nors dirbti?
Dabar mėgaujuosi pensininko dalia, rūpinuosi sveikata. Gavau pasiūlymų, bet turiu ką veikti namuose ir tai man tinka.
Iš kur esate kilęs, iš kokios šeimos? Kas buvo tėvai, ar turite brolių, seserų?
Gyvenome Pakapės kaime Šiaulių rajone. Kai man buvo 10 metų, šeima persikėlė į Šiaulius, ten baigiau vidurinę mokyklą. Tėvas buvo statybininkas, žuvo darbe. Mama buvo puiki siuvėja, vėliau dirbo knygrišykloje. Jie užaugino keturis sūnus.
Nuo kada gyvenate Klaipėdoje?
Nuo 1983 metų, kai susituokėme su Raisa. Mano žmona ukrainietė.
Kodėl nusprendėte būti jūrininku?
Mano dėdė Alfredas Jurgutavičius buvo vyr. mechanikas, gaudė žuvis Atlante. Atvažiuodavo su žmona į svečius, papasakodavo apie jūrą, kitas šalis.
Kuo norėjote būti vaikystėje?
Jūrininku ir tik juo.
Kokius mokslus baigėte?
Šešerius metus mokiausi Leningrado aukštojoje jūrų inžinerijos mokykloje. Tais laikais tiek trukdavo laivavedžių mokslai, nes buvo dar ir kariniai mokymai su praktika povandeniniame laive. Visi gavome jaunesniojo leitenanto laipsnį.
Kur atlikote pirmą praktiką?
LJL laive „Pravda“ būdamas jūreiviu. Krovėmės lentų paketus Igarkoje. Štormo metu karavanas (lentos sudedamos į paketus ir surišamos, paketai kraunami į laivą - ir ant denio, triumų dangčių - tai vadinama karavanu) nusviro. Bet laivas įplaukė į Norvegijos fiordus, ištiesinome laivą ir patyrėme nuostabių įspūdžių.
Koks buvo pirmas laivas, kai pradėjote dirbti? Ką prisimenate iš tų laikų?
Pradėjau dirbti LJL 1980 metų gegužės 22 d. Kadrų skyriuje man pasakė, kad esu skiriamas į garlaivį „Jelec“ kapitono antruoju padėjėju. „Jis turi turėti aukštąjį išsilavinimą, o tokių žmonių mes dabar neturime. Nesijaudink, laivas remontuojamas, o prieš išplaukiant į jūrą ateis kitas kapitono antrasis padėjėjas, o tu būsi kapitono trečiasis padėjėjas“, - taip buvo man pasakyta.
„Jelec“ buvo amerikonų per karą pastatytas garlaivis, varomas anglimis. Sovietai jį gavo reparacijos būdu, perdarė variklį į varomą dyzeliniu kuru. Rudenį per štormą įplaukiant į Pasacheso uostą laivas užplaukė ant uolų. Mes su bocmanu stovėjome ant bako. Laivas kažkaip išsisuko ir įplaukė į uosto akvatoriją, bet vos neįsirėžė į krantinę, kur stovėjo šimtai žigulių, o ant jų stogų buvo sprindžio storio dulkių sluoksnis. Mus išgelbėjo inkarai.
Po pirmų atostogų mane paskyrė kapitono ketvirtuoju padėjėju į „Kapitonas Panfilovas“ tipo laivą. Kadrų skyriuje juokavo - „su paaukštinimu į naują labai didelį laivą“. Jame pradirbau metus be pakeitimo. Pasakė: neturime tokių dabar žmonių ir kol neatvyks nauja laida vasarą, teks tau dirbti. Tikriausiai LJL aš buvau vienintelis toks, kuris pradėjo kapitono antruoju padėjėju, vėliau tapo trečiuoju, ketvirtuoju ir tik po to vėl pradėjo kilti.
Kuriais metais tapote kapitonu? Kiek jums tada buvo metų?
1993-iaisiais, man tada buvo 37 metai.
Koks reisas per visą jūsų darbą jūroje buvo įsimintiniausias?
Reisas aplink pasaulį: Ventspilis-Havana-Panamos kanalas-Sietlas-Buchta Providenija-Beringo sąsiauris-Ledynuotasis okeanas-Murmanskas-Ventspilis. Užtrukome 3 mėnesius. Išbandėme Panamos kanalą, pamatėme aplinkinę gamtą. Sužinojome, kokios kokybės gali būti bananai, apelsinai, vynuogės, melionai - trigubai didesni negu iki šiol matyti, saldesni ir net dvigubai pigesni.
Didysis okeanas tikrai buvo ramus. Siūbos bangos buvo didžiulės, bet plokščios, todėl laivo su balastu smarkiai nesiūbavo. Stebino dominuojanti juoda spalva: vanduo juodas, paukščiai juodi, žuvų, delfinų nugaros juodos. Šviečiant saulei nuo tiltelio puikiai matėsi, kas dedasi vandenyje: mažesnę žuvį medžiojo didesnė, o pastarąją dar didesnė. Virš pusbakio išskėtę sparnus „kabojo“ bent pora baklanų (tai paukščiai, labai panašūs į žuvėdras, tik trigubai didesni).
Jiems nereikėjo jokių pastangų, nes kylantis oro srautas juos laikė „nemokamai“. O jie tik laukė išsigandusios skraidančios žuvelės. Pamatę tokią, iššokusią iš vandens, nerdavo link jos ir beveik visada sugaudavo jai dar būnant ore.
Sutikome JAV lėktuvnešį su visa palyda. Atskrido sraigtasparnis, nuleido prietaisą už laivagalio. Matyt, tikrino, ar nėra po mūsų korpusu pasislėpusio povandeninio laivo. Patikrinę nuskrido.
Sietle krovėmės sierą. Jos labai reikėjo Murmanskui. Dokininkai pasakojo, kad daugiausiai sieros išsiveža kinai, nes labai mėgsta fejerverkus. Jų laivai atplaukdavo balasto ir nelegaliai privežė daug kinų. Tokie laivai dirbdavo tik 5 metus, vėliau būdavo supjaustomi, nes siera suėda metalą.
JAV sraigtasparnis tikrino, ar nėra po mūsų korpusu pasislėpusio povandeninio laivo.
Praplaukdami Aliaską, Aleutų salas prašvitus matėme paukščių turgų. Paukščiai valandą skrido nuo krantų į jūrą. Žinoma, visi juodi. Bet kokios ryškios, gražios ir spalvotos juos puošiančios plunksnos ant galvų, kojų, uodegų. Jų buvo tiek daug, kad laikinai sutemo. O skrido jie taip žemai ir taip arti laivo, kad atrodė galima ranka pasiekti nuo tiltelio sparno.
Teko užeiti į sukarintą uostelį Buchta Providenija, esantį Beringo sąsiaurio prieigose, nes turėjome pasiimti „Top secret“ jūrlapius nuo Beringo iki Murmansko. Ten pamatėme ant vieno kalno akmenimis išklotą užrašą „Slava KPSS“ („Šlovė Sovietų sąjungos komunistų partijai“), o ant kito - „Slava sovietskim pograničnikam“ („Šlovė tarybiniams pasieniečiams“).
Locmano paklausiau, kodėl ant lėkšto kalno šlaito mėtosi tiek daug statinių ir ką ten daro vaikščiojantys žmonės. Pasirodo, žiemą važinėjantys sniego visureigiai sustoja, kai baigiasi kuras, tada į baką įsipila kuro iš atsarginės statinės. Tuščios statinės čia pat išmetamos, nes niekas jų nepriima ir nesurenka. O žmonės rinko šampinjonus. Tolumoje matėsi aerodromas su šalia nusileidimo kelio gulinčiu lėktuvu. Pataisyti ir ištraukti jį - be šansų.
Vėl į šiaurę link Beringo. Čia mus lydėjo labai daug banginių, kurie plaukdavo visai šalia laivo ir kartais išmaudydavo jūreivius ant denio, kai paleisdavo fontanus.
Čiukčių jūra buvo be ledų - rugpjūtis palankiausias mėnuo navigacijai ir „šokančių“ banginių metas. Kaip įspūdingai atrodo gigantai, iššokantys iš vandens ir besiteškiantys į vandenį.
Kai prasidėjo ledai, mus pasitiko atominis ledlaužis. Mes plaukėme už jo, o už mūsų laivo - dičkis tanklaivis. Stebino ledlaužio jėgainės galia: kai mūsų laivas staigiai priartėdavo, ledlaužis pridėdavo greičio ir tuomet už jo laivagalio iškildavo ledo banga, metrinis ir storesnis ledas skilinėdavo kaip stiklo lapas.
Artėjant prie Jenisiejaus žiočių ledas tapo mums lengvai įveikiamas. Atsisveikinome su ledlaužiu, nuleidome jo įgulai „lauktuvių“ nuo kapitono.
Murmanske laivo neiškrovė savaitę, taip „labai“ jiems buvo reikalinga siera.
Atvažiavo mūsų žmonos, tada ir sužinojome apie Baltijos kelią. Šiaurėje nebuvo radijo telefono ryšio. Murmanskas jau tuomet sudarė niekam nereikalingo miesto įspūdį. Dar prisidėjo tai, kad parduotuvės tuo metu buvo tuščios. Bet mes su žmona radome žuvies parduotuvę, kurioje nusipirkome rūkytą žuvį, vadinamą Antarktidos dantukais arba Antarkties menke - balta ir neapsakomai skani mėsa.
Po Murmansko su balastu vėl grįžome į Ventspilį ir krovėmės trąšas, skirtas gabenti į Kubą. Siera nepaliko mūsų laivo be padarinių. Mechanikai pastebėjo problemų su kuru. Vienas degalų tankų „gavo“ sieros porciją. Gerai, kad pastebėjo laiku. Grįžus į Klaipėdą teko degalų likučius priduoti sudeginti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą